Ropė — Brassica rapa L.

Šeima. KRYŽMAŽIEDŽIAI — CRUCIFERAE

Ropė — Brassica rapa L.
Ropė — Brassica rapa L.

Ropė — dvimetė, 40—80 cm aukščio daržovė. Šaknis — verpstiška, mėsinga, gelsva arba balta, valgoma. Stiebai — aukšti, lapuoti. Pirmaisiais metais susiformuoja lapų šluotelė ir sultinga šaknis. Antraisiais metais iš pasodintos šaknies išauga žiedstiebis. Žiedeliai — taisyklingi, auksiniai arba blyškiai geltoni, susitelkę skydiniame žiedyne. Vaisius — ankštis, kurioje yra mažai sėklų. Žydi gegužės— rugpjūčio mėnesiais.

Žinomos dvi ropių kilmės vietos. Tai Viduržemio pajūris ir Azija. Ji yra kilusi iš dirvinio bastučio. Ropė buvo gerai žinoma Senovės Graikijoje ir Romoje. Graikų filosofas Teofrastas aprašė ropę kaip daržovę. Graikai augino kelių rūšių ropes. Romėnų rašytojas ir agronomas Kolumela sugalvojo du ropės pavadinimus: kapus ir rapa, o Plinijus — keletą ropės atmainų. Romėnai ropę augino ne tik daržuose, bet ir laukuose. Ropė, iškepta karštuose pelenuose, buvo visų mėgstamas delikatesas. Viduramžiais ją valgė ir turtingesni miestiečiai, ir varguoliai. XVI a. ropės neužderėjo Prancūzijoje, ir žmonės pradėjo badauti.

Jau seniai ropė buvo auginama Rusijoje, ypač šiaurinėje dalyje. Manoma, kad ropė Rusijoje minima jau XIII a. Dabar ji auginama visoje Tarybų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje.

Gydomoji žaliava — ropės šakniavaisiai. Juose yra 90,5% vandens, 0,3—1,7% krakmolo, 0,4—2% baltymų, 0,9—1,3% pektinų, iki 9% cukraus (gliukozės, fruktozės, sacharozės, ksilozės), 0,4—2% pelenų, 0,8—2,0% ląstelienos, eterinio garstyčių aliejaus, vitaminų (0,05 mg% B1, 0,04 mg% B2, 0,1 mg% karotino, 20—65 mg% C, 0,08 mg% PP, U), mineralinių medžiagų (506 mg% kalio, 41 mg% magnio, 142 mg% fosforo, geležies, mangano, kalcio, cinko, natrio), 0,1% organinių rūgščių, karotinoidų, fosfatidų, antocianų, sterinų (fitosterino, kampestrino, brasikosterino). Ropė vartojama gydymui ir dietai sergant gastritu, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas, spazminiu kolitu, esant žarnyno atonijai, tulžies takų diskinezijai. Jos gydomosios savybės priklauso nuo eterinio garstyčių aliejaus, kuris, dirgindamas skrandžio gleivinę, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, žarnyno peristaltiką, todėl geriau pasisavinamas maistas. Garstyčių aliejus suteikia ropei specifinį skonį ir kvapą. Jis veikia antimikrobiškai. Ropėje esantys sterinai, ypač fitosterinas, tinka profilaktiškai nuo aterosklerozės. Joje yra daug vitaminų.

Liaudies medicina rekomenduoja ropės sultis. Išvirtos su cukrumi jos tinka sergant skorbutu, astma, ūmiais laringitais, persisaldžius, smarkiai kosint, užkimus, netekus balso. Be to, jos padeda nuo stipraus širdies plakimo, nemigos ir kt.

Ropės nuoviras (du šaukštai susmulkintų šakniavaisių vienai stiklinei karšto vandens, geriama po ketvirtadalį stiklinės 3—4 kartus per dieną) skatina šlapimo išsiskyrimą, padeda nuo kosulio.

Iš virtų šakniavaisių košelės daromi kompresai, o iš nuoviro — vonios, ypač sergant podagra. Kai skauda dantis, šiltu ropės nuoviru skalaujama burna. Anksčiau ropės buvo vartojamos ir kaip raminamasis vaistas (po vieną stiklinę nuoviro nakčiai). Šviežių, sutrintų ropių ir žąsų taukų košele tepamos nušalusios vietos.

Ropes nepatartina vartoti sergant ūmiais ir lėtiniais hepatitais, cholecistitais, taip pat centrinės nervų sistemos ligomis. Žalių ropių nerekomenduojama vartoti sergant skrandžio ir žarnyno opomis, enterokolitais ir ūmiais gastritais. Pasitarkite su gydytoju!

Tags:

Add a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *