Bulvė — Solanum tuberosum L.

Šeima. BULVINIAI — SOLANACEAE

Bulvė — Solanum tuberosum L.
Bulvė — Solanum tuberosum L.

Bulvė — daugiametis augalas. Jos krūmas siekia iki 60 cm aukščio. Šaknis — strypinė, smarkiai šakota. Antžeminiai stiebai — gausūs, stačiaūgiai, šiek tiek pūkuoti, požeminiai — balti ūgliai, kurių galai sustorėję, mėsingi. Tai krakmolingi gumbai. Gumbų paviršiuje tarsi prisėta akučių, turinčių po 3—4 pumpurėlius. Bulvių gumbų spalva priklauso nuo veislės. Gali būti balti, gelsvi, raudoni, violetiniai. Jų didumas taip pat įvairus. Lapai — plunksniškai karpyti, nuo 7—11 lapelio — kiaušiniški, šiek tiek pūkuoti. Žiedai — stambūs, balti, rausvai arba melsvai violetiniai, po 4—5 žiedus žiedynuose. Bulvė yra savidulkis augalas. Vaisiai — žalios, juosvai violetinės, dvilizdės daugiasėklės uogos. Žydi birželio—rugpjūčio mėnesiais.

Bulvė kilusi iš tropinės Pietų Amerikos ir Čilės. Į Europą atvežta XVI amžiuje, Į Lietuvą — XVII amžiuje. Pirmiausia bulvės paplito dvaruose ir tik XIX amžiuje pradėta jas auginti valstiečių ūkiuose. Lietuvoje daugiausia bulvių auginama rytiniuose rajonuose ir Žemaitijoje.

Bulvių gumbuose yra 73—80% vandens, 2% baltymų (globulino, albumino, tubenino), 0,15—0,3% riebalų, 18,9% angliavandenių (0,5—1% cukraus, 14—24% krakmolo, celiuliozės, pektininių medžiagų, dekstrinų) rūgščių (rūgštynių, obuolių, citrinos), mineralinių medžiagų (19 mg% natrio, 523 mg% kalio, 32 mg% magnio, 13 mg% kalcio, 0,9 mg% geležies, 58 mg% fosforo, 4,5 mg% jodo), vitaminų (0,029 mg% karotino, 0,08 mg% K, 0,11 mg% B1, 0,051 mg% B2, 1,22 mg% PP, 0,19 mg% B6, 16—42 mg% C, U, H, E, D) iki 0,002% solanino.

Bulvės — labai maistingos, jose daug vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių medžiagų, todėl yra svarbus dietinis produktas.

Bulvėmis gydomi uždegimai, žaizdos. Jos skatina šlapimo išsiskyrimą, veikia antispazmiškai gydant širdies ir kraujagyslių ligas. Bulvių sunka reguliuoja žarnyno veiklą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, stabdo vėmimą, gydo opas. Tinka gerti sunką sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu (kai padidėjęs sulčių rūgštingumas), nuo užkietėjusių vidurių. Rekomenduojama gerti po pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną 30—40 minučių prieš valgį. Sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, rekomenduojama bulvių sunką gerti du kartus per metus — pavasarį ir rudenį (po dvi savaites).

Manoma, kad bulvių sunkoje esantis acetilcholinas mažina kraujospūdį.

Lietuvių liaudies medicina taip pat siūlo gerti šviežių bulvių sunką tris kartus per dieną prieš valgį po pusę stiklinės nuo gastrito, skrandžio opaligės, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, taip pat esant galvos skausmams. Tarkuotomis žaliomis bulvėmis gydomi nudegimai, egzemos, nuospaudos ir kitos odos ligos. Bulvių sulčių kompresais gydoma nušalusi oda. Šiam tikslui reikia kelias žalias bulves nuplauti, nulupti ir sutarkuoti, paskui tyrę užkrėsti 0,5—1 cm storio sluoksniu ant kelis kartus sulankstytos marlės ir dėti ant pažeistos vietos. Po 1,5—2 vai. tyrę reikia pakeisti šviežia. Nakčiai kompresą reikia nuimti. Viršutinių kvėpavimo takų kataras gydomas kvėpuojant bulvių garais, kurie kyla trinant išvirtas karštas bulves.

Kosmetikoje bulvių kaukės dedamos ant veido (nuluptos virtos bulvės sutrinamos su grietinėle arba grietine). Šios kaukės ypač efektyvios, kai sausa oda arba gydomasi nuo saulės nudegimo.

Atsiminkite: vartodami pažaliavusias bulves, galite apsinuodyti. Apsinuodijama solaninu, kurio daug susidaro sudygusiose ir pažaliavusiose bulvėse, o ypač jų odoje ir akutėse. Solaninas ardo eritrocitus ir slopina nervų sistemą. Apsinuodijus solaninu, ligonį pykina, dusina, atsiranda traukuliai, padažnėja širdies ritmas.

Tags:

Add a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *