Gūžinis kopūstas — Brassica oleracea L.

Šeima. KRYŽMAŽIEDŽIAI — CRUCIFERAE

GŪŽINIS KOPŪSTAS
GŪŽINIS KOPŪSTAS

Gūžinis kopūstas — dvimetė daržovė. Gūžinių kopūstų yra trys porūšiai: gūžiniai baltieji, gūžiniai raudonieji ir gūžiniai garbanotieji. Šaknis — strypinė. Pirmaisiais metais greitai formuojasi lapai, o kotas auga lėtai, todėl lapai negali išsiskleisti ir susiformuoja tik gūžė. Antraisiais metais susiformuoja žiedstiebiai. Lapai — trumpakočiai, stambūs, mėsingi, lygūs, išgaubti, susuka kietą gūžę (galvą). Žiedai — taisyklingi, balti arba šviesiai geltoni. Žiedynas — retas, su pailgėjusiu kuokšteliu. Žydi gegužės—birželio mėnesiais. Vaisius — grublėta ankštis su trumpa stora išauga.

Manoma, kad kopūstus žmonės augino jau akmens amžiaus pabaigoje. Jie kilę iš laukinės kopūstų veislės, kuri dar ir dabar auga europinėje Atlanto pakrantėje. Prieš tūkstančius metų sukultūrintas kopūstas buvo atvežtas į Graikiją, o vėliau — į Romą. Plinijus Vyresnysis rašė: „Ilgai reikėtų vardyti visas gerąsias kopūstų savybes“.

Apie kopūstus rašė ir didysis matematikas bei filosofas Pitagoras, kuris mano, kad kopūstai tonizuoja organizmą — „… žmogus esti žvalus ir geros nuotaikos“. Jis ne tik gyrė kopūstus, bet ir selekcionavo juos. Ne veltui viena geriausių kopūstų rūšių senovėje buvo pavadinta Pitagoro vardu.

Senovės romėnų istorikas Markas Porcijus Katonas knygoje „Apie žemės ūkį“ net du skyrius paskyrė kopūstui („Apie gerąsias ir gydomąsias pitagoriškųjų kopūstų savybes“ ir „Apie tai, kaip kopūstai padeda virškinti“). Autorius teigė, kad kopūstai iš visų daržovių — geriausia, valgyk juos virtus arba žalius, jie stebuklingai padeda virškinti, sutvarko skrandį.

Senovės graikų gydytojai teigė, kad kopūstas yra vaistas nuo daugelio ligų. Jis vartotinas kaip migdomasis, malšinantis galvos skausmus, gydantis opas ir kurtumą. Salerno mokyklos mokiniai manė, kad kopūstas labai tinka nuo viduriavimo ir užkietėjusių vidurių.

XII a. pradžioje kopūstai buvo atvežti ir į Rusiją. Senovės slavai juos gavo iš graikų ir romėnų kolonistų, atsikėlusių į Krymą ir kitus Juodosios jūros pakrantės rajonus. Senovės rusų medicinos ir vaistažolių knygose pateikiamuose receptuose rašoma, kad grūsti kopūstai, sumaišyti su kiaušinio baltymu, dedami ant nudegintų vietų, taip pat jais gydomos opos.

Lietuvoje kopūstai auginami nuo XIII a. Mūsų krašte jie labai populiarūs.

Gydymui vartojami švieži lapai ir kopūstų sultys. Kopūstuose yra 90% vandens, 3,13% neazotinių medžiagų, 1,92% cukraus, 1,65% ląstelienos, 2,3% baltymų, 1,83% pelenų, vitaminų (30—60 mg% C, 0,32 mg% PP, 0,02 mg% karotino, 0,13 mg% B1, 0,04 mg% B2, 0,1 mg% B6, K, U, H), 170—190 mg% kalio, 31—78 mg% fosforo, 48 mg% kalcio, 0,01 mg% vario, 0,24 mg% mangano, 0,24 mg% cinko, 0,002 mg% kobalto, 0,003 mg% nikelio, 0,036 mg% fluoro, 0,005 mg% arseno, 0,15 mg% stroncio, 0,005 mg% chromo, 0,04 mg% jodo, 0,19 mg% bromo, 0,9 mg% geležies, fitoncidų, fermentų (lizocimo ir kt.), 0,3—2,4% pektinų, eterinio aliejaus. Surasta 16 laisvųjų aminorūgščių (triptofano, lizino, metionino, tirozino, histidino ir kt.). Kopūstų sultyse ypač daug yra vitaminų, fermentų ir augimą skatinančių medžiagų.

Neseniai sužinota, kad ypač vertingos kopūstų antibaktericidinės savybės, susijusios su juose esančiais fitoncidais. Fitoncidai užmuša auksinį stafilokoką, tuberkuliozės lazdelę ir kai kuriuos kitus mikrobus. Antimikrobinis poveikis priklauso nuo įvairių medžiagų: sieros organinių junginių (gliukobrasidino ir neogliukobrasidino; veniltiooksagalizono gliukozidų), antocianų (gūžiniuose ir raudonuosiuose kopūstuose), chlorogeno ir kavos rūgščių, fermento lizocimo. Šviežiuose kopūstuose rasta specifinės medžiagos, pavadintos vitaminu U, kuris tiesiogiai veikia skrandžio gleivinę, turi teigiamos įtakos peristaltikai, žarnyno mikroflorai, motorinei bei evakuacinei žarnyno veiklai, taip pat skatina gyti opas.

Gydytojai kopūstų sultimis gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, gastritus (kai sumažėjęs rūgštingumas), kolitus ir cholecistitus. Gydant šias ligas, rekomenduojama 3—4 savaites gerti po pusę stiklinės sulčių 2—3 kartus per dieną. Sultis reikia gerti prieš valgį, pašildytas (pagamintas sultis reikia laikyti šaltai). Geriančių kopūstų sultis ligonių pagerėja savijauta, neskauda galvos, nepykina, ligonis nevemia, neužkietėja viduriai, greičiau surandėja opos. Opaligę galima gydyti ir šviežiomis kopūstų sultimis, taip pat kopūstų milteliais, kuriuos gydytojas skiria po 1—2 arbatinius šaukštelius pusei stiklinės šilto vandens. Gerti reikia 30—60 minučių prieš valgį. Kopūstų sulčių milteliai rekomenduotini ir nuo aterosklerozės.

Lietuviai valgo šviežius ir raugintus kopūstus. Jie yra vertingas dietinis produktas sergant širdies ir kraujagyslių, skrandžio bei žarnyno ligomis. Rauginti kopūstai gerina virškinimo trakto liaukų sekreciją, apsaugo nuo skorbuto. Jie vartojami kaip lengvai vidurius laisvinantis vaistas sergant kolitais. Be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą sergant vandene ir podagra. Raugintų kopūstų galima valgyti kiek nori. Jų sultis rekomenduojama gerti nuo hemorojaus, kepenų ligų, esant dispepsijai. Prieš geriant jas reikia pašildyti ir išgerti vieną arba dvi stiklines iš karto.

Šviežių kopūstų sultimis, sumaišytomis su cukrumi arba su medumi santykiu 1:1, gydomi viršutinių kvėpavimo takų katarai. Rekomenduojama gerti po vieną arbatinį šaukštelį 5—6 kartus per dieną.

Kopūstais žmonės išoriškai gydo įvairius uždegimus, nudegimus, sumušimus. Švieži lapai dedami ant skaudamų vietų: ant kaktos, kai skauda galvą, ant sąnarių. Kopūstų sultimis, praskiestomis vandeniu, skalaujama burna ir gerklė sergant stomatitais ir angina. Be to, jomis gydomos karpos. Susmulkintais kopūstų lapais, sumaišytais su kiaušinio baltymu, gydomas žaizdos, opos, nudegimai. Susmulkinti kopūstų lapai, išvirti piene ir sumaišyti su sėlenomis, dedami ant pažeistų vietų sergant skrofulioze, šlapiuojančia egzema ir kitomis odos ligomis.

Add a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *