Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.

Šeima. RŪGTINIAI — POLYGONACEAE

Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.
Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.

Rūgtis gyvatžolė yra daugiametis žolinis augalas. Jo sliebas— stačias, bambliuotas, nešakotas, o šakniastiebis — tamsiai rudas, storas, panašus į gyvatę. Lapai — pražanginiai, lancetiški su lygiais kraštais. Augalas žydi gegužės—liepos mėnesiais rausvais žiedeliais.

Auga drėgnose, šlapiose, rūgščiose vietose, upių, ežerų pakrantėse, pamiškėse.

Vaistinei žaliavai rudenį arba pavasarį kasami šakniastiebiai. Iškasti nuvalomi, nuplaunami, supjaustomi į ne didesnius kaip 10 cm gabalus ir džiovinami gerai vėdinamoje vieloje arba šildomoje džiovykloje. Išdžiovinti šakniastiebiai yra suploti, paviršius — tamsiai raudonas, o vidus — rusvai rausvas, bekvapis, sutraukiančio skonio. Laikoma gerai uždengtuose induose šešerius metus.

Šakniastiebiuose yra 20% raugų, 0,5% katechinų, 0,44% galinės rūgšties, 26,5% krakmolo, mineralinių druskų, kalcio oksalato, cukraus, karotino, vitamino C (132,2 mg% ). Lapuose yra askorbino rūgšties (722,3 mg% ), žieduose (746,6 mg% ).

Gyvatžolės galeniniais preparatais gydomi uždegimai ir stabdomas kraujavimas, nes jie veikia sutraukiamai. Jie vartojami sergant virškinimo trakto ligomis (kolitu, enterokolitu, padeda nuo įvairios kilmės viduriavimo (išskyrus dizenteriją).

Rūgties gyvatžolės nuovirui paruošti imama 5 g susmulkintos žaliavos, užpilama stikline kambario temperatūros vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, aušinama 10 minučių, perkošiama ir geriama po pusę stiklinės prieš valgį 2—3 kartus per dieną. Gyvatžolės nuoviru skalaujama burnos gleivinė, gerklos, plaunamos žaizdos. Nuoviras ruošiamas santykiu 1:20 (viena dalis žaliavos užpilama 20 dalių vandens).

Farmacijos pramonė gamina rūgties gyvatžolės skystą ekstraktą (Extractum Bistortae tluidum), kuris geriamas prieš valgį po 20—30 lašų 3—4 kartus per dieną. Šį ekstraktą turi skirti gydytojas.

Liaudies medicinoje šio augalo nuoviras geriamas nuo dizenterijos, vidinių kraujavimų, tulžies ir šlapimo pūslės uždegimų, skalaujama burnos ir gerklės gleivinės, plaunamos žaizdos ir kt.

Rugiagėlė — Centaurea cyanus L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Rugiagėlė — Centaurea cyanus L.
Rugiagėlė — Centaurea cyanus L.

Rugiagėlė yra vienametis arba dvimetis žolinis augalas. Jos stiebas — status, šakotas, plaukuotas. Lapai — siauri, lancetiški, žalsvai pilkšvi, apaugę plaukeliais. Augalas žydi nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio mėlynais arba violetiniais žiedais.

Savaime auga laukuose, pūdymuose. Tai javų piktžolė. Vaistinei žaliavai skinami žydinčių kraštiniai mėlyni vainiklapiai. Rugiagėlės vainiklapius reikia greitai džiovinti tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje. Išdžiovinti žiedai esti mėlyni, bekvapiai, kartoko skonio.

Rugiagėlės žieduose yra organinių rūgščių, glikozidų (centaurino, cikorino, cianino), flavonoidų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų, gleivių, vitamino C, karotino ir kitų junginių.

Iš vaistinės žaliavos paruošti galeniniai preparatai varo šlapimą, gydo uždegimus, veikia antimikrobiškai ir varo tulžį.

Rugiagėle gydomos kepenų, tulžies pūslės, inkstų ir šlapimtakių ligos. Jos žiedai kartu su kitomis taip pat veikiančiomis vaistažolėmis ypač tinka sergant inkstų akmenlige, pielitu, cistitu. Rugiagėlės preparatais gydomos ir akių ligos: konjunktyvitas, blefaritas ir kt. Augale esantys kartumynai skatina virškinimo liaukų sekreciją, gerina virškinimą. Kartu su kitais vaistiniais augalais rugiagėle gydomos virškinimo trakto ligos.

Rugiagėlės žiedų antpilui paruošti imama vienas arbatinis šaukštelis žiedų, užpilama stikline verdančio vandens, ekstrahuojama 20 minučių, aušinama, perkošiama ir geriama po ketvirtadalį stiklinės tris kartus per dieną 20 minučių prieš valgį. Paruoštas užpilas laikomas šaltai dvi paras.

Liaudies medicinoje rugiagėlės žiedais gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos, mažinama temperatūra, malšinami galvos skausmai ir kt.

Ropė — Brassica rapa L.

Šeima. KRYŽMAŽIEDŽIAI — CRUCIFERAE

Ropė — Brassica rapa L.
Ropė — Brassica rapa L.

Ropė — dvimetė, 40—80 cm aukščio daržovė. Šaknis — verpstiška, mėsinga, gelsva arba balta, valgoma. Stiebai — aukšti, lapuoti. Pirmaisiais metais susiformuoja lapų šluotelė ir sultinga šaknis. Antraisiais metais iš pasodintos šaknies išauga žiedstiebis. Žiedeliai — taisyklingi, auksiniai arba blyškiai geltoni, susitelkę skydiniame žiedyne. Vaisius — ankštis, kurioje yra mažai sėklų. Žydi gegužės— rugpjūčio mėnesiais.

Žinomos dvi ropių kilmės vietos. Tai Viduržemio pajūris ir Azija. Ji yra kilusi iš dirvinio bastučio. Ropė buvo gerai žinoma Senovės Graikijoje ir Romoje. Graikų filosofas Teofrastas aprašė ropę kaip daržovę. Graikai augino kelių rūšių ropes. Romėnų rašytojas ir agronomas Kolumela sugalvojo du ropės pavadinimus: kapus ir rapa, o Plinijus — keletą ropės atmainų. Romėnai ropę augino ne tik daržuose, bet ir laukuose. Ropė, iškepta karštuose pelenuose, buvo visų mėgstamas delikatesas. Viduramžiais ją valgė ir turtingesni miestiečiai, ir varguoliai. XVI a. ropės neužderėjo Prancūzijoje, ir žmonės pradėjo badauti.

Jau seniai ropė buvo auginama Rusijoje, ypač šiaurinėje dalyje. Manoma, kad ropė Rusijoje minima jau XIII a. Dabar ji auginama visoje Tarybų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje.

Gydomoji žaliava — ropės šakniavaisiai. Juose yra 90,5% vandens, 0,3—1,7% krakmolo, 0,4—2% baltymų, 0,9—1,3% pektinų, iki 9% cukraus (gliukozės, fruktozės, sacharozės, ksilozės), 0,4—2% pelenų, 0,8—2,0% ląstelienos, eterinio garstyčių aliejaus, vitaminų (0,05 mg% B1, 0,04 mg% B2, 0,1 mg% karotino, 20—65 mg% C, 0,08 mg% PP, U), mineralinių medžiagų (506 mg% kalio, 41 mg% magnio, 142 mg% fosforo, geležies, mangano, kalcio, cinko, natrio), 0,1% organinių rūgščių, karotinoidų, fosfatidų, antocianų, sterinų (fitosterino, kampestrino, brasikosterino). Ropė vartojama gydymui ir dietai sergant gastritu, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas, spazminiu kolitu, esant žarnyno atonijai, tulžies takų diskinezijai. Jos gydomosios savybės priklauso nuo eterinio garstyčių aliejaus, kuris, dirgindamas skrandžio gleivinę, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, žarnyno peristaltiką, todėl geriau pasisavinamas maistas. Garstyčių aliejus suteikia ropei specifinį skonį ir kvapą. Jis veikia antimikrobiškai. Ropėje esantys sterinai, ypač fitosterinas, tinka profilaktiškai nuo aterosklerozės. Joje yra daug vitaminų.

Liaudies medicina rekomenduoja ropės sultis. Išvirtos su cukrumi jos tinka sergant skorbutu, astma, ūmiais laringitais, persisaldžius, smarkiai kosint, užkimus, netekus balso. Be to, jos padeda nuo stipraus širdies plakimo, nemigos ir kt.

Ropės nuoviras (du šaukštai susmulkintų šakniavaisių vienai stiklinei karšto vandens, geriama po ketvirtadalį stiklinės 3—4 kartus per dieną) skatina šlapimo išsiskyrimą, padeda nuo kosulio.

Iš virtų šakniavaisių košelės daromi kompresai, o iš nuoviro — vonios, ypač sergant podagra. Kai skauda dantis, šiltu ropės nuoviru skalaujama burna. Anksčiau ropės buvo vartojamos ir kaip raminamasis vaistas (po vieną stiklinę nuoviro nakčiai). Šviežių, sutrintų ropių ir žąsų taukų košele tepamos nušalusios vietos.

Ropes nepatartina vartoti sergant ūmiais ir lėtiniais hepatitais, cholecistitais, taip pat centrinės nervų sistemos ligomis. Žalių ropių nerekomenduojama vartoti sergant skrandžio ir žarnyno opomis, enterokolitais ir ūmiais gastritais. Pasitarkite su gydytoju!

Pūslėtasis guveinis — Fucus vesiculosus L.

Šeima. GUVEININIAI — FUCACEAE

Pūslėtasis guveinis — Fucus vesiculosus L.
Pūslėtasis guveinis — Fucus vesiculosus L.

Pūslėtasis guveinis yra jūrų augalas. Jo gniužulas — plokščias, tamsiai rudas su oro pūslelėmis. Jo lapo formos plokščioji dalis susideda iš susipynusių bespalvių siūlų, kurie paviršiuje sutankėja ir sudaro daugiasluoksnę žievę. Apatinė gniužulo dalis susiaurėjusi ir baigiasi trumpu koteliu, kuriuo augalas prisitvirtina prie povandeninių uolienų.

Guveinis auga Atlanto vandenyne, Baltijos ir Šiaurės jūrose. Lietuvos pajūryje jį galima rasti po audrų. Surinktas guveinis švariai nuplaunamas gėlu vandeniu, nusausinamas ir džiovinamas plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiūvusi žaliava yra ruda, silpno kvapo, gleivinga, sūroko skonio.

Vaistinėje žaliavoje yra 19% algininės rūgšties, 5% manito, 2% lammarino, 7% fukoidino, fukosterolio, dijodtirozino, gleivių, daug mineralinių druskų (bromo, jodo, natrio, kalcio, kobalto ir kt), vitaminų (B1, B2, B12, askorbino ir folinės rūgščių). Iš guveinio paruošti galeniniai preparatai teigiamai veikia medžiagų apykaitą, padeda nuo aterosklerozės, skydliaukės funkcijos sutrikimų, mažakraujystės, užkietėjusių vidurių.

Guveinio dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais mažinamas kraujospūdis, gydomos medžiagų apykaitos ligos bei padidėjusi skydliaukė.

Pomidoras — Lycopersicum esculentum Mill.

Šeima. BULVINIAI — SOLANACEAE

Pomidoras — Lycopersicum esculentum Mill.
Pomidoras — Lycopersicum esculentum Mill.

Pomidorai itin vertingas augalas. Tai vienametis žolinis augalas. Jo stiebas — stambus, plaukuotas, o lapai — plunksniškai karpyti. Žydi geltonais nedideliais žiedais.

Vaisius — didelė, sultinga, saldoka, raudona arba geltona uoga. Pomidorų tėvynė — Pietų Amerika. XVI a. juos atvežė į Ispaniją, vėliau į Italiją ir Rusiją. Iš pradžių pomidorai buvo auginami kaip dekoratyvinė kultūra. Dabar išvesta daug įvairiausių veislių. Jos skiriasi vaisių forma, spalva ir augimo sąlygomis.

Lietuvoje pomidorai auginami ūkiuose, daržuose, kolektyviniuose soduose. Jų cheminė sudėtis įvairi. Šimte gramų pomidorų yra 4 g angliavandenių (gliukozės, fruktozės), 0,5 g baltymų, 177 mg kalio, 40 mg natrio, 26 mg losloro, 21 mg kalcio, 20 mg magnio, 0,08 mg vario, 0,3 mg cinko, 1,2 mg geležies, iki 40 mg molibdeno, kobalto, nikelio, fluoro, arseno, stroncio, chromo, jodo, 25 mg vitamino C, 7,62 mg karotino, 0,5 mg vitamino PP, 1,5 mg B1, 0,05 mg B2, vitaminų P, K, folinės rūgšties. Juose yra taip pat organinių rūgščių (obuolių, citrinos), pektinų, litoncidų, saponinų ir kt.

Maistui vartojami įvairios brandos vaisiai (žalsvi, gelsvi, rausvi, raudoni). Vertingiausi yra švieži, gerai prinokę pomidorai. Jie sukaupia daug žmogaus organizmui reikalingų medžiagų. Vaisiuose yra geležies ir folinės rūgšties, todėl ši daržovė ypač rekomenduojama nuo mažakraujystės. Pomidorai tinka hipertonijai ir aterosklerozei gydyti. Juos valgant, stiprėja kraujagyslės, gerėja bendra organizmo savijauta. Anksčiau buvo manoma, kad pomidorai netinka vyresniems žmonėms. Mat juose yra oksalo rūgšties. Tačiau dabar mokslininkai tai paneigė. Bandymais nustatyta, kad pomidoruose yra kur kas mažiau oksalo rūgšties negu burokėliuose, bulvėse, špinatuose, o purino junginių esti labai mažai. Patariama valgyti pomidorus ir sergantiesiems podagra, nes juose yra daug biologiškai veiklių medžiagų. Pomidorus rekomenduojama valgyti visiems,— ir mažiems, ir seniems. Jų veikliosios medžiagos — vitaminai ir kalio druskos — tinka sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, sutrikus medžiagų apykaitai. Pomidorų ląsteliena, pektinai ir fitoncidai švelniaiveikia virškinimo traktą, slopina puvimo procesus, gerina virškinimą, tinka sergant skrandžio ir žarnyno ligomis.

Iš prinokusių minkštų pomidorų gaminamos sultys, pastos (jose išlieka veikliųjų medžiagų). Sultys yra malonus, gaivinantis, organizmą stiprinantis gėrimas. Jos skatina virškinimo trakto sulčių gamybą, gerina virškinimą, reguliuoja medžiagų apykaitą. Jose esantys fitoncidai gydo žaizdas, opas. Be to, žmonės šviežiomis pomidorų sultimis gydo glaukomą, įvairius veido spuogus, karbunkulus. Iš žalių pomidorų vaisių galima pasigaminti aliejų žaizdoms gydyti.

Plaukuotasis beržas — Betula pubescens Ehrh.

Šeima. BERŽINIAI — BETVLACEAE

Plaukuotasis beržas — Betula pubescens Ehrh.
Plaukuotasis beržas — Betula pubescens Ehrh.

Tai iki 20 m aukščio medis su nesvyrančiomis šakomis. Jauni ūgliai — plaukuoti. Lapų pamatas — apvalus, apatinė pusė — plaukuota. Beržas žydi anksti pavasarį. Riešutėliai subręsta liepos—rugpjūčio mėnesiais. Auga drėgnose pievose, miškuose.

Vaistinei žaliavai anksti pavasarį skinami dar neišsiskleidę beržo pumpurai. Lapai skinami žydint. Vaistams tinka ir karpotasis beržas. Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiūvusi žaliava yra sutraukiančio skonio, malonaus kvapo. Sandariuose induose ją galima laikyti dvejus metus.

Pumpuruose yra iki 5% eterinio aliejaus, raugų, dervų, cukraus, vitamino C, organinių rūgščių. Lapuose yra iki 2,8% vitamino C, nikotininės rūgšties, inozito, 3,2% saponino, 0,05% eterinio aliejaus, raugų, flavonoidų (apigenino, kempferolio). Pumpuruose ir lapuose yra kartumynų, fitoncidų, mineralinių medžiagų. Be to, pumpuruose yra daugiau dervų.

Galeniniai preparatai, paruošti iš beržo pumpurų ir lapų, veikia antiseptiškai, jais gydomos grybelinės ligos.

Be to, jie gerina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Rekomenduojama vartoti nuo inkstų ligų, kai atsiranda pabrinkimų dėl širdies nepakankamumo. Jais taip pat galima gydyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kepenų ligas, reumatą. Tačiau, sutrikus inkstų funkcijai, beržo preparatų nevartokite!

Beržo pumpurais gydomos ir kvėpavimo organų ligos (laringitas, bronchitas, tracheitas), kosulys, jie taip pat varo prakaitą.

Beržo preparatais gydoma egzema, nervų ir raumenų uždegimai. Kompresai tinka nuo sąnarių ligų, ilgai negyjančių žaizdų, opų.

Beržo lapų antpilu gydomas lengvas cholecistitas. Ligoniams nebeskauda, nepykina, jie nevemia, pagerėja savijauta, geriau išsiskiria tulžis ir šlapimas. Antpilas stiprina organizmą, tinka nuo avitaminozės.

Nuovirui ruošti imama 10 g beržo pumpurų, užpilama 200 ml vandens ir kaitinama 30 minučių, aušinama kambario temperatūroje 10 minučių, perkošiama ir geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną. Užpilui ruošti imama 10 g beržo lapų, dedama į emaliuotą indą ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama vandens vonelėje 15 minučių, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama, nusunkiama likusi žaliava, ir dar pripilama virinto vandens iki pradinio tūrio. Geriama po pusę stiklinės 10—15 minučių prieš valgį tris kartus per dieną. Šitoks užpilas skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą.

Nuoviru galima plauti galvą, nes jame esančios veikliosios medžiagos dezinfekuoja odą, gydo nuo pleiskanų, mažiau slenka plaukai, stiprėja jų šaknys.

Beržo sultys, kurios teka pavasarį, yra stiprinantis, skanus, gaivinantis ir naudingas gėrimas. Jose yra obuolių rūgšties, cukraus (gliukozės ir fruktozės), vitamino C, kalio, kalcio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų. Net ir konservuojamos beržo sultys nepraranda vertingų savybių ir aromato. Konservuotas beržų sultis gali gerti visi, tik šiek tiek mažiau tie, kurie serga cukriniu diabetu.

Beržo sula tirpdo šlapimtakių akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės), skatina šlapimo išsiskyrimą. Ja (kartu su kitais preparatais) gydoma akmenligė. Taip pat patariama gerti nuo mažakraujystės, bronchito, anginos, furunkuliozės, podagros, egzemos, avitaminozės.

Iš beržų medienos pagamintas degutas veikia antimikrobiškai, dėl to jo yra daugelio tepalų bei linimentų sudėtyje (Višnevskio, Vilkinsono ir kt.). Degutu gydomos parazitinės, grybelinės odos ligos bei sunkiai gyjančios žaizdos.

Beržo grybo ekstraktas vartojamas kaip simptomatinis vaistas piktybiniams navikams gydyti. Jį gydytojai skiria nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės. Vartojant ekstraktą, pagerėja ligonio savijauta, kraujas. Atsiminkite: gydantis beržo grybo ekstraktu, reikia laikytis dietos. Draudžiama valgyti aštrius patiekalus, rūkytus maisto produktus. Geriausiai tinka pieno ir daržovių patiekalai.

Žmonės jau seniai gydymuisi vartoja beržo pumpurus, lapus, žievę ir sulą. Lapų arbata „valo kraują“, skatina šlapimo išsiskyrimą, ją geria nuo skrandžio ir inkstų ligų, ypač nuo akmenligės.

Plačialapis gyslotis — Plantago major L.

Šeima. GYSLOTINIAI — PLANTAGINACEAE

Šeima. GYSLOTINIAI — PLANTAGINACEAE
Šeima. GYSLOTINIAI — PLANTAGINACEAE

Daugiametis žolinis augalas. Jo šaknys — trumpos, kuokštinės, baltos. Lapai — lygiakraščiai, kiaušiniški arba elipsiški, apačia ryškiai gyslota. Žiedynas — cilindrinė varpa. Augalas pradeda žydėti gegužės mėnesį ir žydi iki rudens.

Plačialapis gyslotis auga pakelėse, pievose, miškuose, • daržuose, pagrioviuose. Lietuvoje ypač paplitęs ir visiems gerai pažįstamas.

Vaistinei žaliavai skinami lapai augalo butonizacijos fazės pabaigoje ir jam žydint. Lapai paskleidžiami plonu sluoksniu ant audeklo arba popieriaus ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje vartant, kad vienodai džiūtų ir nepajuoduotų. Išdžiūvusi žaliava yra žalia, silpno kvapo, kartoko skonio. Tinka vartoti trejus metus.

Gysločio lapuose yra 10% gleivių, 5—12% tanidų, karčiųjų medžiagų, glikozido aukubino, alkaloidų, vitaminų (C, K, U, karotino, cholino), organinių rūgščių (citrinos, obuolių, gintaro, oksalo), dervų, steroidinio saponino (iki 6,5% ), polisacharidų, fermentų, fitoncidų, mineralinių druskų, ypač kalio.

Gysločiu dar XII a. pr.m.e. kinai, graikai ir romėnai gydė dizenteriją. Senovės gydytojas Avicena gysločio lapais stabdydavo kraujavimą, gydydavo žaizdas, kepenų ligas, o jų sultimis malšino ausų ir dantų skausmus.

Dabar gyslotis ir jo preparatai taip pat plačiai vartojami. Juo gydomi uždegimai, raminami skausmai, stabdomas kraujavimas, jis veikia bakteriostatiškai, skatina skrandžio liaukų sekreciją, tinka nuo kosulio. Manoma, kad gysločio veikliosios medžiagos gydo opas, žaizdas, furunkulus ir turi įtakos cholesterino apykaitai, todėl tinka nuo aterosklerozės.

Iš plačialapio gysločio ruošiamas nuoviras. Į emaliuotą indą įberiama 10 g susmulkintų lapų, užpilama stikline verdančio vandens ir kaitinama vandens vonelėje 30 minučių, aušinama kambario temperatūroje 10 minučių, perkošiama, likusioji žaliava nusunkiama ir dar įpilama iki 200 ml virinto vandens. Geriama 15 minučių prieš valgį 3—4 kartus per dieną. Paruoštą nuovirą galima laikyti vėsioje arba šaltoje vietoje ne ilgiau kaip 2—3 paras.

Galima pasigaminti ir gysločio sulčių. Nuplautus lapus reikia sumalti mėsmale, išsunkti sultis ir pridėti tiek pat medaus, pakaitinti 15—20 minučių verdančio vandens vonelėje ir paskui laikyti vėsioje vietoje. Kitas būdas: surinktus nuplautus lapus reikia sumaigyti, užpilti tokiu pat kiekiu cukraus pudros ir laikyti dvi savaites tamsioje vietoje. Sultis reikia gerti 20 minučių prieš valgį po valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną.

Farmacijos pramonė iš gysločio lapų spaudžia sultis, kuriomis gydomos virškinimo trakto ligos (lėtinis gastritas, opaligės, žarnyno uždegimai). Esant normaliam ar sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, vaistus reikia gerti 20 minučių prieš valgį po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Preparatas plantagliucidas (plantagliucidum) veikia antiuždegimiškai ir spazmolitiškai, šiek tiek didina skrandžio sulčių sekreciją. Juo gydomas gastritas (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas) ir skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opaligė. Prieš vartojimą reikia pusę arba vieną arbatinį šaukštelį granulių užpilti puse stiklinės šilto vandens ir gerti 30 minučių prieš valgį 2—3 kartus per dieną.

Nerekomenduojama vartoti, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

Liaudies medicina gyslotį vartoja plaučių, skrandžio navikų profilaktikai, gydo virškinimo trakto, viršutinių kvėpavimo takų ligas (bronchitą, astmą, kosulį), furunkulus, karbunkulus, sumušimus, graužikų, vapsvų, bičių, gyvačių įkandimus. Sumaigyti švieži augalo lapai dedami ant pažeistų vietų. Liaudis gydymui vartoja ir gysločio sėklas. Jose yra daug gleivių (10 g sėklų užpilama 100 ml verdančio vandens ir išgeriama iš karto). Patariama jas vartoti tuomet, kai užkietėja viduriai. Jos apsaugo gleivinę nuo dirginančių medžiagų.

Pipirmėtė — Mentha piperita L.

Šeima. LŪPAŽIEDŽIAI — LABIATAE

Pipirmėtė — Mentha piperita L.
Pipirmėtė — Mentha piperita L.

Pipirmėtė yra hibridas, išvestas XVII a. Anglijoje. Tai daugiametis, kvapus žolinis augalas. Stiebas — stačias, keturbriaunis, šakotas, plikas arba apaugęs retais plaukeliais. Lapai — priešiniai, kotuoti, pailgi, su smailia viršūne ir dantytais kraštais. Žiedai — smulkūs, violetiniai, susitelkę stiebo ir šakučių viršūnėse. Žydi liepos—rugsėjo mėnesiais.

Pipirmėtė auginama darželiuose, soduose ir vaistažolių ūkiuose.

Vaistinei žaliavai pjaunami augalo lapai ir žolė butonizacijos fazėje arba tik pražydus, sausu saulėtu oru. Surinkta žaliava greitai džiovinama gerai vėdinamoje pastogėje, palėpėje arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė yra malonaus kvapo, sutraukiančio, aštraus, šaldančio skonio. Lapai tinka vartoti pusantrų metų.

Lapuose yra iki 2% eterinio aliejaus (jo sudėtyje yra 50% mentolio), kurio kiekis priklauso nuo veislės, meteorologinių, ekologinių, agrotechninių ir kitų sąlygų. Pipirmėtėje rasta limoneno, felandreno, pineno, dipenteno, acto bei valerijono rūgšties esterių, cineolio, glikozido mentazido, piperatozido, ramnozido, hesperidino, betaino, karotino (iki 40 mg%), vitamino C (134 mg%), ursolo, oleanolo ir kitų organinių rūgščių, raugų, pektininių ir mineralinių medžiagų, kartumynų, saponino, mangano, vario, stroncio ir kt.

Pipirmėtės lapų galeniniai preparatai veikia antiseptiškai, ramina skausmus, atpalaiduoja spazmus, gydo uždegiminius procesus, skatina tulžies išsiskyrimą. Juos vartojant, pagerėja apetitas, žarnyno peristaltika, liaukų sekrecija, virškinimas, sumažėja rūgimo, puvimo procesai žarnyne, atsipalaiduoja tulžies bei šlapimo pūslės latakai, tinka nuo pykinimo, vėmimo, skrandžio spazmų. Ypač tinka sergant cholecistitu, cholangitu, tulžies pūslės akmenlige, hepatitu.

Pipirmėtės preparatus žmonės geria nuo padidėjusio jautrumo, nemigos, jie stimuliuoja širdies darbą, malšina galvos skausmus.

Eteriniame aliejuje esantis mentolis (skaidrūs, bespalviai, mėtų kvapo kristalai) veikia antimikrobiškai ir spazmolitiškai. Dirgindamas odos ir gleivinių šalčio jutimo receptorius, jis sutraukia paviršines ir refleksiškai veikia gilesnių audinių bei organų kraujagysles. Gydytojai skiria gerti žmonėms, kurie serga tulžies takų, skrandžio, žarnų ligomis (spazminiu kolitu ir enterokolitu). Jis taip pat malšina neuralginius skausmus, slopina migrenos priepuolius. Stomatologai vartoja 3—5% spiritinius arba aliejinius pipirmėtės tirpalus. Otorinolaringologijoje gydomi nosies, ryklės, gerklų gleivinės uždegimai (gleivinę reikia patepti mentolio aliejumi).

Mentolis vartojamas lašais su cukrumi. Ypač tinka nuo vainikinių kraujagyslių spazmų, silpnų stenokardinių širdies skausmų. Medicininėse knygose rašoma, kad pipirmėtės preparatai švelniai mažina kraujospūdį.

Užpilui paruošti imamas vienas valgomasis šaukštas vaistinės žaliavos ir emaliuotame inde užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 10 minučių, paskui aušinama 45 minutes, perkošiama. Likusioji žaliava nusunkiama ir pripilama virinto vandens iki 200 ml. Užpilas geriamas 15 minučių prieš valgį du kartus per dieną po pusę stiklinės ir laikomas vėsioje vietoje ne ilgiau kaip dvi paras.

Pipirmėtės preparatai taikomi išoriškai trynimams nuo migrenos, reumato, raumenų ir neuralginių skausmų, odos ligų. Iš jos ruošiamos vonios. Galima dėti kompresus ant skaudamų vietų: imami 2—3 šaukštai vaistinės žaliavos ir užpilama puse stiklinės verdančio vandens, pakaitinama iki virimo, ataušinama, paskui drobė suvilgoma ir dedamas kompresas. Jį galima keisti keletą kartų per dieną.

Pipirmėtės lapų dedama į gydomųjų vaistažolių mišinius, kurie gerina virškinimą, tulžies išsiskyrimą, skatina prakaitavimą, malšina skausmus, gydo širdies ligas.

Iš pipirmėtės farmacijos pramonė gamina daug fitoterapinių preparatų, tarp jų: mėtines pastiles ir tabletes, kurios veikia raminamai, atpalaiduoja spazmus, padeda nuo pykinimo, vėmimo ir kt. Imamos 1—2 tabletės ir dedamos po liežuviu. Mėtų tinktūrą reikėtų gerti po 10— 15 lašų tuomet, kai pykina, skauda galvą, esti žarnyno spazmai. Pipirmėtės veikliųjų medžiagų yra validolio, korvalolio, pektusino, menovazino preparatų sudėtyje, kamfoneno ir ingalipto aerozolių sudėtyje, olimetino, Zelenino ir dantų lašų sudėtyje, taip pat efkamono tepalo sudėtyje, vartojamo sąnarių, raumenų ir nervų uždegimams gydyti.

Bulgarijoje pipirmėtės lapai vartojami esnt virškinimo trakto spazmams, meteorizmui, viduriuojant, pykinant, vemiant, taip pat jie skatina tulžies išsiskyrimą sergant akmenlige, stimuliuoja širdies veiklą ir virškinimą. Jais gydomos tos pačios ligos Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Kinijoje ir kitose šalyse.

Žmonės pipirmėtės lapais varo tulžį, prakaitą, šlapimą, taip pat jais gydosi nuo inkstų akmenligės, padidėjusio skrandžio sulčių rūgštingumo (kartu su kitais vaistiniais augalais).

Žaliais ir džiovintais lapais paskaninami mėsos ir daržovių patiekalai, salotos, sriuba. Pipirmėtės eterinis aliejus vartojamas maisto pramonėje, konditerijoje ir parfumerijoje. Jo dedama į nealkoholinius gėrimus, dantų pastas ir miltelius.

Pelkinis pūkelis — Gnaphalium uliginosum L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Pelkinis pūkelis — Gnaphalium uliginosum L.
Pelkinis pūkelis — Gnaphalium uliginosum L.

Pelkinis pūkelis yra vienametis, iki 20 cm aukščio žolinis augalas. Jo šaknis — liemeninė, šakota, stiebas — taip pat šakotas su balsvais pūkais. Lapai — lancetiški, plaukuoti. Augalas žydi birželio—rugpjūčio mėnesiais šviesiai geltonais smulkiais žiedais, susitelkusiais graižuose.

Auga drėgnuose laukuose, pievose, upių bei ežerų pakrantėse. Lietuvoje auga visur.

Vaistinei žaliavai skinama antžeminė augalo dalis nuo birželio iki rugsėjo mėnesio pradžios. Geriausia ją džiovinti skardinio stogo pastogėje arba gerai vėdinamose vietose paskleidus plonu sluoksniu ant popieriaus arba audeklo. Išdžiūvusi žaliava yra pilka, savotiško kvapo, saldžiarūgščio skonio. Sausoje, vėsioje vietoje galima laikyti trejus metus.

Žaliavoje yra alkaloido gnafalino, raugų (4%), eterinio aliejaus (0,05% ), dervų (16% ), organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų C, B1, karotino (iki 55 mg%), fitosterino, pigmentų. Pelkinio pūkelio galeniniais preparatais plečiamos kraujagyslės, mažinamas kraujospūdis, gydomi įvairūs uždegimai. Be to, jie pasižymi sutraukiamosiomis ir mikrobus naikinančiomis ypatybėmis.

Bandymais nustatyta, kad pelkinio pūkelio preparatai plečia periferines kraujagysles, mažina kraujospūdį, lėtina širdies ritmą, aktyvina žarnyno peristaltiką. Todėl jais gydoma hipertonija (pirmoji stadija), stenokardija, skrandžio ir dvilykapirštės’žarnos opaligė. Antpilui paruošti imama 30 g žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, geriama po 1—2 valgomuosius šaukštus 4—5 kartus per dieną prieš valgį.

Žmonės mėgsta pelkinio pūkelio žole gydyti skrandžio ir žarnyno ligas, viduriavimą, širdies negalavimus, cukrinį diabetą, tuberkuliozę, kraujavimus. Išoriškai kompresais ir pavilgais gydomos opos, žaizdos, nudegimai, furunkulai. Tromboflebitams gydyti rekomenduojama pasidaryti kojoms mirkyti voneles (100 g žaliavos 5 litrams verdančio vandens). Išoriškam vartojimui galima paruošti ir aliejinį užpilą. Imami du valgomieji šaukštai žaliavos, užpilama stikline saulėgrąžų ar kitokio aliejaus ir paliekama ekstrahuotis 10 dienų, paskui perkošiama. Užpilu gydomos pūliuojančios žaizdos, terminiai ir cheminiai nudegimai. Be to, pelkinio pūkelio preparatai skatina audinių regeneraciją.

Norėdami vartoti pelkinį pūkelį, būtinai pasitarkite su gydytoju!

Pelkinis gailis — Ledum palustre L.

Šeima. VIRŽINIAI — ERICACEAE

Pelkinis gailis — Ledum palustre L.
Pelkinis gailis — Ledum palustre L.

Pelkinis gailis yra daugiametis, visžalis, iki 80 cm aukščio tankus krūmelis. Jo stiebas — stačias, blizgančiu paviršiumi, lapai — odiški su žemyn užsiraičiusiais kraštais. Augalas žydi gegužės—birželio mėnesiais baltais žiedais, sutelktais skėčiuose.

Lietuvoje auga aukštapelkėse, pelkėtuose spygliuočių miškuose, durpynuose. Tai medingas, svaiginantis augalas.

Vaistinei žaliavai skinami augalo lapai ir žolė, kurie turėtų būti greitai džiovinami gerai vėdinamoje vietoje, kad neparuduotų. Išdžiūvusi žaliava yra natūralios spalvos, aštraus kvapo, kartaus skonio. Tai stipraus farmakologinio veikimo augalas. Tinka vartoti dvejus metus.

Pelkinio gailio žolėje yra eterinio aliejaus, kurio sudėtyje yra cimolio, ledolio, paliustrolio, geraniolio acetato, angliavandenių, flavonoidų, organinių rūgščių, dervų, glikozido arbutino, vitaminų, raugų, mineralinių medžiagų ir kitų stipriai veikiančių junginių. Jo biologiškai aktyvios medžiagos padeda nuo kosulio, varo šlapimą. Be to, jos pasižymi dezinfekuojamosiomis savybėmis.

Gailio galeniniais preparatais gydomas kosulys, laringitas, lėtinis tracheitas, kokliušas, bronchitas, bronchinė astma, plonosios ir storosios žarnų gleivinės uždegimas, podagra, reumatas, skatinamas prakaitavimas ir šlapimo išsiskyrimas. Šie preparatai veikia raminamai, reguliuoja kraujagyslių spindį, nuo jų nustoja skaudėti galvą, nekankina nemiga, ligonis geriau jaučiasi.

Užpilui paruošti imamas vienas valgomasis šaukštas žaliavos ir užpilamas stikline verdančio vandens, kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama, papildomai įpilama virinto vandens, kad susidarytų 200 ml antpilo. Geriamas šiltas po ketvirtį stiklinės 3—4 kartus per dieną po valgio. Užpilą galima laikyti vėsioje vietoje dvi paras.

Farmacijos pramonė gamina preparatą ledinum nuo kosulio. Homeopatijoje gailiu gydomi sumušimai, kraujavimai, sužeidimai. Žmonės geria užpilą peršalę, sirgdami viršutinių kvėpavimo takų uždegimais, padeda nuo kokliušo, reumato, podagros, odos ligų. Juo baidomos kandys, blakės ir kiti parazitai.

Pelkinis gailis yra nuodingas augalas. Jį galima vartoti tik paskyrus gydytojui!