Skėtinė širdažolė — Centaurium minus Moench.

Šeima. GENCIJONINIAI — GENTIANACEAE

Skėtinė širdažolė
Skėtinė širdažolė

Skėtinė širdažolė yra vienametis arba dvimetis, iki 30 cm aukščio žolinis augalas. Jo šaknis — liemeninė, šakota, o stiebas — status, keturbriaunis. Lapai — lancetiški arba kiaušiniški, priešiniai, gysloti. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais rausvais žiedais. Auga dirvonuose, pamiškėse, ganyklose, molingose dirvose.

Vaistinei žaliavai renkama žydinti antžeminė augalo dalis ir džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovinta širdažolė natūralios spalvos, bekvapė, kartaus skonio.

Širdažolės žaliavoje yra karčiųjų junginių alkaloidų ir glikozidų pavidalu (gencionino, genciopikrino, eritaurino), flavonoidų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, dervų, gleivių, eterinio aliejaus, vitaminų

Skėtinė širdažolė žadina apetitą ir gerina virškinimą, skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją, gerina žarnyno peristaltiką ir švelniai laisvina užkietėjusius vidurius

Širdažolės galeniniais preparatais gydomas gastritas, viduriavimas, meteorizmas, kepenų, tulžies pūslės ir inkstų ligos.

Užpilui paruošti imamas vienas valgomasis šaukštas žaliavos, užpilama stikline verdančio vandens, ekstrahuojama 30 minučių, nukošiama ir geriama 30 minučių prieš valgį po du valgomuosius šaukštus 3—4 kartus per dieną. Užpilas žadina apetitą ir gerina virškinimą. Jis laikomas vėsioje vietoje dvi paras.

Nuovirui paruošti imama du valgomieji šaukštai žaliavos ir užpilama stikline vandens. Kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, perkošiama ir geriama 30 minučių prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Skėtinės širdažolės dedama į vaistinių augalų mišinius, kurie žadina apetitą, gerina virškinimą ir kt.

Farmacijos pramonė gamina galeninį preparatą Tinctura amarą, kurio sudėtyje yra ir širdažolės žolės.

Liaudies medicinoje širdažolės arbata gydoma skrandžio, žarnyno, kepenų, inkstų ir kitos ligos. Arbatą patariama gerti silpną (vienas arbatinis šaukštelis žaliavos — stiklinei vandens; išgeriama per dieną). Širdažolės didelės dozės gali sukelti viduriavimą, vėmimą.

 

Sėjamoji salota — Lactuca sativa L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Sėjamoji salota
Sėjamoji salota

Salota yra vienametė daržovė. Lietuvoje auginamos lapinės ir gūžinės salotos. Lapinės salotos lapai yra dideli, žali, dažniausiai atvirkščiai kiaušiniški, dantyti, kai kur skiautėti arba skylėti, bekočiai, prie stiebo prisitvirtinę stačiai. Gūžinės salotos išaugina įvairaus didumo, rutuliškas arba priploto rutulio formos gūželes. Jų lapai yra ovalūs, truputį garbanoti, balsvai žali. Salotų stiebas — stačias, plikas. Žydi vasarą. Vaisiai dažniausiai esti rudi arba balsvi.

Salota kilusi nuo Viduržemio jūros pakrančių. Jos buvo valgomos Senovės Graikijoje ir Vidurinės Azijos šalyse. Dabar jos vartojamos visame pasaulyje. Tarybų Sąjungoje auginamos kelių rūšių salotos.

Gydymui vartojami lapai ir sėklos. Maistui — salotų lapai.

Salotų lapuose yra 88,4—95,5% vandens, 0,1—4% cukraus,iki 2,9% baltymų, vitaminų (0,03 mg% B1,0,lmg% B2, 13—50 mg% PP, 0,05 mg% B6, K, 10 mg% C, 1,75 mg% karotino, folinės rūgšties), laktucino, laktucerino, laktuciktino, alkaloido hiosciamino, 218 mg% kalio, 9,7 mg% magnio, 23,0 mg% kalcio, 0,6 mg% geležies, 35 mg% fosforo, 0,7 mg% mangano, 0,14 mg% vario, 0,3 mg% cinko, 0,03 mg% molibdeno, 0,004 mg% kobalto, 0,1 mg% nikelio, jodo, natrio, aliuminio, titano, boro, chromo, 0,07 mg% silicio, stroncio, arseno, rūgščių (obuolių, citrinos, rūgštynių ir kt.). Lapuose ir stiebuose yra pieno sulčių, kurių sudėtyje yra triterpeno, taraksosterolo, laktukopikrino karčiosios substancijos.

čiosios substancijos. Salotos — labai naudingos nusilpusiems ligoniams, nėščioms moterims, vaikams, taip pat sveikiems žmonėms, ypač anksti pavasarį. Jos žadina apetitą, padeda organizmui pasisavinti medžiagas, reguliuoja virškinimą, skysčių balansą, kraujodaros procesus, širdies darbą, stiprina kraujagyslių sieneles (darosi elastingesnės), varo šlapimą, laisvina vidurius. Salotos — mažai kaloringos, todėl jas patartina valgyti nutukusiems žmonėms. Jos naudingos sergant ateroskleroze, hipertonija, tuberkulioze, mažakraujyste, cukriniu diabetu.

Mokslininkai nustatė, kad, geriant šviežių salotų lapų sultis, žmonėms, kurie serga lėtiniu gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ne tik gerėja savijauta, bet ir randėja opos.

Liaudies medicinoje salotas rekomenduojama valgyti susinervinus, esant spazmams arba nedideliems skausmams. Nuo nemigos siūloma 1 —1,5 valandos prieš miegą išgerti 0,5–1 stiklinę salotų užpilo (vienas šaukštas smulkiai supjaustytų lapų užpilama viena stikline verdančio vandens, palaikoma, kol atauš, perkošiama). Šis užpilas taip pat tinka nuo gastrito ir hipertonijos. Geriama po pusę stiklinės du kartus per dieną arba stiklinę antpilo nakčiai. Susinervinus siūloma gerti šio užpilo tris kartus per dieną po pusę stiklinės.

Salotų sėklų užpilą patartina vartoti moterims, maitinančioms krūtimi kūdikius, kai sumažėja pieno.

Nerekomenduojama salotas vartoti sergant podagra, inkstų akmenlige, taip pat mažiau reikėtų valgyti sergant kolitais ir enterokolitais.

Sėjamoji petražolė — Petroselinum sativum Hoffm.

Šeima. SKĖTINIAI — UMBELLIFERAE

Sėjamoji petražolė
Sėjamoji petražolė

Petražolė yra dvimetis, 30—100 cm aukščio kvapus augalas. Šaknis — liemeninė, gelsvai balta. Stiebas — stačias, šakotas, plikas. Lapai — pliki, viršus blizga. Apatiniai lapai — 2—3 kartus plunksniškai suskaldyti, viršutiniai — trilapiai. Žiedai — smulkūs, gelsvai žalsvi, susitelkę sudėtiniuose skėčiuose. Vaisiai — smulkūs, pilkšvai žali. Pirmaisiais metais suformuoja verpstišką šaknį ir šakniastiebinius lapus. Antraisiais metais iš šaknies išauga plikas stiebas, kurio viršūnėje išsišakoja žiedynas. Žydi birželio—liepos mėnesiais, sėklas nokina rugpjūtyje.

Petražolė kilusi iš Viduržemio jūros rytinių pakrančių. Ją, kaip vaistinį ir prieskoninį augalą, žinojo senovės egiptiečiai, romėnai ir graikai. Į Europą petražolė pateko Karolio Didžiojo laikais. Dabar Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje auginamos dviejų rūšių petražolės: lapinė ir šakninė.

Gydomoji žaliava — vaisiai, šaknys ir lapai. Vaisiai renkami tik prinokę, šaknys kasamos rudenį, lapai ir žolė pjaunama žydinčių antramečių augalų. Lapai ir šaknys vartojami maistui.

Petražolės vaisiuose yra 2—7% eterinio aliejaus, kurio svarbiausia sudedamoji dalis — apiolis (18% ). Be to, aliejuje yra pineno, alitetrametoksibenzolo, apiolio rūgšties, 10% miristicino, bergapteno ir kumarino. Vaisiuose yra iki 22% riebalų, 1,12—1,87% flavonoidų (iki 1,47% apiino, liuteolino ir apigenino glikozidų). Lapuose yra iki 0,08% eterinio aliejaus, 75—800 mg% vitamino C, 10—30 mg% provitamino A, 5 mg% vitamino E, 0,05 mg% B1, 0,05 mg% B2, PP, K, liuteolino, apigenino, 85,05% vandens, 3,66% azotinių medžiagų, 0,72% riebalų, 0,75% cukraus, 1,45%  celiuliozės, 1,68% pelenų. Žieduose rasta kvercetino ir kemferolio. Šaknyse yra eterinio aliejaus, apigenino, cukraus, 37 mg% vitamino C, iki 1,5% baltymų, iki 9% angliavandenių ir šiek tiek karotino. Visose augalo dalyse yra mineralinių druskų, geležies, kalcio, fosforo, mangano, kobalto, nikelio, cinko, molibdeno, stroncio, fluoro.

Petražolėje esantis eterinis aliejus skatina šlapimo išsiskyrimą ir stimuliuoja skrandžio sekreciją, ypač tinka, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas. Apiolis ir miristicinas taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą, didina gimdos, skrandžio ir šlapimo pūslės lygiųjų raumenų tonusą. Flavonoidai, kaip ir apiinas, veikia antispazmiškai. Petražolėje yra daug askorbino rūgšties.

Liaudies medicinoje petražolė vartojama nuo įvairių šlapimo organų ligų, šlapimo pūslės ir inkstų prostatos uždegimo, akmenligės, vandenės, kai sutrinka mėnesinių ciklas arba pučia pilvą. Šaknimis gydomi inkstų diegliai, žadinamas apetitas ir gerinamas virškinimas. Petražolės lapų dedama ant uodų ir bičių įgeltų arba sumuštų vietų. Šviežių lapų sultimis, taip pat šaknų nuoviru, sumaišytais su citrinos sultimis, naikinami šlakai ir pigmentinės dėmės. Petražolės šaknų nuoviru plaunamas veidas nuo saulės įdegimo.

Gydymui dažniausiai vartojamas petražolės vaisių antpilas. Imama pusė arbatinio šaukštelio sėklų, jos sutrinamos ir užpilamos dviem stiklinėmis šalto vandens, laikoma 8 valandas ir geriama po 2—3 valgomuosius šaukštus kas dvi valandas. Ruošiamas ir nuoviras: imama 30 g sėklų, žolių, lapų. Užpilama stikline verdančio vandens, pavirinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, ataušinama, perkošiama ir geriama po du valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną. Iš šaknų spaudžiamos sultys ir geriamos po 1—2 arbatinius šaukštelius 3—4 kartus per dieną. Draudžiama petražole gydytis nėščioms moterims.

Petražolės tinka ir dietinei mitybai, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, taip pat kaip prieskoninė daržovė.

Parazitams (utėlėms) naikinti iš sulčių ar tiršto vaisių nuoviro (dvi dalys sulčių ir 3—4 dalys vazelino) daromas tepalas.

Sėjamoji aviža — Avena sativa L.

Šeima. VARPINIAI — GRAMINEAE

Sėjamoji aviža
Sėjamoji aviža

Vienametis, kultūrinis, varpinis, iki 100 cm aukščio augalas. Stiebas — stačias, nešakotas, lapai — linijiški, žiedai susitelkę šluotelėse. Žydi gegužės—birželio, o grūdus brandina rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.

Senovėje avižos augo kaip piktžolės, o vėliau jomis žmonės pradėjo šerti gyvulius. Avižų maistinė ir pašarinė vertė buvo pripažinta kur kas vėliau. Dabar avižos yra svarbi sėjamoji kultūra. Dar Plinijus Vyresnysis savo raštuose užsiminė, kad iš avižų žmonės verda tyrelę maistui. Galenas rašė, kad avižos Indijoje auginamos ir pašarui, ir maistui. Dioskoridas iš avižų paruošta tyrele gydė viduriavimą, o jų gleivėmis — kosulį.

Lietuvoje avižų auginama gana daug. Avižų grūduose yra riebalų (iki 5% ), baltymų (10—12% ), angliavandenių, krakmolo (iki 40% ), eterinių aliejų, sakų, vitamino B1, (0,5 mg% ), B2 (0,06 mg% ), B6, E, karotino, cholino, fermentų, mineralinių medžiagų, tarp jų ir mikroelementų. Šimte gramų avižų grūdų yra 2,3 mg vario, 0,01 mg kobalto, 0,02 mg nikelio, 0,01 mg chromo, iki 0,29 mg fluoro, 0,1 mg molibdeno, 0,1 mg arseno, jodo, apie 6 mg mangano, iki 2,6 mg cinko, daug kalcio, natrio, kalio, fosforo, geležies, magnio ir kt.

Mokslininkai įrodė, kad avižos ir iš jų pagaminti maisto produktai didina fizinį ir psichinį organizmo atsparumą. Iš avižų pagaminti patiekalai padeda sportininkams išlaikyti gerą sportinę formą, pasiekti geresnių rezultatų.

Avižos įvairiu pavidalu tonizuoja ir stiprina išsekusius ligonius, tinka nuo virusinio hepatito, gastrito, enterokolito, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, neurastenijos, nemigos, protinio nuovargio. Avižose esanti geležis ir kitos veikliosios medžiagos gydo mažakraujystę, o kalcis ir fosforas reikalingi kaulams formuotis. Tai puikus maistas vaikams. Žalių avižų vandeniniame antpile esančios veikliosios medžiagos varo prakaitą, šlapimą ir mažina temperatūrą.

Avižų ląsteliena švelniai skatina virškinimą, todėl jos rekomenduojamos užkietėjus viduriams. Be to, avižose esančios gleivės apsaugo žarnyną nuo mechaninių pažeidimų ir infekcijų. Todėl jomis labai seniai gydomos skrandžio, žarnyno ir kepenų ligos. Avižos tinka nuo dantų karieso, cukrinio diabeto, jos mažina cholesterino kiekį kraujyje, normalizuoja širdies ritmą.

Manoma, kad polifenoliai, esantys avižose, gydo kepenų ligas, padeda organizme suskilti riebalams, didina organizmo atsparumą infekcijoms. Avižų šiauduose yra daug biologiškai veiklių medžiagų, vitamino P. Iš jų ruošiamos vonios (1 kg šiaudų — voniai) nuo reumato bei sąnarių uždegimo.

Šviežių avižų antpilu arba nuoviru gydomos odos ligos, ypač egzema, lėtinis dermatitas, vaikų diatezė.

Avižų kruopos ar dribsniai labai maistingi. Iš avižinių produktų gaminami įvairūs patiekalai, daromas kavos pakaitalas.

Sėjamasis (daržo) žirnis — Pisum sativum L.

Šeima. ANKŠTINIAI — FABACEA ar LEGUMINOSAE

Sėjamasis (daržo) žirnis
Sėjamasis (daržo) žirnis

Sėjamasis (daržo) žirnis — kultūrinis, vienametis, savidulkis augalas. Jo lapai — pilki arba žali, poromis priešiškai plunksniški, su kiaušiniškais lapeliais ir ūseliais. Žiedai— balti. Vaisius — ankštis, kurioje yra 3—11 apvalių arba netaisyklingų, šviesiai žalsvų ar balsvai gelsvų sėklų.

Žirnis žinomas nuo IV a. pr. m. e. Kilęs iš Rytų Afganistano ir Šiaurės vakarų Indijos. Europos šalyse jis paplito VIII—X a. Tuomet žirniai buvo vartojami maistui Prancūzijoje ir Anglijoje. Manoma, kad Lietuvoje žirniai buvo auginami jau IX—XIII a. Dvarų inventoriniuose ir kituose dokumentuose rašoma, kad jau XVI a. žirnių sėjo daug. 1922 m pradėta juos selekcionuoti Dotnuvos selekcijos stotyje, nuo 1956 m.— Žemdirbystės institute. Dabar žirniai auginami daugelyje šalių: Tarybų Sąjungoje, Kinijoje, Birmoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kitur.

Žirniuose yra 50% krakmolo, 0,6—1,5% riebalų, iki 27% baltymų, kurių sudėtyje yra aminorūgščių: lizino, metionino, tirozino, triptofano, cistino, arginino ir kt.; karotino, askorbino rūgšties, vitaminų B1, B2, 873 mg% kalio, 329 mg% fosforo, kalcio, magnio, vario, mangano, molibdeno, kobalto, nikelio, fluoro, arseno, jodo. Žaliuose žirneliuose yra vitaminų A, B1, B2, C, PP, taip pat inozito ir cholino, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą. Žirniuose yra daug vertingų maisto medžiagų, todėl jie dažnai vartojami dietai. Tinka sriuboms, košėms, konservams. Žirnių miltų kartais dedama į kvietinės duonos tešlą (norint padidinti jos maistinę vertę ir kaloringumą). Žalieji žirneliai vartojami švieži, konservuoti ir džiovinti.

Liaudies medicinoje vartojamas žirnių sėklų arba žolės nuoviras, nes skatina šlapimo išsiskyrimą sergant inkstų akmenlige. Žirnių žolė renkama augalui žydint ir džiovinama pavėsyje. Pūliniams ir šunvotėms minkštinti daromi kompresai iš žirnių miltų.

Sėjamasis pastarnokas — Pastinaca sativa L.

Šeima. SKĖTINIAI — UMBELLIFERAE

Sėjamasis pastarnokas
Sėjamasis pastarnokas

Pastarnokas yra dvimetis, 30—100 cm aukščio augalas. Stiebas — tiesus, smailiabriaunis, viršutinė dalis šakota. Lapai — dideli, iki 20 cm ilgio, plunksniški, su ilgais, 5— 10 cm kotais. Žiedai — gelsvi, balti arba oranžiniai, susitelkę skėčiuose. Vaisius — dvisėklis, apvaliai elipsiškas, gelsvai rudas, bręstant skyla j dvi vienaskiltes dalis. Šaknis — mėsinga ir saldi. Pirmaisiais metais išauga šakota verpstiška šaknis. Antraisiais metais išauga 50—150 cm žiedstiebis. 2ydi liepos—rugpjūčio mėnesiais.

Pastarnokas kilęs iš Viduržemio jūros pakrančių šalių. Archeologai mano, kad šis augalas jau iki mūsų eros buvo vartojamas kaip daržovė ir prieskonis. Dabartinėje Šveicarijos teritorijoje archeologai, kasinėdami neolito epochos gyvenvietes, rado pastarnoko sėklų. Dabar auginamas daržuose beveik visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Šaknyse yra angliavandenių, riebalų, azotinių medžiagų, vitaminų.

Gydymui pjaunamas žydintis augalas, o vaisiai renkami nokstantys.

Pastarnoko šaknyse yra 0,7—3,5% eterinio aliejaus, 8—10,6% angliavandenių (galaktozės, manozės, arabinozės, ksilozės, fruktozės, ramnozės, sacharozės), 7,3% pektinų, riebalų, mineralinių druskų (iki 342 mg% kalio karbonato, fosforo), vitaminų (0,03—12,2 mg% provitamino A, iki 0,111 mg% vitamino B1, iki 0,67 mg% vitamino B2, folinės rūgšties, 5—50 mg% vitamino C). Pastarnoko žolėje yra kumarino junginių ir flavonoidų (pastinacino, pasternozido, hiperino, rutino ir kt). Žolėje gausu vitamino C (150 mg% ). Vaisiuose yra 1,5—3,6% eterinio aliejaus, 0,66—1,45% furokumarinų (bergapteno, ksantotoksino, ksantotoksolo, sfondino, imperatorino, izopimpinelino), hiperino, pasternozido, hiperozido, rutino. Be to, vaisiuose yra 10% riebalų, kurio sudėtyje yra sviesto, kaprono ir heptilo rūgščių gliceridų.

Pastarnokas gerina virškinimą ir ramina nervų sistemą. Jame esantis kalis šalina skysčius iš organizmo ir reguliuoja kraujo apytaką, o pastinacinas atpalaiduoja koronarinių kraujagyslių ir žarnyno spazmus.

Gydymui vartojami šie pastarnoko preparatai: beroksanas ir pastinacinas. Beroksanu gydomos odos ligos, o pastinacinu — stenokardija, ypač koronarinis nepakankamumas ir neurozės.

Liaudies medicinoje vartojamas pastarnoko šaknų užpilas (du šaukštai susmulkintų šaknų stiklinei karšto vandens). Reikia gerti po ketvirtadalį stiklinės keturis kartus per dieną prieš valgį. Jis žadina apetitą, gerina virškinimą, malšina skrandžio skausmus, tinka nusilpusiems ligoniams. Pastarnokas skatina šlapimo išsiskyrimą, atpalaiduoja spazmus ir malšina skausmus. Jis vartojamas sergant vandene, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige. Nuoviras (vienas arbatinis šaukštelis susmulkintų šaknų stiklinei vandens) padeda nuo kosulio. Geriama po vieną valgomąjį šaukštą 4—6 kartus per dieną. Nuo kosulio padeda ir lapų arba vaisių nuoviras (1—1,5 šaukšto susmulkintų lapų arba ketvirtadalį arbatinio šaukštelio vaisių stiklinei vandens). Geriamas kaip ir šaknų antpilas.

Pastarnokas plačiai vartojamas maisto pramonėje konservuojant daržoves, ruošiant marinatus ir kt.

 

Sėjamasis grikis — Fagopyrum sagittatum Gilib.

Šeima. RŪGTINIAI — POLYGONACEAE

Sėjamasis grikis
Sėjamasis grikis

Grikis — vienametis, iki 70 cm aukščio augalas. Šaknis — liemeninė, prie šakniastiebio labai šakota. Stiebas—status, rausvas, viršuje taip pat šakotas. Lapai — ištisiniai, pražanginiai, trikampiai, su strėlišku pagrindu ir plėveline makštimi ties apatinių lapų lapkočio pagrindu. Viršutiniai lapai — bekočiai. Žiedai — su rausvu apyžiedžiu. Žiedynas — kvepiančios kekės. Vaisius — tribriaunės sėklelės. Žydi birželio mėnesį, vaisiai prinoksta rugpjūtyje.

Vaistams pjaunamos žydinčios viršūnėlės ir žolė. Sėklos renkamos prinokusios. Žaliava džiovinama pavėsyje arba džiovykloje 30—40°C temperatūroje.

Grikiai kilę iš Indijos ir Nepalo. Nuo XIII a. auginami Europoje. Veliuonos piliakalnio archeologiniai radiniai rodo, kad Lietuvoje grikiai buvo žinomi jau XIII a. Dabar grikiai auginami Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje daugiausia auginami rytų, ypač pietryčių kalvotose ir smėlėtose vietose, kartais Žemaičių aukštumoje.

Grikių žolėje yra glikozidų, rutino, chlorogeno, galinės, protokatecho ir kavos rūgščių, karotino. Žiedeliuose esti fagopirino. Sėklose — 60—84% krakmolo, 0,3—0,5%  cukraus, 2—3% riebalų, ląstelienos, citrinos ir obuolių rūgščių, vitaminų (B1, B2, PP ir P), 10—16% baltymų, kurių sudėtyje esti aminorūgščių, tarp jų: 7,9% lizino, 12,7% arginino ir kt., mineralinių medžiagų (geležies, kalcio, fosforo, vario, cinko, boro, jodo, nikelio, kobalto).

Medicinoje plačiai vartojamas iš grikių pagamintas preparatas — rutinas. Jis gaunamas iš žydinčio augalo viršūnėlių ir gaminamas milteliais bei tabletėmis. Manoma, kad rutinas organizmą veikia panašiai kaip ir vitaminas P. .lis mažina kapiliarų trapumą ir pralaidumą, stiprina kraujagyslių sieneles, todėl vartojamas sergant hipertonija, skarlatina, tymais, dėmėtąja šiltine ir spinduline liga.

Grikių kruopos — vertingas dietinis produktas.

Liaudies medicinoje vartojami grikių žiedai, lapai ir sijoti miltai. Grikių žiedų užpilas (40 g žiedų vienam litrui vandens) padeda nuo kosulio. Grikių žiedų ir lapų užpilas (15 g mišinio užpilama puse litro verdančio vandens, laikoma dvi valandas sandariai uždarytame inde, paskui nukošiama) geriamas po pusę stiklinės 3—5 kartus per dieną sergant ateroskleroze ir hipertonija. Sausi, išsijoti grikiniai miltai vartojami pabarstams ir minkštinantiems kompresams vaikams.

Grikių žiedadulkės stiprina kapiliarus, todėl rekomenduotinos nuo nesunkių traumų, kai atsiranda kraujo išsiliejimas po oda ir kt., stiprina širdies veiklą, lėtina pulsą.

Raudonasis serbentas — Ribes rubrum L.

Šeima. UOLASKĖLINIAI — SAXIFRAGACEAE

Raudonasis serbentas
Raudonasis serbentas

Raudonasis serbentas auga visuose Lietuvos rajonuose. Tai vidutinio ūgio krūmas. Lapai — odiški, skiautėti. Žiedai — purpuriniai, susitelkę po 15—20 kekėje. Augalas žydi gegužės, o uogas nokina liepos—rugpjūčio mėnesiais. Jos yra apvalios, raudonos, saldžiarūgštės. Prinokusios uogos gali ilgai kaboti ant krūmo šakelių, ir jų maistinė vertė nekinta. Uogų kokybė priklauso nuo dirvos, veislės, vegetacijos periodo, klimato sąlygų ir kt.
Sulaukėjęs raudonasis serbentas auga upių ir ežerų pakrantėse, krūmuose. Augalas mėgsta šviesą. Dabar yra išvesta daug įvairių serbentų veislių, kurios skiriasi ir derlingumu, ir uogų kokybe. Iki XIV a. raudonasis serbentas buvo auginamas vaistams, o vėliau — ir maistui.
Raudonojo serbento uogose yra 85,4% vandens, vitaminų C (60 mg%), P (0,4 mg%), B1, (0,09 mg% ), B2 (0,02 mg%), PP (0,3 mg%), karotino, cukraus (iki 11%), 3,8% organinių rūgščių, pigmento likopeno ir raugų, makroelementų ir mikroelementų, pektinų. Jie gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, adsorbuoja toksines medžiagas, cholesteriną, šalina juos iš organizmo, stabdo aterosklerozę. Pektinai gerina žarnyno mikrofloros veiklą.  Vitaminai C ir P stiprina kraujagyslių ir kapiliarų sieneles, mažina jų trapumą bei pralaidumą. Raugai dezinfekuoja ir mažina gleivinės uždegimą, malšina skausmą, padeda gyti žaizdoms. Serbentų uogų sultimis gydomas virškinimo trakto spazminis kolitas ir enterokolitas. Kai padidėja skrandžio sulčių rūgštingumas, sultis reikia gerti po truputį arba visai negerti.
Serbentų uogų sultys gaivina, malšina troškulį, gerina apetitą, didina skrandžio sulčių rūgštingumą. Jas patartina gerti peršalus, nes jos varo prakaitą, mažina temperatūrą, šalina iš organizmo šlapimo rūgščių druskas, tinka podagros profilaktikai.
Įbėrus į litrą sulčių 100—150 gramų cukraus, jos ilgai negenda. Sumaišius su juodųjų serbentų sultimis santykiu 4:1 ir dar įpylus aviečių ar žemuogių sulčių, gaunamas gaivinantis, skanus, vitaminizuotas gėrimas. Serbentų uogas galima valgyti šviežias, konservuotas, šaldytas. Iš jų gaminamas morsas, uogienė, marmeladas, kompotas, sirupas, želė.
Uogomis gydoma hemoraginis vaskulitas, fenilketonurija, kuria susergama, kai sutrinka fenilalanino apykaita. Kad patenkintume vitamino C poreikį, reikia kasdien suvalgyti 100—150 gramų uogų.
Žiemai reikia prisidžiovinti serbentų lapų, nes juose taip pat yra daug vitamino C. Iš džiovintų lapų gaminama vitamininė arbata (du valgomieji šaukštai susmulkintų lapų stiklinei verdančio vandens).
Baltieji serbentai skiriasi nuo raudonųjų serbentų. Juose yra mažiau vitamino C, organinių rūgščių, daugiau angliavandenių.

Rūgtis takažolė — Polygonum aviculare L.

Šeima. RŪGTINAI — POLYGONACEAE

RUGTIS TAKAŽOLĖ
RUGTIS TAKAŽOLĖ

Rūgtis takažolė yra vienametis, iki 40 cm aukščio žolinis augalas. Jo stiebas — silpnas, gulsčias, bambliuotas, plikas, labai šakotas, o šaknis — verpstiška. Lapai — lancetiški, elipsiški, trumpakočiai. Augalas žydi birželio— rugsėjo mėnesiais baltais arba šviesiai rausvais žiedeliais, kurie yra lapų pažastyse.

Auga pakelėse, kiemuose, šiukšlynuose, mindžiojamose vietose, rečiau laukuose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti takažolės antžeminė dalis. Džiovinama pastogėse, ypač gerai džiūsta skardinio stogo pastogėje. Išdžiūvusi žaliava esti žalsva, natūralaus kvapo, sutraukiančio skonio. Tinka vartoti trejus metus.

Takažolėje yra glikozido avikuliarino, 2,5% cukraus, dervų, gleivių, organinių rūgščių (acto, skruzdžių, valerijono, kavos), kartumynų, raugų ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, vitamino C (450 mg% ), E, K, karotino ir kt.

Takažolėje yra glikozido avikuliarino, 2,5% cukraus, dervų, gleivių, organinių rūgščių (acto, skruzdžių, valerijono, kavos), kartumynų, raugų ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, vitamino C (450 mg% ), E, K, karotino ir kt.

Žmonės gamina takažolės nuovirą, arbatą, miltelius, šviežias sultis. Takažolės užpilui paruošti imama 20 g susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 5—10 minučių, paskui ekstrahuojama 1—2 valandas, nukošiama, geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną. Šaldytuve užpilą galima laikyti dvi paras.

Nuoviras ruošiamas iš augalo šaknų. Imama 20 g susmulkintų šaknų ir užpilama stikline vandens (kambario temperatūros), kaitinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje. Nuoviras aušinamas 15 minučių, nukošiamas ir geriamas prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Sumaigyta žalia takažolė dedama ant žaizdų, sumuštų vietų. Nuo odos ligų daromos takažolės vonios. Šviežios sultys tinka žaizdoms, o praskiestos — skalavimams. Takažole kartu su kitais vaistiniais augalais gydomos kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligos.

 

Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.

Šeima. RŪGTINIAI — POLYGONACEAE

Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.
Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.

Rūgtis gyvatžolė yra daugiametis žolinis augalas. Jo sliebas— stačias, bambliuotas, nešakotas, o šakniastiebis — tamsiai rudas, storas, panašus į gyvatę. Lapai — pražanginiai, lancetiški su lygiais kraštais. Augalas žydi gegužės—liepos mėnesiais rausvais žiedeliais.

Auga drėgnose, šlapiose, rūgščiose vietose, upių, ežerų pakrantėse, pamiškėse.

Vaistinei žaliavai rudenį arba pavasarį kasami šakniastiebiai. Iškasti nuvalomi, nuplaunami, supjaustomi į ne didesnius kaip 10 cm gabalus ir džiovinami gerai vėdinamoje vieloje arba šildomoje džiovykloje. Išdžiovinti šakniastiebiai yra suploti, paviršius — tamsiai raudonas, o vidus — rusvai rausvas, bekvapis, sutraukiančio skonio. Laikoma gerai uždengtuose induose šešerius metus.

Šakniastiebiuose yra 20% raugų, 0,5% katechinų, 0,44% galinės rūgšties, 26,5% krakmolo, mineralinių druskų, kalcio oksalato, cukraus, karotino, vitamino C (132,2 mg% ). Lapuose yra askorbino rūgšties (722,3 mg% ), žieduose (746,6 mg% ).

Gyvatžolės galeniniais preparatais gydomi uždegimai ir stabdomas kraujavimas, nes jie veikia sutraukiamai. Jie vartojami sergant virškinimo trakto ligomis (kolitu, enterokolitu, padeda nuo įvairios kilmės viduriavimo (išskyrus dizenteriją).

Rūgties gyvatžolės nuovirui paruošti imama 5 g susmulkintos žaliavos, užpilama stikline kambario temperatūros vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, aušinama 10 minučių, perkošiama ir geriama po pusę stiklinės prieš valgį 2—3 kartus per dieną. Gyvatžolės nuoviru skalaujama burnos gleivinė, gerklos, plaunamos žaizdos. Nuoviras ruošiamas santykiu 1:20 (viena dalis žaliavos užpilama 20 dalių vandens).

Farmacijos pramonė gamina rūgties gyvatžolės skystą ekstraktą (Extractum Bistortae tluidum), kuris geriamas prieš valgį po 20—30 lašų 3—4 kartus per dieną. Šį ekstraktą turi skirti gydytojas.

Liaudies medicinoje šio augalo nuoviras geriamas nuo dizenterijos, vidinių kraujavimų, tulžies ir šlapimo pūslės uždegimų, skalaujama burnos ir gerklės gleivinės, plaunamos žaizdos ir kt.