Paprastoji obelis — Malus domestica Bernh.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastoji obelis — Malus domestica Bernh.
Paprastoji obelis — Malus domestica Bernh.

Obelis — visur augantis ir visiems gerai pažįstamas daugiametis erškėtinių šeimos vaismedis. Obelies lapai yra kiaušinio formos, žiedai balti arba oranžiniai, kvapūs. Vaisiai — įvairių spalvų ir formų. Selekcininkai yra išvedę daug ir įvairių obelų veislių, kurių vaisiuose kaupiasi daug biologiškai aktyvių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmui.

Obelis, kaip kultūrinis augalas, buvo pradėta auginti Mažojoje Azijoje, vėliau Egipte, Palestinoje, Graikijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse.

Obuolių skonis priklauso nuo jų cheminės sudėties. Juose yra 85% vandens, 11,3% angliavandenių (fruktozės, gliukozės), organinių rūgščių (obuolių, vyno, citrinos), raugų, eterinių aliejų, fitoneidų, vitaminų (A, B1, B2, B3, B6, C, E, PP, P, K, karotino, folinės rūgšties). Vitamino C daugiau yra laukinių bei šiaurinių augalų vaisiuose. Ypač geros tos veislės, kuriose yra tinkamas vitamino C ir P biologinis santykis. Ursolinė obuolių rūgštis reguliuoja medžiagų apykaitą. Organizmui naudinga chlorogeno rūgštis, mineralinės medžiagos (geležis, manganas, kalis, natris, kalcis ir kt.). Be to, vaisiuose yra nemažai pektino, celiuliozės, raugų, žievėje — florizino ir kvercetino.

Obuoliuose yra medžiagų, kurios užmuša mikrobus. Kuo kvapesnis obuolys, tuo stipriau veikia fitoncidai (šia savybe ypač pasižymi antaniniai obuoliai). Manoma, kad obuoliai iš aplinkos pasisavina kai kuriuos aromatinius angliavandenilius ir taip iš dalies valo orą.

Biologiškai aktyvios obuolių medžiagos įvairiai veikia žmogaus organizmą. Pavyzdžiui, vitaminai C ir P intensyvina medžiagų apykaitą. Todėl, valgant obuolius, kraujagyslės darosi elastingesnės. Obuolius turi valgyti ligoniai, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis. Esant širdies kilmės pabrinkimams, rekomenduojama obuolių ir varškės dieta (600—1000 g obuolių ir 300—500 g varškės). Reikia valgyti 2—5 dienas.

Organinės obuolių rūgštys gerina virškinimą, reguliuoja rūgščių ir šarmų balansą, tinka sergant cukriniu diabetu, podagra, diateze. Ypač daug obuolių reikia valgyti žiemą, kai vartojama daugiau gyvūninės kilmės maisto produktų. Obuoliuose esančios mineralinės medžiagos, ypač kalis, gerina širdies darbą.

Medicininėse knygose rašoma, kad žmonėms, kurie kasdien valgo obuolius, sumažėja kraujyje cholesterino. Manoma, kad cholesterinui pasišalinti padeda pektinai, ursolo rūgštis, mineralinės medžiagos, fruktozė ir kiti junginiai. Pektinai adsorbuoja organizmo medžiagų apykaitos ir virškinant susidariusias toksines medžiagas bei sunkiuosius metalus (šviną, kadmį, gyvsidabrį, kobaltą).

Obuolius gydymui galima vartoti visą laiką. Jų marmeladą, kuriame yra daugiau pektinų, patartina valgyti žmonėms, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis.

Pasitarus su gydytoju, obuoliais galima gydyti ir virškinimo trakto ligas. Šviežius sutarkuotus obuolius reikia valgyti nuo viduriavimo. Jais gydomas ūmus ir lėtinis storosios žarnos uždegimas. Čia geriau tinka saldieji obuoliai. Pirmąsias 2—3 dienas ligoniai turi gerti obuolių nuovirą arba sultis. Be to, skiriama ir obuolių dieta: du kilogramus tarkuotų obuolių (be žievės) reikia suvalgyti per 5—6 kartus per dieną, t. y. tol, kol išmatos pasidarys normalios.

Gydant hipertoniją ir aterosklerozę, reikėtų per dieną suvalgyti 400—500 g obuolių. Tuomet pagerės savijauta, mažiau skaudės galvą, ji nesvaigs, nesigirdės ūžesio. Gydytojai pataria ir obuolių dietą (2—3 dienas per savaitę po 1,5 2 kg obuolių). Nuo mažakraujystės taip pat reikėtų valgyti obuolius, nes juose yra geležies, vitamino C ir folinės rūgšties. Geriau tinka rudeniniai arba žieminiai obuoliai. Žali, virti, kepti obuoliai skatina šlapimo išsiskyrimą.

Obuolius siūloma valgyti ir peršalimo ligų profilaktikai (3—4 obuolius per dieną). Jų nuoviras peršalus lengvina kosulį, tinka užkimus. Tinka ir obelų lapų antpilas (1:10), kuris geriamas po pusę stiklinės keletą kartų per dieną. Lietuvoje gyvenantys žmonės obelų žievės arbata ramina nervus, o šaknų žievės nuoviru (kartu su kitais vaistais) gydo cukrinį diabetą. Obelų žiedadulkės gerina širdies veiklą (rekomenduotinos ir persirgus infarktu).

Obuoliai vartojami žali ir perdirbti. Iš jų gaminami kompotai, uogienės, tyrelės, marmeladai, sultys, vynas, actas, gira, sidras ir kt.

Norint pasigaminti sulčių, kuriose būtų daug vitamino P, reikia obuolius sušaldyti, paskui atšildyti ir spausti sultis. Jos konservuojamos fruktoze (500 g sulčių imama 3—4 arbatiniai šaukšteliai fruktozės). Kambaryje laikomi atšildyti obuoliai greitai netenka vitamino C. Žieminius obuolius galima laikyti ir iki pavasario. Tačiau kiekvieną obuolį reikia suvynioti į aliejumi pateptą popierių. Saldžiarūgščiai obuoliai ypač skanūs džiovinti. Tuomet dažniausiai suskyla vitaminas C, o vitaminas P išlieka ilgiau. Džiovintus vaisius galima sumalti ir juos vartoti su kitais patiekalais kaip padažą.

Verdant obuolių marmeladą, galima į jį įdėti daug vitaminų turinčių juodųjų serbentų arba erškėtuogės ekstrakto. Konservuoti galima su cukrumi, fruktoze arba medumi. Išspaudus sultis, iš atliekų verdama želė. Džiovintas išspaudas galima sumalti.

Iš obelų žiedų bitės prineša daug gero medaus.

Add a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *