Autorius: NM

Dygliuotasis šaltalankis — Hippophaė rhamnoides L.

Šeima. ŽILAKRŪMINIAI — ELAEAGNACEAE

Dygliuotasis šaltalankis — Hippophaė rhamnoides L.
Dygliuotasis šaltalankis — Hippophaė rhamnoides L.

Daugiametis, vasaržalis, dvinamis, dygliuotas, dekoratyvinis iki 5 m aukščio medelis arba krūmas. Jo ūgliai apaugę sidabriškai baltais, šakotais žvyneliais ir plaukeliais. Lapai — pražanginiai, linijiški, lygiakraščiai. Lapkočiai — trumpi. Žiedai — vienalyčiai, lapai — smulkūs. Vaisius — sultinga, geltona, oranžinė arba tamsiai raudona uoga. Šaltalankis žydi balandžio—gegužės mėnesiais, o vaisiai prinoksta rugsėjo—spalio mėnesiais ir ilgai išsilaiko ant krūmo šakučių.

Lietuvoje savaime neauga, bet sodininkai augina jau seniai. Šaltalankis mėgsta augti saulėtose vietose, lengvose dirvose, ypač ežerų ir upių pakrantėse. Galima auginti nederlingose žemėse, kalvose.

Šaltalankis savaime auga Sibire, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Vakarų Europoje, Mongolijoje ir Himalajuose. Jo išvaizda, vaisių biocheminė sudėtis priklauso nuo augimo vietos ir klimato. Mokslininkams pavyko šaltalankį sukultūrinti. Kultūriniai šaltalankiai gausiau dera, stambesnės uogos, mažiau dygliuoti.

Dabar Lietuvoje auginama daug šaltalankių. Jie gerai prigyja karjeruose, naujuose soduose, apsauginėse juostose, gyvenvietėse, sodybose. Kad šaltalankis derėtų, reikia sodinti keletą krūmų, nes vienų augalų yra tik vyriški, o kitų — tik moteriški žiedai.

Šaltalankio uogose yra daug vitaminų. Pagal tai, kiek jose yra vitamino C, šaltalankiui tenka trečioji vieta po erškėčio ir aktinidijos (vidutiniškai 400 mg% ). Vitaminas C gerai išsilaiko perdirbtose šaltalankio uogose, nes vaisiuose nėra fermentų, skaldančių vitaminą C. Yra vitamino P (100-200 mg%), B1, (0,28 mg% ), B2 (0,38 mg% ), folinės rūgšties (0,79 mg%). Nemažai yra riebaluose tirpaus karotino (provitamino A). Šviežiuose vaisiuose būna iki 60 mg% karotino. Daug juose yra vitamino E (iki 165 mg% ), K (iki 1,5 mg% ), stearinų, iš kurių susidaro vitaminas D. Be to, šaltalankio uogose yra 300 mg% betaino, kumarino, 8,5% angliavandenių (gliukozės, fruktozės), iki 4% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, vyno, sviesto), raugų ir mineralinių medžiagų (geležies, boro, mangano, natrio, magnio, kalcio, nikelio, stroncio, molibdeno, fosforo ir kt.), pektinų.

Vaisių sultyse yra iki 8,1% oranžinės spalvos riebalinio aliejaus. Jame gausu karotinoidų (250—310 mg%), tokoferolo (330 mg% ), stearinų, fosfolipidų, cholino ir kitų.

Šaltalankis vertinamas ne tik kaip dekoratyvinis augalas. Jau senovės graikai pastebėjo, kad pašerti jo lapais sergantys arkliai pasveiksta, gyvulių plaukai pradeda net žvilgėti. Todėl šaltalankio pavadinimas, išvertus iš graikų kalbos reiškia „žvilgantis arklys“.

Šaltalankio uogose yra ypač daug biologiškai veiklių medžiagų, labai reikalingų žmogui. Šios medžiagos reguliuoja riebalų apykaitą, šalina iš organizmo cholesterino perteklių, stabdo aterosklerozės procesus, ypač vyresniems žmonėms.

Farmacijos pramonė iš šaltalankio vaisių gamina preparatą „Oleum Hippophae“.

Šaltalankio aliejus malšina skausmą, skatina audinių regeneraciją, padeda gyti žaizdoms. Juo gydomi nudegimai, nušalimai, gerklės ligos, pragulos, įvairios ginekologinės ligos (kolpitai, endocervicitai, gimdos kaklelio erozijos). Be to, aliejų rekomenduotina gerti sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, stemplės vėžiu. Šaltalankio aliejus laikomas sandariai uždengtuose induose vėsioje ir tamsioje vietoje.

Šaltalankio aliejų galima pasigaminti ir namie. Iš prinokusių vaisių išspaudžiamos sultys, o likusi masė sudžiovinama, susmulkinama kavamale, užpilama saulėgrąžų aliejumi (1:1,5) ir laikoma tris savaites kambario temperatūroje tamsoje, kartais pamaišoma. Paskui skystis nupilamas. Tokiu būdu gaunamas šaltalankio aliejus, kuris tinka vartoti.

Šaltalankio vaisiai skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją, gerina virškinimą, tinka vartoti esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui. Nepatartina jų vartoti tuomet, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, taip pat sergant cholecistitu.

Iš šaltalankio vaisių verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, daromas padažas, džemas. Nerekomenduojama vaisių užšaldyti, nes sumažėja vitamino C ir karotino.

Dirvinis asiūklis — Equisetum arvense L.

Šeima. ASIŪKLINIAI — EOUISETACEAE

Dirvinis asiūklis — Equisetum arvense L.
Dirvinis asiūklis — Equisetum arvense L.

Gerai žinomas žolinis sporinis augalas. Stiprus jo šakniastiebis anksti pavasarį išaugina stiebą su sporinėmis varpomis. Išbyrėjus sporoms, stiebelis greitai nudžiūsta. Tuomet iš šakniastiebių išauga vegetatyviniai žali stiebai su keturbriaunėmis arba penkiabriaunėmis šakutėmis.

Augalas auga visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje. Lietuvoje auga apydrėgnėse pievose, ganyklose, pakelėse, pakrantėse.

Vaistinei žaliavai ruošti pjaunama antžeminė augalo dalis — žolė. Ji džiovinama gerai vėdinamose patalpose ir specialiose džiovyklose. Išdžiūvusi žaliava yra šviesiai žalia, bekvapė, rūgštoko skonio. Ji tinka vartoti ketverius metus.

Dirvinio asiūklio žolėje yra daug mineralinių druskų (silicio, kalcio), 5% saponino ekvizetonino, alkaloidų (nikotino, paliustrino), flavonoidų, tanidų, dervų, organinių rūgščių (obuolių, akonito, oksalo ir kt.), kartumynų, vitamino C (iki 778 mg% ), karotino (5 mg% ) ir kt.

Dirvinis asiūklis — seniai žinomas vaistinis augalas. Dar Avicena šviežiomis dirvinio asiūklio sultimis gydė žaizdas, opas ir kitas ligas. Jis skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą. Be to, vartojamas žaizdų dezinfekcijai, uždegimams gydyti.

Dirvinio asiūklio nuoviru gydomos širdies ir kraujagyslių ligos, šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimas. Dažnai jis derinamas su kitais priešuždegiminiais ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistiniais augalais (meškauoge ir kt.). Galima gydyti ir kai kurių formų plaučių tuberkuliozę (kartu su kitais preparatais). Tyrimais nustatyta, kad dirvinis asiūklis pasižymi detoksikuojančiomis savybėmis ir šalina iš organizmo šviną. Jo veikliosios medžiagos turi teigiamos įtakos jungiamojo ir kaulinio audinio, gleivinių, kraujagyslių sienelių medžiagų apykaitai. Vyresniems žmonėms tinka širdies ir smegenų kraujagyslių aterosklerozei, taip pat šlapimo pūslės akmenligei gydyti. Asiūklio preparatais gydomi hemorojiniai ir gimdos kraujavimai. Asiūklio nuoviru plaunama kraujuojanti nosies ertmė, o sergant angina, dantų smegenų uždegimu, skalaujama burnos ertmė.

Nuovirui reikia 20 g (keturių valgomųjų šaukštų) žaliavos. Ji suberiama į emaliuotą indą ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, po 10 minučių perkošiama. Likusi žaliava nusunkiama, j ją dar įpilama virinto vandens iki 200 ml. Geriama po pusę stiklinės nuoviro vieną valandą po valgio tris kartus per dieną.

Šviežios asiūklio sultys (po 1 valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną) šalina iš organizmo skysčius, stabdo kraujavimą, taip pat išvalo iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.

Lietuvių liaudis dirvinio asiūklio arbatą geria nuo reumato, tuberkuliozės, podagros, tulžies ir šlapimo pūslės akmenligės, viršutinių kvėpavimo takų kataro, taip pat kraujavimui sustabdyti, sunkiai gyjančioms žaizdoms, opoms gydyti.

Asiūklio preparatų nereikėtų vartoti sergant nefritu ir kitomis inkstų ligomis, nes jie dirgina inkstus.

Didžioji varnalėša — Arctium lappa L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Didžioji varnalėša — Arctium lappa L.
Didžioji varnalėša — Arctium lappa L.

60—150 cm aukščio dvimetis žolinis augalas. Jo stiebas — storas, stačias, išilgai vagotas, gausiai šakotas, dažnai rausvas. Šakos — plaukuotos. Šaknis — liemeninė, mėsinga, rusva, jos vidus balkšvas. Lapai stambūs, širdiškai kiaušiniški, viršutinė pusė žalia, apatinė apaugusi veltiniškai pilkšvais plaukeliais. Graižiai rutuliški, 3—4 cm skersmens, stiebo ir šakų viršūnėse skėtiškose kekėse. Žiedai — vamzdiški, dvilyčiai. Vainikėlis — purpurinis. Vaisius — pilkšvai rusvas lukštavaisis. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais.

Didžioji varnalėša auga visur: gyvenvietėse prie sodybų, šiukšlynuose, ant pylimų, pakrūmėse ir kitur.

Vaistams vartojamos varnalėšų šaknys. Jos kasamos  pirmaisiais arba antraisiais augimo metais rudenį arba pavasarį. Iškastos šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu, nuvalomos, supjaustomos į 10—15 cm gabaliukus ir džiovinamos gerai vėdinamose pastogėse arba džiovyklose. Išdžiūvusios šaknys yra pilkšvai rudos, silpno kvapo, salstelėjusio skonio.

Šaknyse yra iki 45% polisacharido inulino, 12,3% proteinų, 0,17% eterinio aliejaus, raugų, gleivių, kartumynų, palmitino ir stearino rūgščių, mineralinių druskų, dervų, fitosterino, stigmasterino, angliavandenių. Lapuose yra eterinio aliejaus, 350 mg% vitamino C, gleivių, raugų ir mineralinių medžiagų. Sėklose yra glikozido arktino ir riebalinio aliejaus.

Gydytojai didžiosios varnalėšos šaknų užpilą ir nuovirą vartoja kaip šlapimą, tulžį, prakaitą varantį vaistą. Jis tinka ir uždegimams gydyti. Nuovirui reikia 10 g susmulkintų šaknų. Jos suberiamos į emaliuotą indą ir užpilamos stikline verdančio vandens. Paskui kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, po 10 minučių perkošiamos. Likusią žaliavą reikia nuspausti, ir dar pripilti virinto vandens (iki 200 ml) ir gerti po pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną po valgio.

Manoma, kad varnalėšos preparatai padeda nuo seborėjos, egzemos, odos niežulio, furunkuliozės. Varnalėšos šaknų yra prakaitą varančiųjų mišinių sudėtyje, taip pat sudėtinių mišinių, kuriais gydoma podagra ir medžiagų apykaitos ligos, sudėtyje. Iš šaknų galima paruošti aliejinę ištrauką, kuri tinka plaukams stiprinti: 1 dalis vaistinės žaliavos užpilama 10 dalių aliejaus. Šaknų ir vandens nuoviru (1:10) plaunami plaukai, dėl to stiprėja jų šaknelės.

Lietuvių liaudis varnalėša gydo reumatą, podagrą, lėtinį vidurių užkietėjimą, cukrinį diabetą, inkstų akmenligę. Ji tinka ir kolitui gydyti. Be to, jos antpilu skalaujama burna esant gleivinės uždegimui.

Šviežiomis varnalėšos sultimis, sumaišytomis su aliejais, gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, lapai dedami ant žaizdos, kai įkanda įvairūs vabzdžiai.

Kai kuriose Europos valstybėse varnalėšos šaknų preparatais skatinamas šlapimo ir prakaito išsiskyrimas, taip pat gydomos odos ligos ir stiprinami plaukai.

Bulgarai varnalėšos šaknimis taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą, gydo įvairias medžiagų apykaitos ligas.

Kiniečiai vartoja visą augalą, ypač šviežius nedžiovintus lapus ir šaknis, šlapimui varyti. Vienametės šaknys, kol augalas nesubrandino sėklų, net ir valgomos. Todėl japonai ir kiniečiai didžiąją varnalėšą augina kaip daržovę.

Didžioji ugniažolė — Chelidonium majus L.

Šeima. AGUONINIAI — PAPAVERACEAE

Didžioji ugniažolė — Chelidonium majus L.
Didžioji ugniažolė — Chelidonium majus L.

Didžioji ugniažolė yra daugiametis 30—100 cm aukščio žolinis augalas. Jo stiebas — stačias, šakotas, plaukuotas, kartais plikas.  Šaknis — liemeninė, geltona. Lapai — giliai plunksniškai suskaldyti į 5—7 apvalias arba kiaušiniškas skiltis. Apatiniai lapai — su kotais, viršutiniai — beveik bekočiai. Jų viršutinė pusė žalia, o apatinė — pilkšvai žalsva. Žiedynas — skėtiškas. Vainiklapiai — ryškiai geltoni. Vaisius — į ankštarą panaši dviskyrė dėžutė. Sėklos — juodos, pailgos. Žydi gegužės—rugsėjo mėnesiais.

Ugniažolė auga Europoje, Kaukaze, Vakarų ir Rytų Sibire, Mongolijoje, Kinijoje, Šiaurės Amerikoje ir kitur. Auga ir Lietuvoje: šiukšlynuose, pakrūmėse, upių pakrantėse, patvoriuose, soduose, daržuose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti antžeminė augalo dalis. Džiovinama gerai vėdinamose, nuo saulės apsaugotose patalpose arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvusi žaliava yra žalia, aitraus kvapo, kartaus ir deginančio skonio. Tinkamai laikant, ją galima vartoti trejus metus.

Vaistinėje žaliavoje yra daugiau kaip 20 įvairios cheminės struktūros alkaloidų (0,4—2,3%): chelidonino, berberino, cheleritrino, protopino ir kt, organinių rūgščių (obuolių, citrinos, gintaro chelidono ir kt.), eterinio aliejaus, karotino (14,9 mg% ), vitamino C (171 mg% ), saponinų, gleivių, pektinų, sakų, raugų ir mineralinių medžiagų, flavonoidų (3,85% ) — rutino, kemferolio, kvercetino. Daugiausia alkaloidų ir kitų veikliųjų medžiagų ugniažolė sukaupia butonizacijos ir žydėjimo fazėje.

Medicininėje literatūroje rašoma, kad ugniažolės galeniniais preparatais gydoma dizenterija, virusinės ligos, grybeliai. Sutrinto augalo košele, antpilu ir sultimis gydomos tulžies ir kepenų ligos, storosios ir tiesiosios žarnos polipai, paradontozė, psoriazė, egzema, odos tuberkuliozė, podagra, prideginamos karpos. Ugniažolės yra „Enterosanal“ ir „Plantazan B“ preparatų sudėtyje (tepale karpoms gydyti).

Įvairių šalių žmonės ugniažolės nuoviru, užpilu, sultimis ir milteliais gydo grybelines odos ligas, egzemą, opas, psoriazę, nudegimus, furunkulus, niežus, nuospaudas.

Prancūzijoje ir kitur ugniažolė taikoma kaip stimuliuojantis, vidurius laisvinantis ir šlapimą varantis vaistas.

Armėnijoje ugniažolės sultimis gydoma trachoma, Baltarusijoje — skrandžio, kepenų ir tulžies ligos. Ugniažolė laisvina vidurius, malšina skausmą, atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo išskyrimą. Ja galima gydyti ir gyvulius, taip pat vartojama kaip insekticidinė priemonė prieš sodų ir daržų kenkėjus.

Ugniažolė naudojama kosmetikai. Jos užpilo yra losjono „Biorema“ sudėtyje. Šis losjonas vartojamas nuo šlakų. Ugniažolės alkaloidų yra tepalo „Chelifungin“ sudėtyje. Šiuo tepalu gydomas odos uždegimas ir grybelinės odos ligos.

Atsiminkite: ugniažolė — nuodingas augalas, todėl prieš vartojant reikia pasitarti su gydytoju.

Didžioji dilgėlė — Urtica dioica L.

Šeima. DILGĖLINIAI — URTICACEAE

Didžioji dilgėlė — Urtica dioica L.
Didžioji dilgėlė — Urtica dioica L.

Daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas briaunotas, tuščiaviduris, status, apaugęs dilginamaisiais plaukeliais. Lapai — priešiniai, lancetiški arba pailgai kiaušiniški su stambiai dantytais pakraščiais, apaugę plaukeliais. Žiedai — vienalyčiai, žali, neryškūs, susitelkę į šluoteles. Vaisius — ovalus arba kiaušiniškas, 1,2—1,5 mm dydžio riešutėlis. Žydi birželio—spalio mėnesiais. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Auga patvoriuose, šiukšlynuose, drėgnuose lapuočių miškuose, prie sodybų, pakrūmėse. Paplitusi visoje Lietuvoje.

Žaliavai renkami visiškai susiformavę ir sveiki lapai augalui žydint. Jie džiovinami palėpėse — gerai vėdinamose ir nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotose patalpose.

Išdžiūvusi vaistinė žaliava yra tamsiai žalia, savotiško kvapo, kartoko skonio. Sandariai laikoma žaliava tinka vartoti trejus metus.

Lapuose yra 0,6 mg% vitaminų C, B2, B3, 50 mg% karotino, 20% tanidų, organinių rūgščių, iki 25% cukraus, 19,7% proteinų, 3,6% riebalų, karotinoidų, gliukozido urticino, fermentų, 8% chlorofilo, fitosterolio, gleivių, krakmolo, fitoncidų. Be to, juose yra dar iki 400 mg% filochinono (K), eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, natrio, magnio, geležies, silicio, sieros, chloro, chromo, vario, vanadžio ir kt). Plaukelių ląstelėse yra skruzdžių rūgšties, kuri ir dirgina odą.

Medikai dilgėlės preparatus vartoja plaučių, žarnyno, nosies, gimdos, hemorojaus, inkstų kraujavimams stabdyti, nes šiame augale yra mikroelementų ir makroelementų, vitaminų, raugų ir kitų medžiagų, kurios didina kraujo krešumą. Užpilui ruošti imama 10 g (du valgomieji šaukštai) žaliavos, suberiama į termosą, užpilama stikline (200 ml) verdančio vandens, uždengiama ir laikoma vieną valandą. Gautą užpilą reikia gerti po pusę stiklinės prieš valgį 3—4 kartus per dieną. Šitaip gydantis, didėja kraujo krešumas.

Dilgėle taip pat gydoma mažakraujystė ir aterosklerozė. Reikėtų gerti dilgėlių arbatą pavasarį, kai visiems, ypač ligoniams, trūksta vitaminų. Veikliosios dilgėlės medžiagos padeda gaminti hemoglobiną ir eritrocitus.

Užpilui ruošti imamas vienas valgomasis šaukštas susmulkintų dilgėlės lapų ir vienas šaukštas beržo lapų. Mišinys sudedamas į termosą ir užpilama 1,5 stiklinės verdančio vandens ir laikoma vieną valandą. Paskui perkošiama ir įpilama pusė stiklinės burokėlių sulčių. Gerti rekomenduojama tris kartus per parą 20 minučių po valgio. Gydymo kursas — aštuonios savaitės.

Farmacijos pramonė gamina dilgėlių ir šermukšnio vaisių vitamininę arbatą, kuri susideda iš trijų dalių dilgėlių lapų ir septynių dalių šermukšnio vaisių. Antpilui ruošti reikia vieno valgomojo šaukšto mišinio. Jis suberiamas į termosą, užpilamas dviem stiklinėmis verdančio vandens, gerai uždengiamas ir laikomas keturias valandas. Visą antpilą reikia išgerti per tris kartus.

Didžiojoje dilgėlėje esančios medžiagos mažina cukraus kiekį kraujyje, teigiamai veikia medžiagų apykaitą, normalizuoja menstruacijų ciklą. Dilgėlės preparatai vartojami nuo uždegimų, skatina regeneruotis audinius, greičiau gydo žaizdas. Šviežiomis dilgėlės lapų sultimis gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, osteomielitas, įvairios plaučių ligos, kepenų ir inkstų akmenligė, podagra. Vidiniams kraujavimams sustabdyti jų reikia gerti po vieną arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną.

Lapų užpilas stiprina plaukų šakneles. Jį pasigaminame šitaip: valgomasis šaukštas smulkių dilgėlės lapų suberiama į termosą ir užpilamas stikline verdančio vandens. Laikoma 1,5 valandos, paskui nukošiama. Šiuo tirpalu vieną kartą per savaitę reikia įtrinti išplautos galvos odą. Bulgarai nuo plaukų slinkimo ruošia šitokį nuovirą: 100 g susmulkintų dilgėlės lapų užpilama 500 ml vandens ir 500 ml obuolių acto. Mišinys virinamas 30 minučių, perkošiamas ir prieš miegą juo išplaunami plaukai.

Lietuvos ir kitų respublikų liaudis didžiąja dilgėle gydo plaučių tuberkuliozę, viduriavimą, pūliuojančias žaizdas ir kt. Nuo viduriavimo seniau būdavo valgomi sausų dilgėlės lapų milteliai su duona. Užkietėjus viduriams ir esant skausmingiems hemorojiniams mazgams, rekomenduojama gerti nuovirą, paruoštą iš dilgėlės lapų ir šaltekšnio žievės (po lygiai). Imama 15 g šio mišinio, užpilama 500 ml verdančio vandens, pavirinama 15 minučių, ataušinama, perkošiama. Nuoviras geriamas prieš valgį po pusę stiklinės 3—4 kartus per dieną. Kosulį ir įsisenėjusį bronchitą žmonės gydydavo cukraus sirupe virtomis dilgėlės šaknimis, o astmą — lapų ir medaus mišiniu. Liaudis žaliomis dilgėlėmis plakdavo skaudamas vietas, ypač sergant sąnarių reumatu, radikulitu ir kt.

Pavasarį jaunos dilgėlės tinka salotoms, sriuboms. Nepatariama daug didžiosios dilgėlės lapų vartoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešumas.

 

Dėmėtasis rūgtis — Polygonum persicaria L.

Šeima. RŪGTINIAI — POLYGONACEAE

Dėmėtasis rūgtis — Polygonum persicaria L.
Dėmėtasis rūgtis — Polygonum persicaria L.

Dėmėtasis rūgtis yra vienametis 80 cm aukščio žolinis augalas, kurio stiebas yra status, o kartais gulsčias, bambliuotas. Lapai — lancetiški, su labai trumpu koteliu, pilki, apatinė dalis kartais plaukuota. Augalas žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais. Žiedai — rausvi, susitelkę netikrose varpose stiebų ir šakų viršūnėse arba lapų pažastyse. Vaisius — kriaušiškas, 2 mm ilgio, juodas, plokščiai išgaubtais šonais, blizgantis, apyžiedžio apgaubtas riešutėlis.

Lietuvoje dažniausiai auga upių, ežerų pakrantėse, pievose, daržuose, molingose dirvose. Paplitęs visoje respublikoje.

Vaistinei žaliavai žolė renkama augalui žydint. Nupjaunama viršutinė 35—40 cm ilgio lapuota dalis kartu su žiedais ir džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusi žaliava turi būti bekvapė, kartaus sutraukiančio skonio ir saugoma gerai vėdinamoje patalpoje dvejus metus.

Dėmėtojo rūgčio žolėje yra raugų, cukraus, pektino, gleivių, organinių rūgščių (galinės, obuolių, acto, sviesto), eterinio aliejaus, vitamino C (100 mg% ) vitamino K, rutino, kvercitrino, avikuliarino, hiperozido, mineralinių druskų, fitosterino ir kt.

