Paprastasis agurkas yra žolinis augalas su šliaužiančiu stiebu. Jo lapai širdiški, žydi geltonai, užauga mėsingi, sultingi vaisiai. Labai paplitęs, viena seniausių kultūrų. Jis buvo auginamas daugiau kaip 2000 m. pr.m.e. Agurkų tėvynė — Indija. Agurkus mėgo senovės egiptiečiai ir graikai. Gydytojai agurkus skirdavo karščiuojantiems ligoniams. Į Europą agurkus atvežė VI a. pradžioje.
Šiuo metu yra išvesta daug naujų agurkų veislių, kurios auginamos visur ir įvairiomis sąlygomis (inspektuose, šiltnamiuose ir laukuose).
Agurkai yra malonaus aromato ir gero skonio, todėl juos valgant, pagerėja apetitas, virškinimas. Jie padeda geriau pasisavinti riebalus ir baltymus. Visos agurko naudingos medžiagos yra ištirpusios sultyse, todėl jas gerai pasisavina organizmas.
Rauginti ir marinuoti agurkai labai žadina virškinimo liaukų sekreciją, todėl nereikėtų jų valgyti žmonėms, kurie serga virškinimo trakto, kepenų, inkstų ir kai kuriomis širdies ligomis. Agurkai tinka lėtiniam vidurių užkietėjimui gydyti. Jų ląsteliena padeda šalinti iš organizmo cholesteriną. Nuo agurkų ir jų sulčių ligoniams mažiau skauda žarnyną, greičiau išsiskiria tulžies sultys, šlapimas, pranyksta šlakai.
Liaudies medicina rekomenduoja gerti grynas arba su medumi sumaišytas agurkų sultis sergant viršutinių kvėpavimo takų kataru, kosint. Manoma, kad švieži agurkai tinka nuo širdies ir kraujagyslių aterosklerozės, hipertonijos, kepenų, inkstų ligų ir sutrikus medžiagų apykaitai
Agurkuose yra pektino, nuo kurio sulėtėja žarnyne vykstantys puvimo procesai. Mokslininkai nustatė, kad, nuolat valgant žalius agurkus, sutrinka riebalų sintezė iš angliavandenių, o tai naudinga žmonėms, kurie nori suliesėti. Agurkų ir morkų sultys padeda nuo reumatinių ligų.
Agurkai — puiki kosmetinė priemonė. Jų sultimis gydomi veido spuogai, šalinamos pigmentinės dėmės, strazdanos ir kt. Iš sulčių gaminami losjonai veidui valyti.
Agrastas yra daugiametis vaiskrūmis. Jo ūgliai — dygliuoti. Dygliai išsidėstę bambliuose po vieną—du—tris. Lapai — beveik apskriti, nedideli, iš 3—5 skiaučių, apačia — švelniai plaukuota. Žiedai — neryškūs, žalsvi arba rausvi, varpelio pavidalo, dvilyčiai. Vaisiai — elipsės ar rutulio formos uogos su koteliais, žalsvai geltonos arba purpurinės spalvos. Uogose yra daug sėklų. Žydi gegužės mėnesį. Uogos prinoksta liepos—rugpjūčio mėnesiais.
Rusijoje agrastai buvo auginami jau prieš daugelį amžių. Manoma, kad XI a. jie buvo auginami vienuolynų soduose. XV a. agrastai pradėti auginti ir Maskvos rūmų soduose. XVI a. apie agrastus jau žinojo Anglijoje ir Airijoje. Kultūrinių agrastų veislės plito iš vakarų į rytus ir pasiekė Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą bei Rusiją. Manoma, kad XIX a. pradžioje agrastai buvo labai populiarūs. J. Strumila 1820 metais savo knygoje „Šiaurės sodai“ agrastams skiria daugiau dėmesio negu serbentams. XIX a. pabaigoje senuose kaimų ir dvarų soduose jau augo stambiauogiai agrastai, bet XX a. pradžioje pasirodė valkčio liga ir nusiaubė agrastynus.
Dabar agrastas savaime auga Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Afrikoje, Kaukaze ir Ukrainoje. Agrastas, kaip kultūrinis augalas, plačiai auginamas RTFSR teritorijoje, centrinėse srityse, Baltarusijoje, Ukrainoje, Pabaltijyje. Gydymui vartojamos agrastų uogos, kartais ir lapai. Uogos renkamos sausos, prinokusios.
Agrastų uogose yra 88—89% vandens, 6—11% cukraus (fruktozės, gliukozės, sacharozės), iki 2% ląstelienos, 0,64—1,0% pektinų, iki 1,7% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, rūgštynių, gintaro, vyno), mineralinių medžiagų (fosforo, vario, kalio, geležies, jodo, mangano, fluoro, cinko), raugų, fenolio junginių, vitaminų: 12—35 mg% C, 0,65 mg% karotino, 0,56 mg% E, 0,03 mg% B6, 0,25 mg% P, 0,02 mg% B2, 0,01 mg% B1, 5 mg% folinės rūgšties.
Agrastų uogos vartojamos įvairių ligų profilaktikai bei gydymui. Jos rekomenduojamos vaikams ir vyresniems žmonėms kaip dietinis produktas. Šviežios uogos vartotinos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant inkstų ir šlapimo pūslės ligomis. Agrastų uogos taip pat tinkamos sergant virškinimo trakto ligomis, ypač užkietėjus viduriams, sutrikus medžiagų apykaitai, nutukus. Valgant 3—4 savaites agrastų, pagerėja medžiagų apykaita, sustiprėja visas organizmas. Agrastus patartina valgyti sergant ateroskleroze, hipertonija ir mažakraujyste.
Žmonės agrastų uogas valgo ir tuomet, kai sutrinka tulžies ir šlapimo išsiskyrimas arba kai užkietėja viduriai. Jos taip pat rekomenduojamos nuo įvairių odos ligų, dažnų kraujosruvų. Seniau, kai kur ir dabar, agrastų lapų užpilas geriamas nuo plaučių tuberkuliozės.
Neprinokę agrastai vartojami konditerijoje. Jie konservuojami, verdamos uogienės, o prinokę agrastai vartojami desertui, marmeladui.
Agrastus nerekomenduojama valgyti sergant cukriniu diabetu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, enterokolitais ir kolitais.
Tai daugiametis, iki 40 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis — beveik horizontalus, storas, rausvai rudas, apaugęs plonomis šaknelėmis. Stiebai — keli, 15—35 cm aukščio, kylantieji arba statūs, plaukuoti. Viršutinė dalis šakota. Lapai — pirštiški, plaukuoti, pamatiniai ilgakočiai, triskiaučiai arba penkiaskiaučiai, o stiebiniai — bekočiai, triskiaučiai. Žiedai vienanamiai. Vainiklapiai — geltoni. Vaisius—1,6—2 mm ilgio lukštavaisis. Žydi birželio— rugpjūčio mėnesiais. Vaisius subrandina birželio—liepos mėnesiais.
Sidabražolė auga Tarybų Sąjungoje, Kaukaze, Vakarų Sibire. Paplitusi visoje Lietuvoje. Auga šlapiose ir drėgnose pievose, krūmuose, miškuose, durpynuose, kirtimų pakraščiuose.
Vaistinei žaliavai rudenį (rugsėjo—spalio mėn.) ar pavasarį (balandžio—gegužės mėn.) kasami šakniastiebiai. Juos reikia nuplauti šaltu vandeniu, nupjauti smulkias šakneles, supjaustyti ir išdžiovinti pavėsyje arba dirbtinėje džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50—60 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava yra tamsiai ruda, bekvapė, pasižymi sutraukiamosiomis savybėmis. Tinkamai laikant, galima vartoti šešerius metus.
Vaistinėje žaliavoje yra raugų (iki 31% ), triterpeninių saponinų, dervų, flavonoidų, organinių rūgščių (elaginės ir kt.), flobafenų, vaško, krakmolo, mineralinių medžiagų. Antžeminėje augalo dalyje yra vitamino C, organinių rūgščių (obuolių ir elaginės), flobafenų, mineralinių medžiagų ir kt.
Miškinės sidabražolės šakniastiebiais gydomi uždegimai. Be to, jie vartojami kaip sutraukiamasis, bakteriocidinis ir k raujavimą stabdantis vaistas. Raugai koaguliuoja eksudaciniame skystyje esančius baltymus, sudaro apsauginę plėvelę, kuri ir apsaugo nuo aplinkos poveikio, t.y. dezinfekuoja. Sidabražole gydoma angina, faringitas, stomatitas, gingivitas, išopėjusi burnos gleivinė, taip pat sutrikęs virškinimas, gastritas (kai sumažėjęs rūgštingumas), žarnyno gleivinės uždegimas, įvairios kilmės viduriavimas (išskyrus bakterinį).
Sidabražole išoriškai gydomi nudegimai, šlapiuojančios egzemos, kraujuojančios žaizdos ir opos, nušalusios vietos ir kt.
Miškinės sidabražolės nuoviras ruošiamas šitaip: vieną valgomąjį šaukštą susmulkintos vaistinės žaliavos reikia užpilti stikline kambario temperatūros vandens, pavirti 10 minučių, ataušinti, perkošti ir gerti pusę arba vieną valandą prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną. Šitaip gydomi skrandžio bei žarnyno negalavimai, opaligė.
Miškinės sidabražolės dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, viduriavimai, kai kurie žarnyno gleivinės uždegimai. Jos nuoviru skalaujama burnos ertmė ir gerklų gleivinė.
Šakniastiebių nuoviru žmonės stabdo įvairius kraujavimus: plaučių, skrandžio, žarnyno, gimdos.
Moliūgas — vienametis augalas. Šaknis — strypinė, šakota. Stiebas — silpnas, šliaužiantis, šiek tiek išsišakojęs prie gumbų, vagotas, su ūsais, kimbančiais už kitų augalų ar daiktų. Lapai — stambūs, plaukuoti, ištisiniai arba skiauteri. Lapkotis — ilgas. Žiedai — dideli, pavieniai, vienalyčiai (kartais ir dvilyčiai), geltoni. Vaisius — daugiasėklis, 20—40 cm skersmens. Sėklos — stambios, gelsvai baltos, plokščios. Žydėti pradeda birželio mėnesį ir žydi iki rudens. Vaisiai noksta rugpjūtyje.
Jau prieš daugelį amžių moliūgą žinojo Pietų Amerikos gyventojai ir jį pradėjo auginti kaip kultūrinį augalą. Dabar moliūgas auginamas beveik visose pasaulio šalyse.
Vaistinė žaliava — sėklos ir minkštimas. Sėklas galima vartoti tik dvejus metus.
Sėklose yra iki 50% riebalinio aliejaus (iki 45% linolinės iki 25% oleino, iki 35% palmitino ir stearino rūgščių gliceridų), fitosterino (kukurbitolo), dervinių medžiagų, organinių rūgščių, vitaminų (0,06 mg% vitamino B1, 0,03 mg% vitamino B2, vitamino C, 78 mg% vitamino E), nikotino rūgšties, meleno, iki 20 mg% karotinoidų ir karotino.
Vaisių minkštime yra 4—11% cukraus, vitaminų (0,51— 1,92 mg% provitamino A, 0,02 mg% vitamino B1, vitamino B2, 2—4 mg% vitamino C, 40 mg% vitamino K, 1 mg% vitamino PP), karotinoidų, silicio rūgšties, mineralinių druskų: natrio (14 mg%), vario (0,17 mg%), kalio (ne daugiau kaip 200 mg%), kalcio (40 mg%), magnio (14 mg%), geležies (25 mg% ), fosforo (14 mg%), mangano (0,11 mg%), cinko (0,2 mg% ), fluoro (0,02 mg% ), molibdeno, kobalto. Lapuose yra iki 620 mg% vitamino C. Žieduose yra flavonoidų, karotinoidų, vitaminų (2 mg% vitamino B1, 2,5 mg% vitamino B2, 25 mg% vitamino B6, 12,2 mg% vitamino PP).
Gydytojai išlukštentas moliūgų sėklas ir iš jų pagamintus preparatus skiria žmonėms, kurie turi kaspinuočių arba askaridžių. Vaisių minkštimas tinka vartoti sergant inkstų ir kepenų ligomis. Jis skatina šlapimo išsiskyrimą, didina chloro druskų išskyrimą iš organizmo, gerina motorinę žarnyno funkciją, tinka nuo vidurių užkietėjimo, kolito, podagros.
Vaisių minkštimo šviežios sultys (po 0,5—1 stiklinę per dieną) geriamos sergant kepenų ir inkstų ligomis. Be to, moliūgų minkštimą galima virti su pienu, sviestu ir cukrumi arba su ryžių, manų koše. Moliūgo minkštimas, .išvirtas su medumi, vartojamas gydant pabrinkimus, atsiradusius sergant širdies ir kraujagyslių, kepenų, inkstų ir šlapimo pūslės ligomis, nuo nemigos. Šviežias minkštimas vartojamas nuo egzemos, dedervinės ar nudegimų. Ant pažeistos odos reikia dėti minkštimo tyrelės kompresus, taip pat tinka žiedų nuoviras. Nuo provitamino A, esančio moliūge, oda darosi lygesnė, minkštesnė, o plaukai — stipresni ir žvilgantys. Iš moliūgo minkštimo daromos maitinamosios veido kaukės. Reguliariai darant tokias kaukes, oda pasidaro minkšta ir elastinga.
Jau seniai žmonės vartoja „pienelį“, gautą iš moliūgų ir kanapių sėklų. Jis tinka sergant kepenų ir šlapimo pūslės ligomis.
Moliūgai valgomi švieži, virti, kepti ir konservuoti.
Miškinis erškėtis yra rožės protėvis. Jis buvo žinomas Kinijoje, Indijoje, Egipte, Graikijoje, ypač jį vertino dėl gydomųjų savybių Babilonijos žmonės. Tarybų Sąjungoje auga dvidešimties rūšių erškėčiai.
Miškinis eškėtis yra daugiametis, vasaržalis, dygliuotas krūmas su žaliais arba rausvais blizgančiais stiebais. Dygliai — tvirti, su plačiu pamatu, tarsi pjautuvas nulinkę į apačią. Lapai žali, šiek tiek blizga, sudėtiniai, plunksniški, apačia plaukuota. Žiedai — šviesiai arba tamsiai raudoni, pavieniai arba skėtiškuose žiedynuose. Žydi birželio—liepos mėnesiais. Vaisius — pailga arba apvali raudona uoga, kurioje yra daug sėklų. Prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.
Miškinis erškėtis auga pagrioviuose, pamiškėse, šlaituose, tarp krūmų. Lietuvoje auga paprastasis ir raukšlėtalapis erškėčiai. Jie seniai auginami kaip dekoratyviniai krūmai sodybose, pakelėse, parkuose.
Vaistinei žaliavai tinka įvairių rūšių erškėčių raudoni, oranžiniai ir rausvi vaisiai. Jie renkami sunokę, sausi. Iš surinktų vaisių pašalinamos sėklos (gali būti ir su sėklomis) ir jie džiovinami 80 °C temperatūroje gerai vėdinamose džiovyklose. Sušalusios uogos vaistinei žaliavai netinka. Išdžiūvusi žaliava yra tamsiai raudona, bekvapė, saldziarugščio skonio. Ją galima saugoti dvejus metus.
Prinokusių vaisių minkštime yra vitamino C (768— 1370 mg%), karotino (ne daugiau kaip 18 mg% ), B1, B2, PP, P (2627 mg% ), K, E, angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės), pektinų (3,7% ), organinių rūgščių (citrinos, obuolių), riebalinio ir eterinio aliejaus, raugų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų (23 mg% kalio, 5 mg% natrio, 26 mg% kalcio, 8 mg% magnio, 8 mg% fosforo, 11 mg% geležies, molibdeno, cinko, vario ir kt). Vaisiuose yra ir fitoncidų.
Jau senovėje Teofrastas ir Dioskoridas žinojo erškėčių vaisių gydomąsias savybes ir vartojo juos nuo daugelio ligų. Erškėtis, kaip vaistinis ir dietinis produktas, Rusijoje buvo vertinamas XVII a. Jį duodavo ligoniams pagal ypatingus, tuomet galiojusius nurodymus.
Galeniniai erškėčių vaisių preparatai slopina uždegiminius procesus, pasižymi sutraukiamosiomis, raminamosiomis savybėmis. Jie teigiamai veikia medžiagų apykaitą, sutrikusį virškinimo traktą, gydo tulžies, kepenų ir inkstų ligas, mažakraujystę. Be to, erškėčio vaisiai vartojami kaip vitaminai. Jie sustiprina organizmo imuninę sistemą, skatina audinių regeneraciją, hormonų sintezę, mažina cholesterino kiekį organizme, šalina šlakus (medžiagų apykaitos produktus). Be to, jų duodama žmonėms, kurie dirba kenksmingomis darbo sąlygomis.
Erškėčių vaisiai vitaminų skaičiumi ir kiekiu pranoksta kitus vitaminingus augalus (juoduosius serbentus, citrinas ir kt.). Todėl iš jų vaisių farmacijos pramonė gamina polivitamininius preparatus. Rožių aliejuje (Oleum Rosae pinque) yra nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleininės, linolinės bei linolininės), vitamino E ir karotino (provitamino A). Vaistinėse parduodamas „Carotolinum“, t. y. aliejinis ekstraktas, kuriame yra nemažai karotinoidų. Rožių aliejumi ir „Carotolinum“ gydomi negilūs spenelių įtrūkimai bei įdrėskimai, pragulos, dermatozės, negyjančios opos, virškinamojo trakto ligos. „Cholosasum“ — paprastojo erškėčio vaisių ekstraktu gydomi kepenų ir tulžies pūslės uždegimai. Vartojama po 1 arbatinį šaukštelį 2—3 kartus per dieną.
Erškėčių vaisių užpilą patariama gerti sergant hipovitaminoze, nusilpus ir sumažėjus darbingumui, ypač pavasarį, kai žmogui trūksta vitaminų. Jų vaisių yra vitamininių arbatų Nr. 1 ir Nr. 2 sudėtyje, taip pat iš jų gaminamas vitamininis sirupas su cukrumi.
Nuopilą galima ruošti ir namie. Dešimt džiovintų vaisių termose užpilami stikline verdančio vandens ir paliekami 10—12 valandų. Paskui skystis perkošiamas ir geriamas po pusę stiklinės arba po stiklinę prieš valgį du kartus per dieną.
Lietuvoje žmonės erškėčių arbata gydo hepatitą, cholecistitą, gastritą (kai sumažėjęs rūgštingumas), skrandžio opaligę. Erškėčio lapų ir šaknų arbatą galima gerti nuo tulžies pūslės ir inkstų akmenligės. Lapų ir medaus sirupu gydomas burnos ertmės uždegimas, stomatitas, išopėjimai. Erškėčių žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą, neleidžia inkstuose susidaryti akmenims.
Erškėtrožių šaknų vonia kojoms tinka trofinėms ir ilgai negyjančioms opoms bei žaizdoms gydyti ar sergant reumatu. 50 g erškėtrožių šaknų užplikyti 5 1 verdančio vandens ir kaitinti 30 min., paskui ataušinti iki 25—27 °C. Įmerkti kojas į nuovirą ir jame palaikyti 10 min. Vonios ruošiamos 6—7 kartus. Draudžiama kojas kaitinti sergant tromboflebitu.
Erškėčių vaisiai labai tinka kulinarijai, konditerijai. Iš jų spaudžiamos sultys, daromi vitaminizuoti gėrimai, kisieliai. Iš vaisių verdama uogienė, marmeladas, kompotas. Iš žiedų vainiklapių galima išvirti kvapią uogienę.
Tai daugiametis, visuomet žaliuojantis nedidelis krūmelis. Jo svarbiausia šaknis — liemeninė, ilga. Stiebas — 5—20 cm ilgio, dažniausiai esantis po sąnašomis. Lapai — standūs, odiški, kieti, į apačią užsilenkusiais krašteliais. Lapo viršus žalsvas, blizgantis, apačia neblizga, šviesesnė. Vainikėlis rausvas, žiedai kekėse. Vaisius — raudonas, blizgantis kaulavaisis, nemalonaus skonio. Augalas žydi gegužės—birželio mėnesiais, o vaisius subręsta rugsėjo— spalio mėnesiais.
Arkliauogė auga Pietryčių Lietuvoje: kirtimuose, sausuose pušynų ir lapuočių miškuose, viržynuose.
Vaistinei žaliavai arkliauogės lapai renkami anksti pavasarį, dar neišsprogus pumpurams arba pradėjus jiems sprogti, ir antroje vasaros pusėje. Surinkti lapai džiovinami pastogėse arba dirbtinėse džiovyklose. Gerai išdžiūvę lapai yra natūralios spalvos, trapūs, bekvapiai, kartoko, sutraukiančio skonio. Galima laikyti gerai vėdinamoje patalpoje penkerius metus.
Arkliauogės lapuose yra iki 14% arbutino, iki 30% raugų, elaginės, galinės, obuolių, ursolo, skruzdžių rūgščių, flavonoidų (kvercetino, kvercitrino, izokvercitrino, miricitrino, miricetino ir kt.), eterinio aliejaus, mineralinių druskų (daug jodo), vitamino C (iki 200 mg% ) ir kitų junginių.
Didžiausio pripažinimo arkliauogė susilaukė praeitame šimtmetyje. Jos populiarumą medicinoje lėmė daugelis biologinių medžiagų. Arkliauogės lapuose yra medžiagų, slopinančių uždegiminius procesus, pasižyminčių antimikrobiniu poveikiu, taip pat skatinančių šlapimo išsiskyrimą.
Gliukozidas arbutinas organizme skyla į gliukozę ir hidrochinoną, kuris išsiskirdamas pro inkstus, dirgina jų geldeles, skatina diurezę ir naikina mikroorganizmus. Antpilu arba nuoviru gydomos inkstų, šlapimo pūslės, šlapimtakių ligos (dažniausiai pielitai, cistitai, uretritai, akmenligė ir kt).
Užpilas ruošiamas šitaip: vienas valgomasis šaukštas smulkios žaliavos užpilamas stikline verdančio vandens, pavirinama verdančio vandens vonelėje 15 minučių, aušinama 45 minutes, paskui perkošiama, likusi žaliava nusunkiama ir dar įpilama virinto vandens iki ankstesnio tūrio. Geriame po pusę stiklinės praėjus valandai po valgio 3— 4 kartus per dieną. Paruoštą užpilą galima laikyti vėsioje vietoje dvi paras.
Nuoviras ruošiamas šitaip: vienas valgomasis šaukštas smulkios žaliavos užpilamas stikline verdančio vandens, pakaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, aušinama 10 minučių, nukošiama, likusi žaliava nusunkiama ir dar įpilama virinto vandens iki 200 ml tūrio. Geriama praėjus 40—60 minučių po valgio 3—5 kartus per dieną po 1—2 valgomuosius šaukštus.
Ilgai gerti arkliauogės preparatus nerekomenduojama. Ligonį gali pradėti pykinti, jis gali pradėti vemti, viduriuoti.
Medicininėse knygose rašoma, kad šio augalo užpilas arba nuoviras bus veiksmingesnis tuomet, kai šlapimo reakcija šarminė. Todėl prieš vartojant reikia išgerti arbatinį šaukštelį geriamosios sodos su vandeniu.
Arkliauogės lapų dedama į vaistinius mišinius, kurie skiriami urologinėms ligoms gydyti.
Be minėtųjų ligų, žmonės ją vartoja nuo viduriavimo, šlapimo nelaikymo, taip pat nuo kraujavimo. Be to, ji vartojama ir kaip raminamasis vaistas.
Mėlynė yra nedidelis daugiametis vasaržalis krūmelis, kurio šakniastiebiai smarkiai šakoti. Jo stiebas ir šakos — žalios, keturbriaunės. Lapai — trumpakočiai, abipus žali, smulkiai dantyti. Žiedai — pavieniai, lapų pažastyse. Žydi gegužės—birželio mėnesiais. Vaisius — juoda su mėlynu apnašu, sultinga, saldžiarūgštė, malonaus kvapo uoga, kuri prinoksta liepos—rugpjūčio mėnesiais.
Mėlynė Lietuvoje paplitęs augalas. Gerai auga derlingame, drėgname, rūgščiame dirvožemyje. Tankūs mėlynių sąžalynai aptinkami Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, ypač beržynuose, pušynuose, eglynuose ir kitur.
Vaistinei žaliavai vartojamos uogos ir lapai, kurie renkami prieš žydėjimą ar tik pražydus. Uogos renkamos prinokusios liepos—rugpjūčio mėnesiais, esant sausam orui, nudžiūvus rasai. Iš pradžių jos apdžiovinamos gerai vėdinamoje pastogėje, geriau po skardiniu stogu, o baigiama džiovinti šildomose džiovyklose, ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Išdžiūvusios uogos laikomos sausai dvejus metus. Uogose yra 86,5% vandens, 8% angliavandenių (gliukozės, fruktozės), 0,14—0,6% pektinų, 1,2% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, gintaro, benzoinės, chino, pieno, oksalo), 0,2—0,3% raugų, dažų (antrocianglikozido mirtilino), vitamino C (5—40 mg% ), P (480 mg% ), B1 (0,02—0,04 mg%), B2 (0,02—0,05 mg% ), PP (35 mg% ), karotino (1,5 mg% ), mineralinių medžiagų (51 mg% kalio, 6 mg% natrio, 6 mg% kalcio, 6 mg% magnio, 13 mg% fosforo, 6 mg% geležies, mangano), eterinio aliejaus. Lapuose yra iki 20% raugų, 1,6% arbutino, hidrochinono, mirtilino, kvercetino, kvercitrino, vitamino C, karotino, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, natrio, fosforo, magnio, sieros, geležies, jodo, chloro) ir kt.
Uogos vartojamos šviežios, šaldytos, džiovintos ir perdirbtos. Jos tinka kompleksiškai gydant ūmias ir lėtines virškinimo trakto ligas, ypač viduriavimą. Uogose taip pat yra daug raugų, kurie slopina uždegiminius procesus ir mažina žarnyno peristaltiką, gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę.
Mėlynių uogos gerina medžiagų apykaitą ir šalina iš organizmo kenksmingus junginius, todėl tinka sergant akmenlige, podagra, reumatu, glaukoma. Jų patariama valgyti vairuotojams, lakūnams, operatoriams, laikrodininkams. Uogose yra dažomųjų medžiagų, todėl mažiau reikėtų valgyti ligoniams, kurių padidėjęs kraujo krešumas. Mėlynių uogų sultys tinka skalavimams nuo gleivinės uždegimų: dantenų, burnos ertmės, ryklės ir kt.
Mėlynių lapų užpilas (vienas valgomasis šaukštas lapų užpilamas stikline verdančio vandens) tinka sergant šlapimo pūslės uždegimu. Be to, jis vartojamas sutrikus virškinimo traktui, sergant tulžies ir šlapimtakių akmenlige. Mokslininkai nustatė, kad mėlynių lapų biologiškai aktyvios medžiagos mažina cukraus kiekį kraujyje, todėl jų užpilas tinka diabetikams. Užpilą reikia gerti tris kartus per dieną po stiklinę.
Lietuviai mėlynių lapų arbatą vartoja nuo kosulio, cukraligės, pykinimo, skrandžio skausmų, šlapimtakių uždegimo, viduriavimo, kraujavimo ir kt.
Iš mėlynių uogų ir lapų paruoštas užpilas netinka sergant infekciniu viduriavimu.
Visuomet žaliuojantis vaistinis augalas. Jį žmonės žinojo jau prieš 3000 m. pr.m.e. Šaknys — kuokštinės, cilindrinės, pilkšvai oranžinės. Alavijo stiebas — šakotas, stačias. Lapai pražanginiai, sultingi, mėsingi, su spygliuotais kraštais. Lapo viduje — gleivinga masė, kurioje kaupiasi drėgmės atsargos. Žiedynas — tanki, cilindrinė kekė. Vaisius — bukais kraštais trikampė dėžutė. Sėklos — pilkšvai juodos.
Alavijo tėvynė — Rytų ir Pietų Afrika. Tarybų Sąjungoje kultivuojamas pietuose. Lietuvoje auga tik kambariuose.
Vaistams renkami švieži lapai nuo apatinės ir vidurinės sliebo dalies. Juos reikia nuplauti, nusausinti ir paruošti V. Filatovo metodu. Laikyti tamsioje vietoje 12—15 parų 6—8 °C temperatūroje.
Lapų sultyse yra apytikriai 2% aloe-emodino ir kitų antraglikozidų, fermentų, kartumynų, gleivių, eterinio aliejaus, vitaminų ir k t.
Seniau Egipte ir Graikijoje alaviju buvo gydomos pūliuojančios žaizdos, opos, taip pat užkietėję viduriai.
Mokslininkai nustatė, kad alavijo galeniniai preparatai pasižymi baktericidiniu poveikiu. Didžiojo Tėvynės karo metais gydytojai jo sultimis gydė ilgai negyjančias žaizdas ir opas.
Akademikas V. Filatovas nustatė, kad, laikant alavijo lapus tamsioje ir šaltoje vietoje, vyksta biologiniai pokyčiai ir pasigamina medžiagos, kurios stimuliuoja gyvybinius procesus. Tai biogeniniai stimuliatoriai. Jie gerina medžiagų apykaitą, slopina uždegiminius procesus, didina organizmo atsparumą ligoms, gydo žaizdas ir nudegimus. Ekstraktas vartojamas sergant akių, tulžies ir kepenų ligomis, bronchine astma, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, lėtiniu gastritu, vidurių užkietėjimu.
Alavijo lapų sultimis žmonės gydo išsekusius, nusilpusius, jaučiančius galvos skausmus ligonius.
Plaučių tuberkuliozei, įsisenėjusiam bronchitui gydyti ruošiamas šitoks mišinys: šviežių lapų sulčių —15 g, kiaulinių taukų —100 g, sviesto —100 g, kakavos —50 g. Reikia viską sumaišyti ir gerti po valgomąjį šaukštą užsigeriant stikline karšto pieno du kartus per dieną.
Alavijo preparatai laisvina vidurius, todėl juos vartoti reikia atsargiai, nes didesnės jų dozės smarkiai dirgina storąją žarną, ir gali prasidėti uždegimas. Jie netinka ligoniams, kuriems reikia staiga ir greitai išvalyti vidurius. Nepatartina vartoti alavijo esant hemorojui ir gimdos kraujavimui, ypač nėščioms moterims. Šviežios alavijo sultys gerina apetitą, didina organizmo atsparumą ligoms.
Šiandien farmacijos pramonė iš alavijo gamina skystą vandeninį ekstraktą ampulėse, sultis, sirupą su geležimi ir linimentą.
Sultys gaminamos iš šviežios žaliavos, kurias patariama gerti sutrikus virškinimo traktui (susirgus gastritu, gastroenteritu, enterokolitu). Geriama po vieną arbatinį šaukštelį 2—3 kartus per dieną 30 minučių prieš valgį.
Alavijo sirupas su geležimi tinka nuo mažakraujystės. Geriama po arbatinį šaukštelį, užgeriant vandeniu.
Alijošiaus linimentas vartojamas tuomet, kai nuo spindulinės terapijos pažeista oda, taip pat juo gydomas dermatitas, egzema, psoriazė, neurodermitas.
Liepa visiems gerai pažįstamas medis. Jos lapai pražanginiai, ilgakočiai, širdiški, dažnai nesimetriški, Jų viršus žalias, apačia — pilkšvai melsva. Mezginė plaukuota, o liemenėlis dažniausiai plikas. Liepos žydi liepos mėnesį gelsvai baltais, kvapiais žiedais. Vaisiai subręsta rugsėjo mėn. Dauginasi sėklomis, atžalomis ir atlankomis.
Auga miškuose, sodybose, paupiuose, paežerėse, parkuose. Paplitusi visoje Lietuvoje, vietomis auga ištisi liepynai.
Vaistinei žaliavai skinami pražydę žiedai su pažiedlapiais. Surinkti liepžiedžiai paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje vietoje. Stenkitės neperdžiovinti, nes jie sutrupa. Išdžiūvę liepžiedžiai yra žalsvai geltoni, malonaus kvapo, salstelėję, sutraukiančio skonio. Žaliavą galima vartoti dvejus metus. Draudžiama liepžiedžius rinkti miestuose, nes jie užteršti dujomis, dulkėmis ir kitais nešvarumais!
Liepžiedžiuose yra 0,05% eterinio aliejaus. Jo sudėtyje yra farnezolio, flavonoidų (kvercetino, hesperidino ir kemferolo), glikozido tiliacino, gleivių, saponinų, organinių rūgščių, raugų ir mineralinių medžiagų, cukraus, 31,6 mg% vitamino C, 21 mg% karotino, fitoncidų. Lapuose yra baltymų, 131 mg% vitamino C, karotino, taip pat fitoncidų ir kt. Biologiškai aktyvios medžiagos teigiamai veikia organizmą sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, peršalus, karščiuojant, kosint, sergant bronchitu, skatina šlapimo išsiskyrimą, skrandžio sulčių gamybą. Be to, liepžiedžių antpilas arba nuoviras švelniai ramina nervų sistemą, truputį mažina kraujo krešumą. Arbatą patariama gerti vyresniems žmonėms.
Iš liepžiedžių pagaminti vaistai pasižymi antimikrobiniu, priešuždegiminiu ir šlapimą bei prakaitą varančiu poveikiu. Liepžiedžių arbata galima skalauti burną esant gleivinės uždegimui arba sergant angina. Liepžiedžių žiedadulkės — ramina, gerina miegą.
Liepžiedžių dedama lygiomis dalimis į vaistažolių mišinius, sumaišyti su avietėmis, jie yra prakaitą varantis vaistas. Mišiniai taip pat naudojami kompresams sergant sąnarių reumatu ir podagra, taip pat aromatinėms vonioms.
Užpilui ruošti reikia imti vieną valgomąjį šaukštą susmulkintų liepžiedžių, užpilti stikline verdančio vandens ir palaikyti 20 minučių. Užpilas geriamas šiltas po pusę stiklinės arba po stiklinę tris kartus per dieną po valgio.
Lietuviai liepžiedžiais gydo įsisenėjusį kosulį, mažakraujystę, inkstų bei šlapimo pūslės ligas. Jų arbata galima plauti veido odą, plaukus. Tuomet oda pasidaro švelnesnė, mažiau raukšlėjasi, plaukai mažiau slenka, geriau auga.
Iš jaunų liepos lapų daromos salotos, jos ypač naudingos pavasarį. Iš liepžiedžių gaminami balzamai ir kai kurios kitos trauktinės.
Liepų arbatos nereikėtų gerti lytinio brendimo ir klimakteriniu laikotarpiu, taip pat vartojant prednizoloną, kortizoną ar kitus panašius vaistus.
Linas — vienametis augalas. Jo šaknis — liemeninė nešakota. Stiebas — apvalus, status, laibas, iki 120 cm aukščio. Lapai pražanginiai, bekočiai, siaurai lancetiški ir pailgi. Žiedai — taisyklingi, švelnūs, žydri, kartais balsvi, susitelkę viršūnėlėje puriame skydiniame žiedyne. Vaisius — rutulio formos geltona arba ruda dėžutė. Joje dažniausiai yra 10 sėklų. Sėkla — ruda arba žalsvai geltona, suplota, pailga, lygi, blizganti. Pluoštinis linas žydi birželio—rugpjūčio, sėklos prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.
Mokslininkai mano, kad žmogus pradėjo auginti linus maždaug prieš 9 tūkstančius metų kalnuotose Indijos srityse. Tuomet iš linų ir išaudė pirmąjį Žemėje audinį. Tik po dvejų tūkstančių metų asiriečiai ir babiloniečiai išmoko auginti linus. Vėliau linai buvo atvežti į Egiptą, paskui ir į Viduržemio jūros šalis — Senovės Graikiją, Romą. Iš čia pateko į kitas Vakarų Europos šalis. Šveicarų akmens amžiaus poliniuose statiniuose rasta linų stiebelių ir jų vaisių dėžučių, maisto likučių su linų sėmenų pėdsakais, lininių siūlų ir audinių. Aptikta linų auginimo pėdsakų ir Ispanijoje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kultūriniai vienamečiai linai yra kilę iš laukinių, kurių dabar niekur nėra. Linai buvo auginami ir Kijevo Rusioje, ypač daug jų sėjo vienuolynų žemėse.
Lietuviai linus augina labai seniai. Archeologai senkapiuose ir piliakalniuose rado pirmaisiais mūsų eros amžiais austų lininių audinių bei virvių liekanų. Dar plačiau linai pradėti auginti XVI—XIX a., ypač Šiaurės Lietuvoje.
Sėmenyse yra 30—40% aliejaus, kurio sudėtyje yra gliceridų (apie 6% ), linolinės (apie 20% ), linolininės (iki 5%), oleininės (8%), palmitininės ir stearininės rūgščių, 20—25% baltymų, 10—20% gleivių (apvalkalėlyje), angliavandenių, stearinų, karotino, organinių rūgščių, glikozido linamarino, 4% mineralinių medžiagų.
Linų sėmenų gydomasis poveikis priklauso nuo gleivių ir linamarino. Vartojant sėmenų ekstraktus arba nuovirus, stemplės ir skrandžio gleivinės pasidengia plonu gleivių sluoksniu, kuris ją apsaugo nuo dirginimo. Gleivės sudaro apsauginį sluoksnį ir veikia raminančiai sergant stemplės uždegimu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, enteritais ir kolitais.
Grūsti linų sėmenys vartojami nuo užkietėjusių vidurių ir nutukus. Žarnyno sekreciją ir motoriką reguliuoja glikozidas linamarinas.
Sėmenimis gydomos šunvotės ir kitos įvairios odos ligos (20 g susmulkintų sėmenų sumaišoma su tokiu pat vandens kiekiu ir virinama). Ataušusios tyrelės kompresai dedami ant pažeistų vietų: gyjančių žaizdų, nudegusių arba nušalusių vietų. Galima pasigaminti ir kitokį kompresą: 200 g sėmenų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir išmaišyti. Po 30 minučių tyrelę sukrėsti į marlę ir dėti ant pažeistos vietos.
Sėmenų aliejuje yra daug nesočiųjų rūgščių. Iš jo gaminamas preparatas „Linetolis“, kurį žmonės geria nuo aterosklerozės. „Linetoliu“ gali būti gydomi nudegimai ir radioaktyviųjų spindulių pažeista oda.
Liaudies medicina pataria nakčiai išgerti vieną stiklinę sėmenų nuoviro (vienas arbatinis šaukštelis sėmenų vienai stiklinei karšto vandens) esant lėtiniam vidurių užkietėjimui. Nuovirą reikia gerti kartu su sėmenimis.
Žmonės, kurie serga cukriniu diabetu, geria sėmenų, pupų ankščių (be sėklų), mėlynių lapų ir avižų šiaudų nuovirą. Reikia imti lygiomis dalimis po tris šaukštus išvardytų augalų mišinio ir užpilti trimis stiklinėmis karšto vandens. Paskui virti 10 minučių, ataušinti. Geriama po penktadalį stiklinės tris kartus per dieną. Šį nuovirą galima gerti ir sergant šlapimo pūslės uždegimu.
