Kategorija: Miško vaistiniai augalai

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)

Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)
Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)

Paprastasis ąžuolas
Quercus robur
Šeima:
Bukiniai(Fagaceae)
Lietuviški sinonimai:
aržalas, ošolas, ūžuolas

Medis, užaugantis iki 40 metrų aukščio ir 1,5-2 metrų skersmens. Miške augančio stiebas tiesus,
aukštas, o atviroje vietoje- žemas, šakos storos. Jaunų medžių žievė lygi, vėliau giliai sueižėja. Šaknys
didelės ir šakotos. Jauni ūgliai pliki. Lapai trumpakočiai, pailgi,
atvirkščiai kiaušiniški, nesimetriški.
Žydi lapams skleidžiantis, gegužės mėnesiais. Žiedai maži,
neryškūs; kuokeliniai siūliški ir nusvirę, žirginiuose piesteliniai- po
vieną ar kelis ant žiedkočių. Iš piestelinių žiedų susidaro gilės, kurios
prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Dauginasi gilėmis. Nuo 5 iki 10
metų auga lėtai, vėliau augimas greitėja. Šviesomėgis. Nepakenčia
užtamsinimo iš viršaus. Gyvena 400-500 metų. Seniausias yra
Stelmužės ąžuolas(Zarasų rajonas), turintis apie 1500 metų.
Auga miškuose, pakrantėse, parkuose, prie sodybų. Labiausiai
mėgsta apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius, humusingus priemolius
arba priesmėlius. Dažnas visoje Lietuvoje, bet labiausiai paplitęs
Vidurio žemumoje.
Vienas iš svarbiausių mūsų miškų medžių. Gilioje senovėje mūsų
protėvių ypač gerbtas, šventu laikytas. Dažnai vadindavo „perkūno
medžiu“ mitologinio griaustinio ir žaibo dievo garbei. Ąžuolo šakelėgalybės
simbolis, todėl nuo seno ąžuolo vainiku būdavo
apdovanojama už sėkmingas karo pergales ir ypatingus sporto pasiekimus. Tai galingumo ir tvirtumo
simbolis.
– – –
Ąžuolo, kaip vaistinio augalo, istorija- taip pat labai sena. Apie gydomąsias ąžuolo žievės
savybes jau buvo rašoma Hipokrato, Dioskorido ir kituose senuosiuose žolynuose.
Vaistams vartojama žievė ir prinokusios gilės. Žievė lupama nuo plonų šakų, kad nepakenktų
augalui, anksti pavasarį, prieš lapų skleidimąsi. Tuo metu žievėje esti daugiausia biologiškai aktyvių
medžiagų ir ji lengvai lupasi. Džiovinama nesaulėtoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiuvusios
žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Tuomet ją reikia susmulkinti ir supilti į
medžiaginius maišelius. Tinkamai laikoma sausa žievė vertės nepraranda penkerius metus.
Prinokusios gilės renkamos rudenį, pašalinant kaušelius. Baigiamos džiovinti karštoje
džiovykloje. Kai gilės išdžiūsta, pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir paspraginamos.
Žievėje yra 10-20% rauginių medžiagų; galinės ir elaginės rūgščių, iki 6% pektino; flavono
kvercetino, cukraus, iki 14% pentozanų; vitaminų, dervų. Gilėse būna iki 40% krakmolo; 5-8% rauginių
medžiagų; iki 5% aliejaus; baltymų, cukraus, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.
VARTOJIMAS MEDICINOJE
Ąžuolo žievė gydymui vartojama todėl, kad joje yra raugų, kurie pasižymi sutraukiančiomis,
priešuždegiminėmis ir antiseptinėmis savybėmis. Žievės nuoviru gydomi burnos gleivinės, dantenų,
ryklės, gomurio uždegimai; taip pat vartojama kraujavimui iš virškinamojo trakto stabdyti. Nuoviro
kompresais ir pavilgais gydomi nudegimai, nušalimai, furunkulai, šunvotės, egzemos. Patekusios ant
mikroorganizmų, rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi.
LIAUDIES MEDICINOJE
Sterilizuotais, labai smulkiais džiovintais ąžuolo žievės milteliais barstomos pragulos, jie
naudojami nuo gausaus kojų prakaitavimo. Ąžuolo žievės nuoviru galima plauti pleiskanojančią galvą,
jis stiprina plaukų šaknis; taip pat vartoti nuovirą vonioms, praskiedus jį šiltu vandeniu.
Nuoviru gydomos ilgai negyjančius žaizdos, parodontozė, grybelinės odos ligos,
apsinuodijimai švinu, grybais, kepenų ir kasos ligos, dizenterija, gausios menstruacijos.
Ąžuolo gilių kava geriama nusilpus organizmui, po ligos. Gilių miltelių nuoviras geriamas
sergant rachitu, anemija, cukriniu diabetu.
MAISTUI
Gilės maistingumu prilygsta javų grūdams, bet maistui nevartojamos, nes jose yra karčiųjų
alkaloidinių medžiagų. Milteliai vartojami džino ir kitų karčiųjų gėrimų gamybai.
Ąžuolo lapų dedama raugiant agurkus, pomidorus- nuo jų produktai kiek patamsėja, bet būna
standesni ir geresnio skonio.
Labiausiai giles mėgsta kiaulės. Jas taip pat ėda kiškiai, voverės, šernai ir kiti žvėrys.
Žievė labai plačiai vartojama odų ir kailių išdirbinio pramonėje.
Mediena kieta, labai vertinga. Naudojama baldams, statinėms, parketo ir faneros pramonėje.
Baldams labai vertinamas vadinamasis moreninis ąžuolas; ilgą laiką po vandeniu išgulėję rąstai būna tamsiai rudos arba juodos spalvos.

Sergant virškinamojo trakto uždegimu. Viduriuojant ir kraujuojant
❖ Valgomąjį šaukštą susmulkintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti stikline(200ml) vandens ir virti 10-15min.
Atvėsinti, perkošti ir gerti po 1/4 stiklinės(50ml) 3-4 kartus per dieną.
Skalauti burną, nuo gerklės ir ryklės uždegimų
❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintos paprastojo ąžuolo žievės ir tiek pat paprastosios kraujažolės žolės.
Viską sumaišyti. Mišinį užpilti 2 stiklinėmis(400ml) vandens ir pavirti 10min. Nukošti ir skalauti burną 3 kartus per
dieną po valgio. Vartoti 3 dienas iš eilės.
Kraujuojant dantenoms bei nuo dantenų uždegimo
❖ Sumaišyti lygiomis dalimis(pagal svorį) džiovintų paprastojo ąžuolo žievės ir miškinės sidabražolės šaknų
miltelių. 2 valgomuosius šaukštus mišinio užpilti 0,5 litro verdančio vandens ir 30min virti vandens vonelėje. 50min
palaukti, kol pritrauks, nukošti, atvėsinti ir šiltu skalauti.
Ąžuolo žievės kompresai
❖ 2 valgomuosius šaukštus susmulkintos ir džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti 2 stiklinėmis(400ml)
verdančio vandens ir 15-20min pavirti. Dar karštą užpilą perkošti ir atvėsinti. Užpilu suvilgyti drobės gabalą ir
kasdien dėti ant pažeistų vietų esant nudegimams, nušalimams, egzemai. Gydymo kursas- 4-5 dienos.
Nuo kojų prakaitavimo
❖ 3 valgomuosius šaukštus džiovintos paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 30min. Nukošti,
įpilti dar 2 litrus vandens ir 2-3min pavirti. Šiltame nuovire mirkyti kojas vakare prieš einant gulti. Mirkyti savaitę
laiko.
Išsiplėtusioms venoms gydyti
❖ 2 valgomuosius šaukštus paprastojo ąžuolo žievės užpilti litru vandens ir virti 15min. Nukošti, palaukti,
kol atvės. Tuo metu kojas, kur išsiplėtusios venos, reikia įtrinti medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės, jame suvilgyti
lininio audeklo gabalėlį ir išgręžus kelis kartus dėti ant pažeistų vietų.

Ąžuolo žievės nuoviro negalima vartoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešėjimas,
susiaurėjusios kraujagyslės, užkietėję viduriai. Būtina pasitarti su gydytoju.

Paprastoji avietė (Rubus idaeus)

Paprastoji avietė (Rubus idaeus)
Paprastoji avietė (Rubus idaeus)

Paprastoji avietė
Rubus idaeus
Šeima:
Erškėtiniai(Rosaceae)
Lietuviški sinonimai:
aviečis, avietys

Vasaržalis 1,5-2m aukščio gausiai šakotu ir toli besidriekiančiu šakniastiebiu krūmas. Stiebai
dvimečiai, statūs, kiek palinkusiomis viršūnėmis, apvalūs, dygliuoti,
pirmamečiai žali, antramečiai rusvi, su pilkomis apnašomis. Lapai
sudėtiniai, neporomis plunksniški, apatiniai iš 5-7, viršutiniai iš 3
lapelių; lapeliai kiaušiniški, nusmailėję, viršutinėje pusėje apaugę
retais plaukeliais arba pliki, apatinėje- baltais pūkeliais; viršūninis
lapelis stambiausias, kartais skiautėtas, kotuotas, šoniniai mažesni,
stambiai ar kiek smulkiau dvigubai dantyti. Žiedai balti, smulkūs,
susitelkę į žiedynus. Vaisius(uoga) sudėtinis, sudarytas iš daugelio
smulkių pūkuotų raudonų arba geltonų kaulavaisių.
Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai(uogos) sunoksta
liepos-rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi šakniastiebinėmis atžalomis ir
sėklomis.
Auga miškuose, ypač kirtimuose, pamiškėse, krūmuose,
miško aikštėse, neretai sudarydamos tankius sąžalynus; drėgnuose ir
derlinguose dirvožemiuose. Mėgsta šviesias vietas. Labai dažnas.
Kaip vaiskrūmis avietė auginama soduose jau nuo IVa. Šiuo
metu yra išvesta įvairių aviečių veislių, kurios gana populiarios soduose.
Augalas medingas. Iš produktyvaus avietyno stipri bičių šeima per dieną gali prinešti apie 5kg
medaus.
– – –
Apie aviečių maistingąsias ir gydomąsias savybes jau žinojo senovės graikai ir romėnai. Jie
miškuose renkamas avietes ne tik valgė, bet ir jomis gydėsi.
Aviečių uogos vartojamos maistui ir vaistams. Taip pat vaistams vartojami jų lapai ir šakelės.
Vaistinei žaliavai renkamos tik prisirpusios uogos, giedrą, sausą, saulėtą dieną, be žiedsosčio. Plonu
sluoksniu paskleidžiamos ant retos medžiagos ir apvytinamos atvirame ore, saulėje. Po to džiovinamos
krosnyje arba džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 50-60°C temperatūroje. Laukinių aviečių uogos
aromatingesnės ir geriau išsilaiko negu kultūrinių veislių. Gerai išdžiuvusios uogos nesulimpa,
nenudažo pirštų, yra malonaus kvapo ir saldžiai rūgštoko skonio. Džiovintos uogos laikomos
medžiaginiuose maišeliuose, sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Uogos vertės nepraranda dvejus
metus.
Lapai skinami jauni, sveiki, šakelės su lapais ir žiedais pjaunamos žydėjimo pradžioje.
Džiovinamos pavėsyje, kur neapšviečia saulė.
Aviečių uogose yra iki 10% angliavandenių: gliukozės, fruktozės, pentozės; organinių rūgščių:
citrinos, salicilo, obuolių, skruzdžių; vitaminų: C, B1, B2, PP, karotino; mineralinių medžiagų: kalio,
natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies; raugų, eterinio aliejaus, pektinų, fitosterino, kuris padeda
mažinti cholesterolio kiekį kraujyje ir gydo aterosklerozę.
VARTOJIMAS MEDICINOJE
Šviežiose arba džiovintose aviečių uogose yra salicilo rūgšties, todėl labai tinka nuo peršalimo.
Be to, skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, padeda nuo kosulio, taip pat sutrikus medžiagų
apykaitai, esant avitaminozei. Jos žadina apetitą, gerina virškinimą.
Šviežios uogos gerai malšina troškulį. Vartojamos ir šaldytos uogos. Jose vertingos medžiagos
išsilaiko geriau negu džiovintose. Pamirkytos šiltame vandenyje apie 2min, atšyla.
LIAUDIES MEDICINOJE
Tai pirmas vaistas gydant vaikus nuo įvairių persišaldymo ligų: slogos, bronchito, gripo.
Aviečių uogų arbatos nuo seno duodama ligoniams prakaito išsiskyrimui skatinti, kūno temperatūrai
mažinti. Kad poveikis būtų stipresnis, išgėrus arbatą būtina atsigulti į lovą ir šiltai apsikloti. Taip pat
vartojama nuo skorbuto, mažakraujystės; kaip blaivinimo priemonė padauginus alkoholio.
Džiovintos aviečių šakelių viršūnės su lapais vartojamos nuo tų pačių ligų, kaip ir uogos.
Džiovintų aviečių dedama į vaistažolių mišinius, kurie vartojami nuo viršutinių kvėpavimo
takų ir peršalimo ligų.
MAISTUI
Uogos valgomos šviežios, džiovintos, iš jų verdamos uogienės, džemai, sirupai, želė, kisielius,
spaudžiamos sultys, gaminamas vynas bei likeris. Naudojant ilgesniam laikui uogos sušaldomos. Jauni

lapai ir ūgliai vartojami kaip arbatos pakaitalas.

Esant kvėpavimo takų uždegimams. Nuo viduriavimo
❖ Imti džiovintų paprastosios avietės šakelių su lapais. 2 valgomuosius šaukštus susmulkintos žaliavos
užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir užvirti. Perkošti ir gerti po 0,5 stiklinės(100ml) 4 kartus per
dieną.
Nuo peršalimo, gripo, esant aukštai temperatūrai
❖ Imti 2 arbatinius šaukštelius džiovintų paprastosios avietės uogų ir suberti į termosą. Užpilti
stikline(200ml) verdančio vandens ir uždengti. Rekomenduojama per vieną valandą išgerti 2-3 stiklines džiovintų
uogų arbatos su medumi.
❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios avietės uogų ir tiek pat mažalapės liepos žiedų. Užpilti 2
stiklinėmis(400ml) verdančio vandens ir dar 5-7min pavirti. Nukošti, gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per
dieną karštą.
Sergant ūminiu sąnarių uždegimu
❖ Imti valgomąjį šaukštą džiovintų paprastosios avietės uogų, tiek pat didžiosios dilgėlės žolės ir pelkinės
vingiorykštės žiedų. Šį mišinį užpilti 300ml verdančio vandens. Palaikyti 20min ir dar 5min pavirti. Gerti po 1/2
stiklinės (100ml) 3 kartus per dieną prieš valgį.
Paprastosios avietės uogos
❖ Nuo skrandžio skausmų, gydant mažakraujystę, sergant cukriniu diabetu, norint numalšinti troškulį
patariama valgyti šviežias uogas. Žiemai reikėtų pasiruošti šaldytų uogų.
Vitamininė arbata
❖ Imti lygiomis dalimis džiovintų paprastojo erškėčio vaisių, paprastosios avietės, juodojo serbento ir
bruknės lapų. Viską gerai sumaišyti. 2 valgomuosius šaukštus šio mišinio užplikyti stikline(200ml) verdančio vandens
ir palikti sandariai uždarytame inde. Po to nukošti ir gerti su medumi po 0,5 stiklinės(100ml) 2 kartus per dieną.

Avietėse yra daug purininių medžiagų, todėl sergant podagra bei inkstų uždegimu jų vartoti
nepatariama. Reikia pasitarti su gydytoju.

Statusis atgiris (Lycopodium selago)

Statusis atgiris (Lycopodium selago)
Statusis atgiris (Lycopodium selago)

Statusis atgiris
Lycopodium selago
Šeima:
Pataisiniai(Lycopodiaceae)
Lietuviški sinonimai:
atgirė, atgirinė, šakutės, pelkinis pataisas

Daugiametis 20-30cm aukščio sporinis visžalis augalas. Šakniastiebis trumpas. Stiebas trumpas,
gulsčias arba kylantis, negausiai dvišakai išsišakojęs; šakos
susiglaudusios, stačios, dažnai sudaro tankią puokštę; visos jų viršūnės
baigiasi beveik viename aukštyje. Lapai smulkūs, linijiškai lancetiniai,
lygiakraščiai arba su rusvais smulkiais danteliais, nusmailėję, tamsiai
žali. Skiriasi nuo kitų pataisų tuo, kad neturi varpučių, sporofilai
išauga ties metūglių viduriu.
Sporifikuoja gegužės-spalio mėnesiais. Sporos smulkios. Sporų
ragauti negalima, nes augalas nuodingas. Dauginasi sporomis ir
vegetatyviškai.
Auga unksmėtuose drėgnuose miškuose, šlaituose, pelkėse ant
kupstų ir apie senų medžių šaknis. Augalas retas ir saugomas gamtos
įstatymo. Nyksta dėl miškų kirtimų ir sausinimo.
– – –
Vaistams vartojama atgirio žolė. Ji pjaunama rudenį rugpjūčiorugsėjo
mėnesiais. Nupurtoma, kad nukristų pumpurai, iš kurių kitais
metais išauga sporofilai. Džiovinama pavėsyje gerai vėdinamoje
patalpoje.
Antžeminėje augalo dalyje yra alkaloidų: selagino, likopedino,

akrifolino; flavonoidų, ferulo rūgšties, cukrų, dažinių, mineralinių ir kitų medžiagų.

VARTOJIMAS MEDICINOJE
Atgirio žolės nuoviru gydomi ligoniai, sergantys lėtiniu alkoholizmu.
Išoriškai gydoma vilgant šašuotą galvą, egzemos pažeistą, spuoguotą odą.

Augalas nuodingas. Jo preparatais negalima gydytis sergant cukriniu diabetu, skrandžio
opalige, hepatitu, nefritu, nėštumo metu. Gydoma tik gydymo įstaigose.

Kalninė arnika (Arnica montana)

Kalninė arnika
Kalninė arnika

Kalninė arnika
Arnica montana
Šeima:
Astriniai(Graižažiedžiai)
Lietuviški sinonimai:
arnakojė, kupalninkas, sietris, šilinė

 

 

Daugiametis 30-70cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis apvalus, 10-15cm ilgio, 8-10mm
storio, jaunas šviesiai, senas- tamsiai rudas, vidus baltas. Stiebas stačias, nešakotas, apaugęs paprastais
ir liaukiniais plaukeliais. Pamatiniai lapai stambūs, pailgai kiaušiniški, su 5-7 lankiškai išlenktomis
gyslomis. Stiebiniai lapai pusiau apkabinę stiebą, smailūs, trigysliai, gerokai mažesni už pamatinius.
Viršutinė lapų pusė ryškiai žalia, apaugusi liaukiniais plaukeliais, apatinė gelsvai žalia, plika. Stiebo
viršūnėje ir ant šoninių šakučių išauga po vieną, rečiau po du iki
7cm skersmens graižai. Kraštiniai žiedai piesteliniai, liežuviški,
viduriniai dvilyčiai, vamzdiški. Visi žiedai oranžinės spalvos.
Žydi birželio-liepos mėnesiais, sėklos subręsta lieposrugpjūčio
mėnesiais. Vaisius- tamsiai pilkas penkiabriaunis
plaukuotas lukštavaisis. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.
Auga pušynuose ir mišriuose miškuose, daugiausia
lengvuose, smėlinguose žvyriniuose dirvožemiuose. Paplitusi
pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos rajonuose.
Kalninė arnika įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Reta.
Auginama darželiuose ir soduose kaip vaistinis ir dekoratyvinis
augalas.
Graikiškai(arnos)- ėriukas. Kalninė arnika dažnai

vadinama kalniniu avinėliu. (daugiau…)

Paprastasis apynys (Humulus lupulus)

Paprastasis apynys
Paprastasis apynys

Paprastasis apynys
Humulus lupulus
Šeima:
Kanapiniai(Connabaceae)
Lietuviški sinonimai:
apynas, apvynas, puronas, vynia

 

Daugiametis dvinamis vijoklinis iki 6 metrų aukščio žolinis augalas. Šakniagumbis mėsingas su
ilgais šakniastiebiais. Stiebas žalias arba rausvas, briaunotas, šiurkštus, apaugęs trumpais kabliškais
dygliukais. Tuščiaviduris, vyniojasi tik iš kairės į dešinę pusę, žiemą sunyksta. Lapai stambūs,
priešiniai, širdiškais pamatais, į viršų smailėjantys, dantyti, su
prielapiais; apatiniai triskiaučiai, viduriniai penkiaskiaučiai.
Vyriškieji žiedai šluotelių pavidalo, smulkūs, gelsvi, žalsvi arba
melsvi; moteriškieji- kankorėžio tipo, susitelkę trumpakotėse
varpose- spurgose.
Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Spurgai subrandinami
rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisius- rudas, vienasėklis
riešutėlis. Dauginasi šaknų atžalomis ir sėklomis.
Auga lapuočių bei mišriuose miškuose ir krūmuose,
dažniausiai pasitaiko pašlaičių bei upių ir upelių pakrančių
krūmuose, griovių šlaituose, derlingame dirvožemyje. Paplitęs
visoje respublikoje. Dažnas. Kultūrinių apynių veislės
auginamos soduose, daržuose ir specialiuose ūkiuose. Gyvena
50 ir daugiau metų.
Apyniai Lietuvoje jau auginami nuo senų laikų sodybose.
Augalas dekoratyvus ir tinka vertikaliam apželdinimui.
Apynys medicinoje vartojamas labai seniai. Dar VIIIa juo
gydytos kai kurios ligos.
Vaistinė žaliava- spurgai skinami giedrią dieną, subrendę su koteliais, kai pradeda ruduoti ir
gurgžda tarp pirštų, rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba
džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 30°C temperatūroje. Išdžiuvę yra žalsvai gelsvi, stipraus kvapo,
kartaus skonio. Paruošta žaliava vartotina vienerius metus.
Apynių spurguose yra lupulino. Lupulinas susideda iš dervų, karčiųjų medžiagų humulono ir
lupulono; taip pat eterinio aliejaus, raugų, organinių rūgščių, dervų, sakų, cholino, vitaminų B1, B6, PP,
C, dažinių, fitoncidinių, mineralinių ir kitų veikliųjų medžiagų.

(daugiau…)

Paprastasis amalas (Viscum album)

Paprastasis amalas
Paprastasis amalas

Paprastasis amalas
Viscum album

Šeima:
Amaliniai(Viscaceae)
Lietuviški sinonimai:
laumės šluota, tirkšlys, prilypas

 

 

Daugiametis visžalis 30-70cm aukščio rutulio formos nuodingas pusiau parazitinis krūmas.
Stiebas plikas, apskritas, gelsvai žalias, trapus, gausiai dvišakai šakotas. Lapai priešiniai, bekočiai,
lancetiški arba pailgai ovališki, buki, prie pamato pleištiškai susiaurėję, pliki, odiški, gelsvai žali. Žiedai
bekočiai, gelsvai žali, susitelkę po 5-6 stiebo išsišakojimo vietose.
Žydi kovo-balandžio mėnesiais. Uogos prinoksta žiemą, jos
tada būna baltos. Dauginasi sėklomis, kurias išnešioja paukščiai.
Uoga turi vieną gleivėtą labai lipnią sėklą. Ši sėkla, patekusi ant
medžio žievės, stipriai prilimpa, išdygsta, šaknelės prasiskverbia
pro žievę ir auga maitindamosi medžio- šeimininko- vandeniu bei
mineralinėmis medžiagomis.
Amalas auga lėtai ir gyvena iki 70 metų. Daugiausia
parazituoja ant topolių ir beržų, kituose medžiuose- rečiau. Jo
krūmeliai aiškiai pastebimi žiemą. Paplitęs pietinėje Lietuvos dalyje. Resursai nėra gausūs. Augalas saugotinas.

(daugiau…)