Kategorija: Vaistiniai Augalai

Blakinė kalendra – Coriandrum sativum L.

Šeima. SKĖTINIAI — UMBELLIFERAE

BLAKINĖ KALENDRA
BLAKINĖ KALENDRA

Vienametis, žolinis vaistinis, prieskoninis augalas, kilęs iš Viduržemio jūros rytinių pakrančių. Jis buvo auginamas Egipte, Sirijoje, Palestinoje, Indijoje ir kitur. Tarybų Sąjungoje blakinė kalendra savaime auga Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir europinės dalies juodžemio zonoje. Jos stiebas — stačias, cilindriškas, tuščiaviduris, šakotas, su smulkiomis vagelėmis. Skrotelės lapai — šviesiai žali, apatiniai — vienąkart, viduriniai — dukart plunksniški, o viršutiniai 2—3 kartus plunksniškai suskaldyti į siauras, beveik siūliškas, smailias skiauteles. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais. Žiedai — balti arba rausvi, sutelkti į skėčius. Subrandina rutuliškus vaisius rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais. Vaisiai malonaus aromato, salstelėjusio skonio. Žalias augalas ir nesubrendę vaisiai kvepia blakėmis. Tūkstantis vaisių sveria 5—7 g.

Lietuvoje savaime neauga. Dažniausiai auginama darželiuose, kolektyviniuose soduose kaip prieskoninė daržovė. Jai tinka saulėta, sausa, lengva, nepiktožlėta dirva.

Vaistinei žaliavai renkami prinokę, sveiki, gelsvi vaisiai. Surinkti vaisiai džiovinami gerai vėdinamoje džiovykloje. Išdžiūvę vaisiai esti rudi arba pilkšvai gelsvi, malonaus kvapo, deginančio skonio. Sandariai laikomi, tinka vartoti ketverius metus.

Kalendros vaisiuose yra nuo 1 iki 2% eterinio aliejaus (jo sudėtyje yra linalolio, barneolio, geraniolio, pineno, mirceno, dipenteno ir kt.), 13—28% riebalų, 18—22% baltymų, organinių rūgščių, alkaloidų, furfurolo, raugų, pektininių ir mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies, natrio, magnio, fosforo, sieros, chloro ir kitų druskų), angliavandenių, fitino, cholino, vitamino C, karotino ir kt.

Blakinės kalendros eterinis aliejus pasižymi tulžį varančiomis, skausmą malšinančiomis, dezinfekuojančiomis, atsikosėjimą lengvinančiomis, apetitą žadinančiomis, virškinimo trakto liaukų sekreciją skatinančiomis savybėmis. Jos galeniniai preparatai vartojami nuo gastrito, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, šalina iš žarnyno dujas, lengvina atsikosėjimą sergant plaučių ligomis. Užpilui ruošti reikia 1 arbatinio šaukštelio kalendros vaisių vienai stiklinei verdančio vandens. Reikia gerti po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną. Iš vaisių galima ruošti ir nuovirą, kuriuo išoriškai gydomos žaizdos ir sąnarių reumatas.

Eterinis kalendros vaisių aliejus vartojamas farmacijos pramonėje. Juo pagerinamas gaminamų vaistų skonis ir kvapas.

Blakinės kalendros vaisių yra tulžį varančiųjų ir hemorojinių augalinių mišinių sudėtyje.

Indų, prancūzų ir kitų kraštų gydytojai kalendros vaisius vartoja kaip tulžį, šlapimą varančius, stimuliuojančius ir stiprinančius vaistus.

Lietuvių liaudis blakinės kalendros vaisiais gydo sutrikusį virškinimo traktą, o sumaltais vaisiais varo iš žarnyno kirminus. Pakramčius vaisių, iš burnos išnyksta nemalonus kvapas.

Blakinės kalendros vaisiai plačiai vartojami maisto pramonėje kaip prieskonis. Nuo jų maistas būna malonaus skonio ir kvapo. Tinka duonos gaminiams, sausainiams, dešroms, konservams, marinatams. Kulinarijoje jų dedama į mėsos, žuvies, daržovių patiekalus, įvairias salotas, sriubas, padažus. Švieži blakinės kalendros lapai maistą ne tik aromatizuoja, paskanina, bet ir vitaminizuoja. Pietų kraštuose kalendrų lapai vartojami pikantiškoms salotoms.

Blakinės kalendros eterinis aliejus lengvai skaidosi į sudedamąsias dalis, todėl vartojamas kosmetikai bei parfumerijai — gaminami kvepalai ir losjonai.

Blakinė kalendra yra medingas augalas. Jos žieduose yra daug nektaro, iš kurio bitės surenka skanų ir maistingą medų.

Balinis ajeras — Acorus calamus L.

Šeima. AJERINIAI — ARACEAE

Balinis ajeras
Balinis ajeras

Ajeras yra daugiametis, žolinis, maloniai kvepiantis augalas. Jo šakniastiebiai — rausvai žalsvi, beveik vienodo storio per visą ilgį. Stambesni jie būna prie pat vandens augančių ajerų. Balinio ajero lapai — ilgi, kalavijiški, bekočiai, blizgantys, dažniausiai banguotais kraštais. Žydi birželio—liepos mėnesiais. Žiedai — žalios burbuolės. Sėklų nesubrandina, dauginasi šakniastiebiais.

Auga ežerų, upių, tvenkinių pakrantėse, drėgnose pievose. Dažnas visoje Lietuvoje.

Vaistinei žaliavai rudenį ir pavasarį kasami ajero šakniastiebiai. Jie išplaunami, pašalinamos smulkios šaknys, o stambesnės perskeliamos išilgai, kad greičiau išdžiūtų, nuskutama viršutinė žievelė. Džiovinama lauke, pavėsyje arba prieš saulę, gerai vėdinamose, vėsiose arba šildomose džiovyklose ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Gerai paruošta žaliava — tai lengvi, pailgi, šviesiai gelsvi arba balti gabaliukai, kurie lenkiami lengvai lūžta.

Ajero šakniastiebiuose yra iki 4,8% eterinio aliejaus, kuris susideda iš daugelio komponentų glikozido akorino, alkaloido kalamino, 20% krakmolo, vitamino C, raugų ir mineralinių medžiagų, kartumynų, dervų, fitoncidų.

Ajero šakniastiebiai ir iš jų pagaminti preparatai vartojami apetitui gerinti. Jų veikliosios medžiagos gerina virškinimo sulčių sekreciją, virškinimą, atpalaiduoja spazmus, gerina tulžies bei šlapimo išsiskyrimą. Ajero galeniniais preparatais gydomas lėtinis gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, hepatitas, cholecistitas, kolitas, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimas. Ajero šakniastiebių yra daugelio gydomųjų mišinių, taip pat preparatų („Vikalino“, „Vikairo“, „Roter“), kuriais gydomos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos bei hiperacidinis gastritas, sudėtyje. Jie skiriami po 1—2 tabletes 3 kartus per dieną po valgio užgeriant puse stiklinės šilto vandens. Ajero eterinio aliejaus yra preparato „Olimetin“ sudėtyje. Šiuo preparatu gydoma tulžies pūslės bei inkstų akmenligė. Be to, jis skiriamas ir šių ligų profilaktikai.

Iš ajero šakniastiebių galima ruošti miltelius, užpilą ir nuovirą. Užpilui imama du valgomieji šaukštai arba 10 g susmulkintos žaliavos, ji suberiama į emaliuotą indą, užpilama stikline verdančio vandens ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 15 minučių, paskui aušinama 45 minutes kambario temperatūroje, perkošiama pro marlę, nuspaudžiama ir dar įpilama virinto vandens iki 200 ml (pirmykščio tūrio). Gautą šiltą antpilą reikia gerti 30 minučių prieš valgį po ketvirtadalį stiklinės 3 kartus per dieną. Paruoštas antpilas laikomas 2—3 paras vėsioje vietoje.

Galeniniais ajero šakniastiebių preparatais gydomas stomatitas ir gingivitas, juos galima naudoti kosmetikai ir gydomosioms vonioms. Burnai skalauti gaminamas šitoks antpilas: vienas valgomasis šaukštas paruoštos vaistinės medžiagos užpilama 200 ml verdančio vandens ir ekstrahuojama dvi valandas, paskui perkošiama.

Ajero šaknų nuoviru stiprinami plaukai (1 dalis žaliavos ir 20 dalių vandens). Šviežiu nuoviru plaunama galva arba įtrinami plaukai, ypač jų šaknelės. Nuo ajero plaukai šviesėja, blizga, išnyksta pleiskanos, nesišakoja, stiprėja plaukų šaknelės. Beje, ajero nuoviras sausina odą. Atsiminkite: ajero ir kitų vaistinių augalų (varnalėšos, dilgėlių šaknų, ramunėlių žiedų ir kt.) nuoviras stiprina plaukus.

Aromatinėms gydomosioms vonioms reikia 200 g žaliavos.

Tibeto medikai ajero šakniastiebiais stiprina organizmą ir varo iš žarnyno parazitus.

Kiniečių medikai mano, kad ajeras — dirginantis, tonizuojantis, gerinantis regėjimą, klausą ir virškinimą vaistas. Ajero šakniastiebiai ir lapai, panaudoti vonioms, mažina temperatūrą.

Bulgarijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ajerai vartojami atsikosėjimui lengvinti. Jais gydomi uždegimai, sutrikęs virškinimas.

Prancūzijoje ajero galeniniais preparatais tonizuojamas virškinimo traktas, gydomi uždegimai. Ajeras taip pat naudojamas kosmetikai ir aromatinėms vonioms.

Lietuvių liaudies medicina ajero šakniastiebių arbata gydo kosulį, sutrikusį virškinimą, širdies, tulžies ir inkstų ligas, podagrą, žaizdas ir opas,

Baklažanas — Solanum melongena

Šeima. BULVINIAI — SOLAKACEAE

Baklažanas
Baklažanas

Baklažanas yra vienametis kultūrinis augalas. Stiebas — status, lapai — pailgi, ovalūs, apaugę smulkiais plaukeliais. Žiedai violetiniai. Vaisiai auga lapų pažastyse, pavieniui. Jų būna įvairios formos (cilindro, kriaušės, rutulio ir kt). Baklažano tėvynė — Indija. Europoje jie pradėti auginti XVI amžiuje. Dabar yra išvesta įvairių veislių, kurios skiriasi derlingumu ir vaisių kokybe. Tarybų Sąjungoje baklažanai auginami tik pietuose (Vidurinėje Azijoje, Kryme, Kaukaze, Pietų Ukrainoje, Moldavijoje).

Į Lietuvą baklažanų atvežama iš pietinių respublikų. Galima juos auginti sode arba šiltnamyje. Nedaug jų auginama Vytėnų bandymų stotyje. Baklažanų ikros būna parduotuvėse.

Baklažanų cheminė sudėtis įvairi. Juose yra 91% vandens, 5% cukraus, 0,04 mg% vitamino B1, 0,05 — B2, 5 — C, 0,60—PP, 0,002 mg% — karotino, pektinų, ląstelienos, fitoncidų, raugų ir mineralinių medžiagų (238 mg% kalio, 6 — natrio, 10 — kalcio, 10 — mangano, 34 — fosforo, 0,4 mg% geležies).

Baklažanai valgomi švieži, sūdyti, konservuoti. Tinka sergant ateroskleroze ir jos profilaktikai. Baklazanai reguliuoja virškinimą, šalina iš organizmo cholesteriną, todėl rekomenduojami vyresniems žmonėms, kurie serga širdies ir kraujagyslių, inkstų ligomis. Baklažanuose yra kalio druskos, kuri stiprina širdį, šalina iš organizmo skysčius. Baklažanus rekomenduojama valgyti sergant podagra, nes skatina šlapimo rūgšties išsiskyrimą iš organizmo.

Baklažanai vartojami maistui, salotoms. Juos galima kepti, troškinti. Baklažanų ikros dedama į įvairių daržovių salotas. Ji valgoma su mėsos, žuvies patiekalais, taip pat su duona, bulvėmis. Baklažanai — nekaloringi (100 g yra 24 kcal), todėl tinka nutukusiems žmonėms.

Ankstyvasis šalpusnis—Tussillago tarfara L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Ankstyvasis šalpusnis
Ankstyvasis šalpusnis

Daugiametis žolinis augalas. Žiedynstiebiai — 10—25 cm aukščio, apaugę žvyniškais rausvais lapeliais. Žiedynai — vienagraižiai. Pamatiniai lapai — 10—20 cm skersmens, apskritoki, šiek tiek dantyti, viršutinė pusė plika, apatinė — balsvai pūkuota. Graižąs — 2—2,5 cm skersmens. Vainikėlis — geltonas. Vaisius — 3—4 mm ilgio lukštavaisis.

Žydi kovo—gegužės mėn. Lukštavaisiai subręsta gegužės—birželio mėn. Dauginasi šakniastiebiais ir lukštavaisiais.

Auga apydrėgniuose šlaituose, paupiuose, grioviuose, šaltiniuotose pakrantėse. Lietuvoje gana plačiai paplitęs.

Vaistams dažniausiai renkami lapai (birželio mėn.). Graižai pjaunami išsiskleidus žiedams, o susiformavę lapai nuskinami ir paskleidžiami ant popieriaus arba medžiagos ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje.

Lapuose ir žiedynuose yra 7—8% gleivių, 2,6% karčiųjų glikozidų, saponinų, karotinoidų, organinių rūgščių (obuolių, vyno, silicio), polisacharidų (inulino ir dekstrino), raugų, mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, askorbino rūgšties. Graižuose yra fitosterinų, flavonoidų (rutino, hiperozido), inulino, raugų. Šalpusnio gleivės padengia burnos, gerklės, ryklės gleivinę ir apsaugo, kad nebūtų dirginama. Augale esantys raugai, karotinoidai gydo kvėpavimo takų gleivinės uždegimą. Saponinai, gleivės ir organinės rūgštys padeda lengviau atsikosėti, valo iš kvėpavimo takų gleivinės sekretą (skreplius).

Šalpusnio arbata geriama kosint, sergant laringitu, tracheitu, lėtiniu bronchitu. Be to, švieži ir švarūs šalpusnio lapai dedami ant patinusių vietų ir šunvočių. Jų taip pat yra atsikosėjimą lengvinančių ir prakaitą varančių mišinių sudėtyje. Iš šalpusnio lapų farmacijos pramonė gamina ir granules.

Lapų ir žiedų užpilas ruošiamas šitaip: imama vienas valgomasis šaukštas (5 g) vaistinės žaliavos, įberiama į emaliuotą indą, užpilama stikline verdančio vandens ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 15 minučių. Paskui 45 minutes vėsinama, iškošiama, likusi žaliava nuspaudžiama ir į tą kiekį pripilama virinto vandens iki 200 ml. Geriama 1 valandą prieš valgį po pusę stiklinės. Paruoštas antpilas laikomas dvi paras vėsioje vietoje.