Sėjamasis (daržo) žirnis — Pisum sativum L.

Šeima. ANKŠTINIAI — FABACEA ar LEGUMINOSAE

Sėjamasis (daržo) žirnis
Sėjamasis (daržo) žirnis

Sėjamasis (daržo) žirnis — kultūrinis, vienametis, savidulkis augalas. Jo lapai — pilki arba žali, poromis priešiškai plunksniški, su kiaušiniškais lapeliais ir ūseliais. Žiedai— balti. Vaisius — ankštis, kurioje yra 3—11 apvalių arba netaisyklingų, šviesiai žalsvų ar balsvai gelsvų sėklų.

Žirnis žinomas nuo IV a. pr. m. e. Kilęs iš Rytų Afganistano ir Šiaurės vakarų Indijos. Europos šalyse jis paplito VIII—X a. Tuomet žirniai buvo vartojami maistui Prancūzijoje ir Anglijoje. Manoma, kad Lietuvoje žirniai buvo auginami jau IX—XIII a. Dvarų inventoriniuose ir kituose dokumentuose rašoma, kad jau XVI a. žirnių sėjo daug. 1922 m pradėta juos selekcionuoti Dotnuvos selekcijos stotyje, nuo 1956 m.— Žemdirbystės institute. Dabar žirniai auginami daugelyje šalių: Tarybų Sąjungoje, Kinijoje, Birmoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kitur.

Žirniuose yra 50% krakmolo, 0,6—1,5% riebalų, iki 27% baltymų, kurių sudėtyje yra aminorūgščių: lizino, metionino, tirozino, triptofano, cistino, arginino ir kt.; karotino, askorbino rūgšties, vitaminų B1, B2, 873 mg% kalio, 329 mg% fosforo, kalcio, magnio, vario, mangano, molibdeno, kobalto, nikelio, fluoro, arseno, jodo. Žaliuose žirneliuose yra vitaminų A, B1, B2, C, PP, taip pat inozito ir cholino, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą. Žirniuose yra daug vertingų maisto medžiagų, todėl jie dažnai vartojami dietai. Tinka sriuboms, košėms, konservams. Žirnių miltų kartais dedama į kvietinės duonos tešlą (norint padidinti jos maistinę vertę ir kaloringumą). Žalieji žirneliai vartojami švieži, konservuoti ir džiovinti.

Liaudies medicinoje vartojamas žirnių sėklų arba žolės nuoviras, nes skatina šlapimo išsiskyrimą sergant inkstų akmenlige. Žirnių žolė renkama augalui žydint ir džiovinama pavėsyje. Pūliniams ir šunvotėms minkštinti daromi kompresai iš žirnių miltų.

Sėjamasis pastarnokas — Pastinaca sativa L.

Šeima. SKĖTINIAI — UMBELLIFERAE

Sėjamasis pastarnokas
Sėjamasis pastarnokas

Pastarnokas yra dvimetis, 30—100 cm aukščio augalas. Stiebas — tiesus, smailiabriaunis, viršutinė dalis šakota. Lapai — dideli, iki 20 cm ilgio, plunksniški, su ilgais, 5— 10 cm kotais. Žiedai — gelsvi, balti arba oranžiniai, susitelkę skėčiuose. Vaisius — dvisėklis, apvaliai elipsiškas, gelsvai rudas, bręstant skyla j dvi vienaskiltes dalis. Šaknis — mėsinga ir saldi. Pirmaisiais metais išauga šakota verpstiška šaknis. Antraisiais metais išauga 50—150 cm žiedstiebis. 2ydi liepos—rugpjūčio mėnesiais.

Pastarnokas kilęs iš Viduržemio jūros pakrančių šalių. Archeologai mano, kad šis augalas jau iki mūsų eros buvo vartojamas kaip daržovė ir prieskonis. Dabartinėje Šveicarijos teritorijoje archeologai, kasinėdami neolito epochos gyvenvietes, rado pastarnoko sėklų. Dabar auginamas daržuose beveik visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Šaknyse yra angliavandenių, riebalų, azotinių medžiagų, vitaminų.

Gydymui pjaunamas žydintis augalas, o vaisiai renkami nokstantys.

Pastarnoko šaknyse yra 0,7—3,5% eterinio aliejaus, 8—10,6% angliavandenių (galaktozės, manozės, arabinozės, ksilozės, fruktozės, ramnozės, sacharozės), 7,3% pektinų, riebalų, mineralinių druskų (iki 342 mg% kalio karbonato, fosforo), vitaminų (0,03—12,2 mg% provitamino A, iki 0,111 mg% vitamino B1, iki 0,67 mg% vitamino B2, folinės rūgšties, 5—50 mg% vitamino C). Pastarnoko žolėje yra kumarino junginių ir flavonoidų (pastinacino, pasternozido, hiperino, rutino ir kt). Žolėje gausu vitamino C (150 mg% ). Vaisiuose yra 1,5—3,6% eterinio aliejaus, 0,66—1,45% furokumarinų (bergapteno, ksantotoksino, ksantotoksolo, sfondino, imperatorino, izopimpinelino), hiperino, pasternozido, hiperozido, rutino. Be to, vaisiuose yra 10% riebalų, kurio sudėtyje yra sviesto, kaprono ir heptilo rūgščių gliceridų.

Pastarnokas gerina virškinimą ir ramina nervų sistemą. Jame esantis kalis šalina skysčius iš organizmo ir reguliuoja kraujo apytaką, o pastinacinas atpalaiduoja koronarinių kraujagyslių ir žarnyno spazmus.

Gydymui vartojami šie pastarnoko preparatai: beroksanas ir pastinacinas. Beroksanu gydomos odos ligos, o pastinacinu — stenokardija, ypač koronarinis nepakankamumas ir neurozės.

Liaudies medicinoje vartojamas pastarnoko šaknų užpilas (du šaukštai susmulkintų šaknų stiklinei karšto vandens). Reikia gerti po ketvirtadalį stiklinės keturis kartus per dieną prieš valgį. Jis žadina apetitą, gerina virškinimą, malšina skrandžio skausmus, tinka nusilpusiems ligoniams. Pastarnokas skatina šlapimo išsiskyrimą, atpalaiduoja spazmus ir malšina skausmus. Jis vartojamas sergant vandene, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige. Nuoviras (vienas arbatinis šaukštelis susmulkintų šaknų stiklinei vandens) padeda nuo kosulio. Geriama po vieną valgomąjį šaukštą 4—6 kartus per dieną. Nuo kosulio padeda ir lapų arba vaisių nuoviras (1—1,5 šaukšto susmulkintų lapų arba ketvirtadalį arbatinio šaukštelio vaisių stiklinei vandens). Geriamas kaip ir šaknų antpilas.

Pastarnokas plačiai vartojamas maisto pramonėje konservuojant daržoves, ruošiant marinatus ir kt.

 

Sėjamasis grikis — Fagopyrum sagittatum Gilib.

Šeima. RŪGTINIAI — POLYGONACEAE

Sėjamasis grikis
Sėjamasis grikis

Grikis — vienametis, iki 70 cm aukščio augalas. Šaknis — liemeninė, prie šakniastiebio labai šakota. Stiebas—status, rausvas, viršuje taip pat šakotas. Lapai — ištisiniai, pražanginiai, trikampiai, su strėlišku pagrindu ir plėveline makštimi ties apatinių lapų lapkočio pagrindu. Viršutiniai lapai — bekočiai. Žiedai — su rausvu apyžiedžiu. Žiedynas — kvepiančios kekės. Vaisius — tribriaunės sėklelės. Žydi birželio mėnesį, vaisiai prinoksta rugpjūtyje.

Vaistams pjaunamos žydinčios viršūnėlės ir žolė. Sėklos renkamos prinokusios. Žaliava džiovinama pavėsyje arba džiovykloje 30—40°C temperatūroje.

Grikiai kilę iš Indijos ir Nepalo. Nuo XIII a. auginami Europoje. Veliuonos piliakalnio archeologiniai radiniai rodo, kad Lietuvoje grikiai buvo žinomi jau XIII a. Dabar grikiai auginami Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje daugiausia auginami rytų, ypač pietryčių kalvotose ir smėlėtose vietose, kartais Žemaičių aukštumoje.

Grikių žolėje yra glikozidų, rutino, chlorogeno, galinės, protokatecho ir kavos rūgščių, karotino. Žiedeliuose esti fagopirino. Sėklose — 60—84% krakmolo, 0,3—0,5%  cukraus, 2—3% riebalų, ląstelienos, citrinos ir obuolių rūgščių, vitaminų (B1, B2, PP ir P), 10—16% baltymų, kurių sudėtyje esti aminorūgščių, tarp jų: 7,9% lizino, 12,7% arginino ir kt., mineralinių medžiagų (geležies, kalcio, fosforo, vario, cinko, boro, jodo, nikelio, kobalto).

Medicinoje plačiai vartojamas iš grikių pagamintas preparatas — rutinas. Jis gaunamas iš žydinčio augalo viršūnėlių ir gaminamas milteliais bei tabletėmis. Manoma, kad rutinas organizmą veikia panašiai kaip ir vitaminas P. .lis mažina kapiliarų trapumą ir pralaidumą, stiprina kraujagyslių sieneles, todėl vartojamas sergant hipertonija, skarlatina, tymais, dėmėtąja šiltine ir spinduline liga.

Grikių kruopos — vertingas dietinis produktas.

Liaudies medicinoje vartojami grikių žiedai, lapai ir sijoti miltai. Grikių žiedų užpilas (40 g žiedų vienam litrui vandens) padeda nuo kosulio. Grikių žiedų ir lapų užpilas (15 g mišinio užpilama puse litro verdančio vandens, laikoma dvi valandas sandariai uždarytame inde, paskui nukošiama) geriamas po pusę stiklinės 3—5 kartus per dieną sergant ateroskleroze ir hipertonija. Sausi, išsijoti grikiniai miltai vartojami pabarstams ir minkštinantiems kompresams vaikams.

Grikių žiedadulkės stiprina kapiliarus, todėl rekomenduotinos nuo nesunkių traumų, kai atsiranda kraujo išsiliejimas po oda ir kt., stiprina širdies veiklą, lėtina pulsą.

Raudonasis serbentas — Ribes rubrum L.

Šeima. UOLASKĖLINIAI — SAXIFRAGACEAE

Raudonasis serbentas
Raudonasis serbentas

Raudonasis serbentas auga visuose Lietuvos rajonuose. Tai vidutinio ūgio krūmas. Lapai — odiški, skiautėti. Žiedai — purpuriniai, susitelkę po 15—20 kekėje. Augalas žydi gegužės, o uogas nokina liepos—rugpjūčio mėnesiais. Jos yra apvalios, raudonos, saldžiarūgštės. Prinokusios uogos gali ilgai kaboti ant krūmo šakelių, ir jų maistinė vertė nekinta. Uogų kokybė priklauso nuo dirvos, veislės, vegetacijos periodo, klimato sąlygų ir kt.
Sulaukėjęs raudonasis serbentas auga upių ir ežerų pakrantėse, krūmuose. Augalas mėgsta šviesą. Dabar yra išvesta daug įvairių serbentų veislių, kurios skiriasi ir derlingumu, ir uogų kokybe. Iki XIV a. raudonasis serbentas buvo auginamas vaistams, o vėliau — ir maistui.
Raudonojo serbento uogose yra 85,4% vandens, vitaminų C (60 mg%), P (0,4 mg%), B1, (0,09 mg% ), B2 (0,02 mg%), PP (0,3 mg%), karotino, cukraus (iki 11%), 3,8% organinių rūgščių, pigmento likopeno ir raugų, makroelementų ir mikroelementų, pektinų. Jie gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, adsorbuoja toksines medžiagas, cholesteriną, šalina juos iš organizmo, stabdo aterosklerozę. Pektinai gerina žarnyno mikrofloros veiklą.  Vitaminai C ir P stiprina kraujagyslių ir kapiliarų sieneles, mažina jų trapumą bei pralaidumą. Raugai dezinfekuoja ir mažina gleivinės uždegimą, malšina skausmą, padeda gyti žaizdoms. Serbentų uogų sultimis gydomas virškinimo trakto spazminis kolitas ir enterokolitas. Kai padidėja skrandžio sulčių rūgštingumas, sultis reikia gerti po truputį arba visai negerti.
Serbentų uogų sultys gaivina, malšina troškulį, gerina apetitą, didina skrandžio sulčių rūgštingumą. Jas patartina gerti peršalus, nes jos varo prakaitą, mažina temperatūrą, šalina iš organizmo šlapimo rūgščių druskas, tinka podagros profilaktikai.
Įbėrus į litrą sulčių 100—150 gramų cukraus, jos ilgai negenda. Sumaišius su juodųjų serbentų sultimis santykiu 4:1 ir dar įpylus aviečių ar žemuogių sulčių, gaunamas gaivinantis, skanus, vitaminizuotas gėrimas. Serbentų uogas galima valgyti šviežias, konservuotas, šaldytas. Iš jų gaminamas morsas, uogienė, marmeladas, kompotas, sirupas, želė.
Uogomis gydoma hemoraginis vaskulitas, fenilketonurija, kuria susergama, kai sutrinka fenilalanino apykaita. Kad patenkintume vitamino C poreikį, reikia kasdien suvalgyti 100—150 gramų uogų.
Žiemai reikia prisidžiovinti serbentų lapų, nes juose taip pat yra daug vitamino C. Iš džiovintų lapų gaminama vitamininė arbata (du valgomieji šaukštai susmulkintų lapų stiklinei verdančio vandens).
Baltieji serbentai skiriasi nuo raudonųjų serbentų. Juose yra mažiau vitamino C, organinių rūgščių, daugiau angliavandenių.

Rūgtis takažolė — Polygonum aviculare L.

Šeima. RŪGTINAI — POLYGONACEAE

RUGTIS TAKAŽOLĖ
RUGTIS TAKAŽOLĖ

Rūgtis takažolė yra vienametis, iki 40 cm aukščio žolinis augalas. Jo stiebas — silpnas, gulsčias, bambliuotas, plikas, labai šakotas, o šaknis — verpstiška. Lapai — lancetiški, elipsiški, trumpakočiai. Augalas žydi birželio— rugsėjo mėnesiais baltais arba šviesiai rausvais žiedeliais, kurie yra lapų pažastyse.

Auga pakelėse, kiemuose, šiukšlynuose, mindžiojamose vietose, rečiau laukuose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti takažolės antžeminė dalis. Džiovinama pastogėse, ypač gerai džiūsta skardinio stogo pastogėje. Išdžiūvusi žaliava esti žalsva, natūralaus kvapo, sutraukiančio skonio. Tinka vartoti trejus metus.

Takažolėje yra glikozido avikuliarino, 2,5% cukraus, dervų, gleivių, organinių rūgščių (acto, skruzdžių, valerijono, kavos), kartumynų, raugų ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, vitamino C (450 mg% ), E, K, karotino ir kt.

Takažolėje yra glikozido avikuliarino, 2,5% cukraus, dervų, gleivių, organinių rūgščių (acto, skruzdžių, valerijono, kavos), kartumynų, raugų ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, vitamino C (450 mg% ), E, K, karotino ir kt.

Žmonės gamina takažolės nuovirą, arbatą, miltelius, šviežias sultis. Takažolės užpilui paruošti imama 20 g susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 5—10 minučių, paskui ekstrahuojama 1—2 valandas, nukošiama, geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną. Šaldytuve užpilą galima laikyti dvi paras.

Nuoviras ruošiamas iš augalo šaknų. Imama 20 g susmulkintų šaknų ir užpilama stikline vandens (kambario temperatūros), kaitinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje. Nuoviras aušinamas 15 minučių, nukošiamas ir geriamas prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Sumaigyta žalia takažolė dedama ant žaizdų, sumuštų vietų. Nuo odos ligų daromos takažolės vonios. Šviežios sultys tinka žaizdoms, o praskiestos — skalavimams. Takažole kartu su kitais vaistiniais augalais gydomos kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligos.

 

Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.

Šeima. RŪGTINIAI — POLYGONACEAE

Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.
Rūgtis gyvatžolė — Polygonum bistorta L.

Rūgtis gyvatžolė yra daugiametis žolinis augalas. Jo sliebas— stačias, bambliuotas, nešakotas, o šakniastiebis — tamsiai rudas, storas, panašus į gyvatę. Lapai — pražanginiai, lancetiški su lygiais kraštais. Augalas žydi gegužės—liepos mėnesiais rausvais žiedeliais.

Auga drėgnose, šlapiose, rūgščiose vietose, upių, ežerų pakrantėse, pamiškėse.

Vaistinei žaliavai rudenį arba pavasarį kasami šakniastiebiai. Iškasti nuvalomi, nuplaunami, supjaustomi į ne didesnius kaip 10 cm gabalus ir džiovinami gerai vėdinamoje vieloje arba šildomoje džiovykloje. Išdžiovinti šakniastiebiai yra suploti, paviršius — tamsiai raudonas, o vidus — rusvai rausvas, bekvapis, sutraukiančio skonio. Laikoma gerai uždengtuose induose šešerius metus.

Šakniastiebiuose yra 20% raugų, 0,5% katechinų, 0,44% galinės rūgšties, 26,5% krakmolo, mineralinių druskų, kalcio oksalato, cukraus, karotino, vitamino C (132,2 mg% ). Lapuose yra askorbino rūgšties (722,3 mg% ), žieduose (746,6 mg% ).

Gyvatžolės galeniniais preparatais gydomi uždegimai ir stabdomas kraujavimas, nes jie veikia sutraukiamai. Jie vartojami sergant virškinimo trakto ligomis (kolitu, enterokolitu, padeda nuo įvairios kilmės viduriavimo (išskyrus dizenteriją).

Rūgties gyvatžolės nuovirui paruošti imama 5 g susmulkintos žaliavos, užpilama stikline kambario temperatūros vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, aušinama 10 minučių, perkošiama ir geriama po pusę stiklinės prieš valgį 2—3 kartus per dieną. Gyvatžolės nuoviru skalaujama burnos gleivinė, gerklos, plaunamos žaizdos. Nuoviras ruošiamas santykiu 1:20 (viena dalis žaliavos užpilama 20 dalių vandens).

Farmacijos pramonė gamina rūgties gyvatžolės skystą ekstraktą (Extractum Bistortae tluidum), kuris geriamas prieš valgį po 20—30 lašų 3—4 kartus per dieną. Šį ekstraktą turi skirti gydytojas.

Liaudies medicinoje šio augalo nuoviras geriamas nuo dizenterijos, vidinių kraujavimų, tulžies ir šlapimo pūslės uždegimų, skalaujama burnos ir gerklės gleivinės, plaunamos žaizdos ir kt.

Rugiagėlė — Centaurea cyanus L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Rugiagėlė — Centaurea cyanus L.
Rugiagėlė — Centaurea cyanus L.

Rugiagėlė yra vienametis arba dvimetis žolinis augalas. Jos stiebas — status, šakotas, plaukuotas. Lapai — siauri, lancetiški, žalsvai pilkšvi, apaugę plaukeliais. Augalas žydi nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio mėlynais arba violetiniais žiedais.

Savaime auga laukuose, pūdymuose. Tai javų piktžolė. Vaistinei žaliavai skinami žydinčių kraštiniai mėlyni vainiklapiai. Rugiagėlės vainiklapius reikia greitai džiovinti tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje. Išdžiovinti žiedai esti mėlyni, bekvapiai, kartoko skonio.

Rugiagėlės žieduose yra organinių rūgščių, glikozidų (centaurino, cikorino, cianino), flavonoidų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų, gleivių, vitamino C, karotino ir kitų junginių.

Iš vaistinės žaliavos paruošti galeniniai preparatai varo šlapimą, gydo uždegimus, veikia antimikrobiškai ir varo tulžį.

Rugiagėle gydomos kepenų, tulžies pūslės, inkstų ir šlapimtakių ligos. Jos žiedai kartu su kitomis taip pat veikiančiomis vaistažolėmis ypač tinka sergant inkstų akmenlige, pielitu, cistitu. Rugiagėlės preparatais gydomos ir akių ligos: konjunktyvitas, blefaritas ir kt. Augale esantys kartumynai skatina virškinimo liaukų sekreciją, gerina virškinimą. Kartu su kitais vaistiniais augalais rugiagėle gydomos virškinimo trakto ligos.

Rugiagėlės žiedų antpilui paruošti imama vienas arbatinis šaukštelis žiedų, užpilama stikline verdančio vandens, ekstrahuojama 20 minučių, aušinama, perkošiama ir geriama po ketvirtadalį stiklinės tris kartus per dieną 20 minučių prieš valgį. Paruoštas užpilas laikomas šaltai dvi paras.

Liaudies medicinoje rugiagėlės žiedais gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos, mažinama temperatūra, malšinami galvos skausmai ir kt.

Ropė — Brassica rapa L.

Šeima. KRYŽMAŽIEDŽIAI — CRUCIFERAE

Ropė — Brassica rapa L.
Ropė — Brassica rapa L.

Ropė — dvimetė, 40—80 cm aukščio daržovė. Šaknis — verpstiška, mėsinga, gelsva arba balta, valgoma. Stiebai — aukšti, lapuoti. Pirmaisiais metais susiformuoja lapų šluotelė ir sultinga šaknis. Antraisiais metais iš pasodintos šaknies išauga žiedstiebis. Žiedeliai — taisyklingi, auksiniai arba blyškiai geltoni, susitelkę skydiniame žiedyne. Vaisius — ankštis, kurioje yra mažai sėklų. Žydi gegužės— rugpjūčio mėnesiais.

Žinomos dvi ropių kilmės vietos. Tai Viduržemio pajūris ir Azija. Ji yra kilusi iš dirvinio bastučio. Ropė buvo gerai žinoma Senovės Graikijoje ir Romoje. Graikų filosofas Teofrastas aprašė ropę kaip daržovę. Graikai augino kelių rūšių ropes. Romėnų rašytojas ir agronomas Kolumela sugalvojo du ropės pavadinimus: kapus ir rapa, o Plinijus — keletą ropės atmainų. Romėnai ropę augino ne tik daržuose, bet ir laukuose. Ropė, iškepta karštuose pelenuose, buvo visų mėgstamas delikatesas. Viduramžiais ją valgė ir turtingesni miestiečiai, ir varguoliai. XVI a. ropės neužderėjo Prancūzijoje, ir žmonės pradėjo badauti.

Jau seniai ropė buvo auginama Rusijoje, ypač šiaurinėje dalyje. Manoma, kad ropė Rusijoje minima jau XIII a. Dabar ji auginama visoje Tarybų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje.

Gydomoji žaliava — ropės šakniavaisiai. Juose yra 90,5% vandens, 0,3—1,7% krakmolo, 0,4—2% baltymų, 0,9—1,3% pektinų, iki 9% cukraus (gliukozės, fruktozės, sacharozės, ksilozės), 0,4—2% pelenų, 0,8—2,0% ląstelienos, eterinio garstyčių aliejaus, vitaminų (0,05 mg% B1, 0,04 mg% B2, 0,1 mg% karotino, 20—65 mg% C, 0,08 mg% PP, U), mineralinių medžiagų (506 mg% kalio, 41 mg% magnio, 142 mg% fosforo, geležies, mangano, kalcio, cinko, natrio), 0,1% organinių rūgščių, karotinoidų, fosfatidų, antocianų, sterinų (fitosterino, kampestrino, brasikosterino). Ropė vartojama gydymui ir dietai sergant gastritu, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas, spazminiu kolitu, esant žarnyno atonijai, tulžies takų diskinezijai. Jos gydomosios savybės priklauso nuo eterinio garstyčių aliejaus, kuris, dirgindamas skrandžio gleivinę, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, žarnyno peristaltiką, todėl geriau pasisavinamas maistas. Garstyčių aliejus suteikia ropei specifinį skonį ir kvapą. Jis veikia antimikrobiškai. Ropėje esantys sterinai, ypač fitosterinas, tinka profilaktiškai nuo aterosklerozės. Joje yra daug vitaminų.

Liaudies medicina rekomenduoja ropės sultis. Išvirtos su cukrumi jos tinka sergant skorbutu, astma, ūmiais laringitais, persisaldžius, smarkiai kosint, užkimus, netekus balso. Be to, jos padeda nuo stipraus širdies plakimo, nemigos ir kt.

Ropės nuoviras (du šaukštai susmulkintų šakniavaisių vienai stiklinei karšto vandens, geriama po ketvirtadalį stiklinės 3—4 kartus per dieną) skatina šlapimo išsiskyrimą, padeda nuo kosulio.

Iš virtų šakniavaisių košelės daromi kompresai, o iš nuoviro — vonios, ypač sergant podagra. Kai skauda dantis, šiltu ropės nuoviru skalaujama burna. Anksčiau ropės buvo vartojamos ir kaip raminamasis vaistas (po vieną stiklinę nuoviro nakčiai). Šviežių, sutrintų ropių ir žąsų taukų košele tepamos nušalusios vietos.

Ropes nepatartina vartoti sergant ūmiais ir lėtiniais hepatitais, cholecistitais, taip pat centrinės nervų sistemos ligomis. Žalių ropių nerekomenduojama vartoti sergant skrandžio ir žarnyno opomis, enterokolitais ir ūmiais gastritais. Pasitarkite su gydytoju!

Pūslėtasis guveinis — Fucus vesiculosus L.

Šeima. GUVEININIAI — FUCACEAE

Pūslėtasis guveinis — Fucus vesiculosus L.
Pūslėtasis guveinis — Fucus vesiculosus L.

Pūslėtasis guveinis yra jūrų augalas. Jo gniužulas — plokščias, tamsiai rudas su oro pūslelėmis. Jo lapo formos plokščioji dalis susideda iš susipynusių bespalvių siūlų, kurie paviršiuje sutankėja ir sudaro daugiasluoksnę žievę. Apatinė gniužulo dalis susiaurėjusi ir baigiasi trumpu koteliu, kuriuo augalas prisitvirtina prie povandeninių uolienų.

Guveinis auga Atlanto vandenyne, Baltijos ir Šiaurės jūrose. Lietuvos pajūryje jį galima rasti po audrų. Surinktas guveinis švariai nuplaunamas gėlu vandeniu, nusausinamas ir džiovinamas plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiūvusi žaliava yra ruda, silpno kvapo, gleivinga, sūroko skonio.

Vaistinėje žaliavoje yra 19% algininės rūgšties, 5% manito, 2% lammarino, 7% fukoidino, fukosterolio, dijodtirozino, gleivių, daug mineralinių druskų (bromo, jodo, natrio, kalcio, kobalto ir kt), vitaminų (B1, B2, B12, askorbino ir folinės rūgščių). Iš guveinio paruošti galeniniai preparatai teigiamai veikia medžiagų apykaitą, padeda nuo aterosklerozės, skydliaukės funkcijos sutrikimų, mažakraujystės, užkietėjusių vidurių.

Guveinio dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais mažinamas kraujospūdis, gydomos medžiagų apykaitos ligos bei padidėjusi skydliaukė.

Pomidoras — Lycopersicum esculentum Mill.

Šeima. BULVINIAI — SOLANACEAE

Pomidoras — Lycopersicum esculentum Mill.
Pomidoras — Lycopersicum esculentum Mill.

Pomidorai itin vertingas augalas. Tai vienametis žolinis augalas. Jo stiebas — stambus, plaukuotas, o lapai — plunksniškai karpyti. Žydi geltonais nedideliais žiedais.

Vaisius — didelė, sultinga, saldoka, raudona arba geltona uoga. Pomidorų tėvynė — Pietų Amerika. XVI a. juos atvežė į Ispaniją, vėliau į Italiją ir Rusiją. Iš pradžių pomidorai buvo auginami kaip dekoratyvinė kultūra. Dabar išvesta daug įvairiausių veislių. Jos skiriasi vaisių forma, spalva ir augimo sąlygomis.

Lietuvoje pomidorai auginami ūkiuose, daržuose, kolektyviniuose soduose. Jų cheminė sudėtis įvairi. Šimte gramų pomidorų yra 4 g angliavandenių (gliukozės, fruktozės), 0,5 g baltymų, 177 mg kalio, 40 mg natrio, 26 mg losloro, 21 mg kalcio, 20 mg magnio, 0,08 mg vario, 0,3 mg cinko, 1,2 mg geležies, iki 40 mg molibdeno, kobalto, nikelio, fluoro, arseno, stroncio, chromo, jodo, 25 mg vitamino C, 7,62 mg karotino, 0,5 mg vitamino PP, 1,5 mg B1, 0,05 mg B2, vitaminų P, K, folinės rūgšties. Juose yra taip pat organinių rūgščių (obuolių, citrinos), pektinų, litoncidų, saponinų ir kt.

Maistui vartojami įvairios brandos vaisiai (žalsvi, gelsvi, rausvi, raudoni). Vertingiausi yra švieži, gerai prinokę pomidorai. Jie sukaupia daug žmogaus organizmui reikalingų medžiagų. Vaisiuose yra geležies ir folinės rūgšties, todėl ši daržovė ypač rekomenduojama nuo mažakraujystės. Pomidorai tinka hipertonijai ir aterosklerozei gydyti. Juos valgant, stiprėja kraujagyslės, gerėja bendra organizmo savijauta. Anksčiau buvo manoma, kad pomidorai netinka vyresniems žmonėms. Mat juose yra oksalo rūgšties. Tačiau dabar mokslininkai tai paneigė. Bandymais nustatyta, kad pomidoruose yra kur kas mažiau oksalo rūgšties negu burokėliuose, bulvėse, špinatuose, o purino junginių esti labai mažai. Patariama valgyti pomidorus ir sergantiesiems podagra, nes juose yra daug biologiškai veiklių medžiagų. Pomidorus rekomenduojama valgyti visiems,— ir mažiems, ir seniems. Jų veikliosios medžiagos — vitaminai ir kalio druskos — tinka sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, sutrikus medžiagų apykaitai. Pomidorų ląsteliena, pektinai ir fitoncidai švelniaiveikia virškinimo traktą, slopina puvimo procesus, gerina virškinimą, tinka sergant skrandžio ir žarnyno ligomis.

Iš prinokusių minkštų pomidorų gaminamos sultys, pastos (jose išlieka veikliųjų medžiagų). Sultys yra malonus, gaivinantis, organizmą stiprinantis gėrimas. Jos skatina virškinimo trakto sulčių gamybą, gerina virškinimą, reguliuoja medžiagų apykaitą. Jose esantys fitoncidai gydo žaizdas, opas. Be to, žmonės šviežiomis pomidorų sultimis gydo glaukomą, įvairius veido spuogus, karbunkulus. Iš žalių pomidorų vaisių galima pasigaminti aliejų žaizdoms gydyti.