Žyma: Paprastasis ąžuolas

Paprastasis ąžuolas — Ouercus robur L.

Šeima. ĄŽUOLINIAI — FAGACEAE

Paprastasis ąžuolas — Ouercus robur L.
Paprastasis ąžuolas

Ąžuolas visiems gerai pažįstamas, iki 40 m aukščio medis. Jo šaknys — didelės, šakotos. Žmonės mano, kad tai tvirtumo, jėgos, grožio ir ilgaamžiškumo simbolis. Jo lapai — atvirkščiai kiaušiniški, dažniausiai nesimetriški. Žydi gegužės mėnesį. Vaisius yra iki trečdalio apgaubta gvildo gilė.

Auga miškuose, pakrantėse, laukuose, auginamas parkuose, gyvenvietėse. Jis gyvena iki 400—500 metų.

Vaistinei žaliavai ąžuolo žievę reikia rinkti pavasarį, nes tuomet ji lengviausiai lupasi. Tinkamiausia — 2—3 metų ąžuolo žievė. Ji džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Sandariai uždengtuose induose gerai vėdinamoje patalpoje galima laikyti penkerius metus.

Ąžuolo žievėje yra iki 20% raugų, flavono kvercetino, galinės ir elaginės rūgščių, cukraus, flobafenų, pentozanų (13—14%), pektino (6%), dervų, gleivių, mineralinių druskų. Gilėse yra krakmolo (40% ), baltymų ir raugų, cukraus. Lapuose yra kvercitrino, kvercetino, pentozanų, raugų, fitoncidų ir kitų medžiagų.

Ąžuolo žievė gydymui vartojama todėl, kad joje yra raugų, kurie pasižymi sutraukiamosiomis ypatybėmis, gydo uždegimus ir stabdo kraujavimą. Ąžuolo žievės nuovirą reikėtų gerti nuo įvairių virškinimo trakto ligų: viduriavimo, lėtinio enterokolito, skrandžio ir žarnyno kraujavimo, inkstų, šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimo, apsinuodijus sunkiaisiais metalais ir kt.

Ąžuolo žievės nuovirui reikia 10 g (vienas valgomasis šaukštas) smulkios žaliavos. Ją reikia užpilti kambario temperatūros stikline vandens, uždengti, maišant kaitinti verdančioje vandens vonelėje 30 minučių ir aušinti 10 minučių, perkošti, likusią žaliavą nusunkti ir dar įpilti virinto vandens iki ankstesnio tūrio ir gerti po vieną valgomąjį šaukštą 2—3 kartus per dieną.

Nuoviras išoriniam naudojimui ruošiamas šitaip: 20 g (du valgomuosius šaukštus) smulkios žaliavos reikia užpilti stikline vandens ir ruošiama anksčiau nurodytu būdu. Šiuo nuoviru skalaujama burnos ertmė, ypač kai sergama gleivinės uždegimu, angina, stomatitu, gingivitu, faringitu, kai kraujuoja iš dantenų ir kt. Be to, kompresais gydomos pūlingos odos ligos, nudegimai, nušalimai, egzema, pragulos, furunkulai, prakaituojančios kojos (galima daryti voneles).

Ąžuolo lapai tinka agurkams raugti, o iš gilių žmonės daro kavą, jomis šeria gyvulius. Gilės yra maistingos, jose nemažai baltymų, angliavandenių, riebalų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Gilės maistingumu prilygsta javų grūdams, bet maistui nevartojamos, nes jose yra karčiųjų alkaloidinių medžiagų. Labiausiai giles mėgsta kiaulės. Giles taip pat ėda kiškiai, pelės, voverės, šernai ir kiti žvėreliai.

Ąžuolo tanidai taikomi odų pramonėje.

 

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)
Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)

Paprastasis ąžuolas
Quercus robur
Šeima:
Bukiniai(Fagaceae)
Lietuviški sinonimai:
aržalas, ošolas, ūžuolas

Medis, užaugantis iki 40 metrų aukščio ir 1,5-2 metrų skersmens. Miške augančio stiebas tiesus,
aukštas, o atviroje vietoje- žemas, šakos storos. Jaunų medžių žievė lygi, vėliau giliai sueižėja. Šaknys
didelės ir šakotos. Jauni ūgliai pliki. Lapai trumpakočiai, pailgi,
atvirkščiai kiaušiniški, nesimetriški.
Žydi lapams skleidžiantis, gegužės mėnesiais. Žiedai maži,
neryškūs; kuokeliniai siūliški ir nusvirę, žirginiuose piesteliniai- po
vieną ar kelis ant žiedkočių. Iš piestelinių žiedų susidaro gilės, kurios
prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Dauginasi gilėmis. Nuo 5 iki 10
metų auga lėtai, vėliau augimas greitėja. Šviesomėgis. Nepakenčia
užtamsinimo iš viršaus. Gyvena 400-500 metų. Seniausias yra
Stelmužės ąžuolas(Zarasų rajonas), turintis apie 1500 metų.
Auga miškuose, pakrantėse, parkuose, prie sodybų. Labiausiai
mėgsta apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius, humusingus priemolius
arba priesmėlius. Dažnas visoje Lietuvoje, bet labiausiai paplitęs
Vidurio žemumoje.
Vienas iš svarbiausių mūsų miškų medžių. Gilioje senovėje mūsų
protėvių ypač gerbtas, šventu laikytas. Dažnai vadindavo „perkūno
medžiu“ mitologinio griaustinio ir žaibo dievo garbei. Ąžuolo šakelėgalybės
simbolis, todėl nuo seno ąžuolo vainiku būdavo
apdovanojama už sėkmingas karo pergales ir ypatingus sporto pasiekimus. Tai galingumo ir tvirtumo
simbolis.
– – –
Ąžuolo, kaip vaistinio augalo, istorija- taip pat labai sena. Apie gydomąsias ąžuolo žievės
savybes jau buvo rašoma Hipokrato, Dioskorido ir kituose senuosiuose žolynuose.
Vaistams vartojama žievė ir prinokusios gilės. Žievė lupama nuo plonų šakų, kad nepakenktų
augalui, anksti pavasarį, prieš lapų skleidimąsi. Tuo metu žievėje esti daugiausia biologiškai aktyvių
medžiagų ir ji lengvai lupasi. Džiovinama nesaulėtoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusios
žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Tuomet ją reikia susmulkinti ir supilti į
medžiaginius maišelius. Tinkamai laikoma sausa žievė vertės nepraranda penkerius metus.
Prinokusios gilės renkamos rudenį, pašalinant kaušelius. Baigiamos džiovinti karštoje
džiovykloje. Kai gilės išdžiūsta, pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir paspraginamos.
Žievėje yra 10-20% rauginių medžiagų; galinės ir elaginės rūgščių, iki 6% pektino; flavono
kvercetino, cukraus, iki 14% pentozanų; vitaminų, dervų. Gilėse būna iki 40% krakmolo; 5-8% rauginių
medžiagų; iki 5% aliejaus; baltymų, cukraus, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.
VARTOJIMAS MEDICINOJE
Ąžuolo žievė gydymui vartojama todėl, kad joje yra raugų, kurie pasižymi sutraukiančiomis,
priešuždegiminėmis ir antiseptinėmis savybėmis. Žievės nuoviru gydomi burnos gleivinės, dantenų,
ryklės, gomurio uždegimai; taip pat vartojama kraujavimui iš virškinamojo trakto stabdyti. Nuoviro
kompresais ir pavilgais gydomi nudegimai, nušalimai, furunkulai, šunvotės, egzemos. Patekusios ant
mikroorganizmų, rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi.
LIAUDIES MEDICINOJE
Sterilizuotais, labai smulkiais džiovintais ąžuolo žievės milteliais barstomos pragulos, jie
naudojami nuo gausaus kojų prakaitavimo. Ąžuolo žievės nuoviru galima plauti pleiskanojančią galvą,
jis stiprina plaukų šaknis; taip pat vartoti nuovirą vonioms, praskiedus jį šiltu vandeniu.
Nuoviru gydomos ilgai negyjančius žaizdos, parodontozė, grybelinės odos ligos,
apsinuodijimai švinu, grybais, kepenų ir kasos ligos, dizenterija, gausios menstruacijos.
Ąžuolo gilių kava geriama nusilpus organizmui, po ligos. Gilių miltelių nuoviras geriamas
sergant rachitu, anemija, cukriniu diabetu.
MAISTUI
Gilės maistingumu prilygsta javų grūdams, bet maistui nevartojamos, nes jose yra karčiųjų
alkaloidinių medžiagų. Milteliai vartojami džino ir kitų karčiųjų gėrimų gamybai.
Ąžuolo lapų dedama raugiant agurkus, pomidorus- nuo jų produktai kiek patamsėja, bet būna
standesni ir geresnio skonio.
Labiausiai giles mėgsta kiaulės. Jas taip pat ėda kiškiai, voverės, šernai ir kiti žvėrys.
Žievė labai plačiai vartojama odų ir kailių išdirbinio pramonėje.
Mediena kieta, labai vertinga. Naudojama baldams, statinėms, parketo ir faneros pramonėje.
Baldams labai vertinamas vadinamasis moreninis ąžuolas; ilgą laiką po vandeniu išgulėję rąstai būna tamsiai rudos arba juodos spalvos.

Sergant virškinamojo trakto uždegimu. Viduriuojant ir kraujuojant
❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti stikline(200ml) vandens ir virti 10-15min.
Atvėsinti, perkošti ir gerti po 1/4 stiklinės(50ml) 3-4 kartus per dieną.
Skalauti burną, nuo gerklės ir ryklės uždegimų
❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintos paprastojo ąžuolo žievės ir tiek pat paprastosios kraujažolės žolės.
Viską sumaišyti. Mišinį užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 10min. Nukošti ir skalauti burną 3 kartus per
dieną po valgio. Vartoti 3 dienas iš eilės.
Kraujuojant dantenoms bei nuo dantenų uždegimo
❖ Sumaišyti lygiomis dalimis(pagal svorį) džiovintų paprastojo ąžuolo žievės ir miškinės sidabražolės šaknų
miltelių. 2 valgomuosius šaukštus mišinio užpilti 0,5 litro verdančio vandens ir 30min virti vandens vonelėje. 50min
palaukti, kol pritrauks, nukošti, atvėsinti ir šiltu skalauti.
Ąžuolo žievės kompresai
❖ 2 valgomuosius šaukštus susmulkintos ir džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti 2 stiklinėmis(400ml)
verdančio vandens ir 15-20min pavirti. Dar karštą užpilą perkošti ir atvėsinti. Užpilu suvilgyti drobės gabalą ir
kasdien dėti ant pažeistų vietų esant nudegimams, nušalimams, egzemai. Gydymo kursas- 4-5 dienos.
Nuo kojų prakaitavimo
❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 30min. Nukošti,
įpilti dar 2 litrus vandens ir 2-3min pavirti. Šiltame nuovire mirkyti kojas vakare prieš einant gulti. Mirkyti savaitę
laiko.
Išsiplėtusioms venoms gydyti
❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 15min. Nukošti, palaukti,
kol atvės. Tuo metu kojas, kur išsiplėtusios venos, reikia įtrinti medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės, jame suvilgyti
lininio audeklo gabalėlį ir išgręžus kelis kartus dėti ant pažeistų vietų.

Ąžuolo žievės nuoviro negalima vartoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešėjimas,
susiaurėjusios kraujagyslės, užkietėję viduriai. Būtina pasitarti su gydytoju.