Iš žolės paruošti galeniniai preparatai stabdo kraujavimą, gydo uždegimus, pasižymi sutraukiamosiomis ypatybėmis. Todėl iš dėmėtojo rūgčio pagaminti vaistai didina kraujo klampumą ir krešumą. Jais galima gydyti gimdos uždegimą, užtrukusias mėnesines, užkietėjusius vidurius, kraujuojantį hemorojų. Be to, jo preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą.

Dėmėtojo rūgčio užpilui paruošti reikia imti 10 g vaistinės žaliavos ir užpilti stikline verdančio vandens. Paskui kaitinti vandens vonelėje 15 minučių, aušinti kambario temperatūroje 45 minutes, perkošti ir gerti po vieną valgomąjį šaukštą prieš valgį tris kartus per dieną.

Užsienio šalių medikai dėmėtuoju rūgčiu gydo skrandžio, žarnyno ir gimdos kraujavimus, inkstų akmenligę, hemorojų. Iš augalo žalių lapų sutrinta košele gydomos sunkiai gyjančios žaizdos.

Lietuvių liaudis žolės užpilu gydo hemorojinius ir gimdos kraujavimus, viduriavimą. Be to, juo skalaujama burna ir gerklė, gydomos odos ligos.

Dėmėtojo rūgčio dedama į įvairius vaistažolių mišinius. Jo preparatų nereikėtų naudoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešumas ir kurie serga inkstų uždegimu.

Daržinis poras — Allium porrum L.

Šeima. LELIJINIAI — LIUACEAE

Daržinis poras — Allium porrum L.
Daržinis poras — Allium porrum L.

Poras — dvimetė vertinga maistinė ir prieskoninė daržovė. Pirmaisiais metais susiformuoja 15—20 lancetiškų ar linijiškų lapų, kurių makštys formuoja stiebą. Lapai būna žali arba žalsvai mėlyni, stambūs, 3—6 cm pločio ir 40—60 cm ilgio. Stiebas sudaro cilindriškos formos ropelę. Vertingiausia yra baltoji poro dalis. Antraisiais metais išauga žiedynas ir susiformuoja sėklos. Žiedai — balkšvi, ryškiai purpuriniai, žalsvi. Sėklos — juodos, raukšlėtos.

Porai nuimami vėlai rudenį, nes jie atsparūs šalčiams. Porų gimtinė — Viduržemio jūros pakrančių rytinė dalis.   Porai maistui ir prieskoniams buvo vartojami Mažojoje Azijoje, Egipte, Graikijoje. Į Europą juos atvežė romėnai. Dabar jie auginami Šiaurės Amerikoje.

Maistui vartojami žali lancetiški lapai ir ropelės. Poruose gausu žmogaus organizmui reikalingų medžiagų, ypač mineralinių (5 mg% natrio, 225—254 mg% kalio, 10 mg% magnio, 87 mg% kalcio, 1 mg% geležies, 58 mg% fosforo), 90 mg% vandens, 1,8 mg% baltymų, 3,8 mg% angliavandenių, eterinių aliejų (0,5 mg% riebalinio aliejaus), vitaminų (0,7 mg% provitamino A, 0,1 mg% B1, 0,06 mg% B2, 35 mg% C, 2 mg% E, 0,53 mg% P), 0,5% pelenų.

Baltojoje poro dalyje sausų medžiagų yra daugiau (13,0%) negu žaliuose lapuose (12,5%), bet juose beveik du kartus mažiau mineralinių medžiagų, baltymų ir riebalų. Vitamino C tiek pat yra žaliuose lapuose ir baltojoje poro dalyje. Pavasarį vitamino C poruose, išlaikytuose per žiemą, yra 1,5—2 kartus daugiau negu rudenį.

Poruose esantys eteriniai aliejai žadina apetitą, kepenų ir tulžies pūslės darbą, reguliuoja žarnyno veiklą. Juose yra mineralinių druskų ir daug kalio, kuris stimuliuoja inkstų veiklą. Porai skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl patartina juos vartoti sergant reumatu, inkstų akmenlige, podagra, ateroskleroze, nutukus. Kartais jie vartojami ir sergant virškinimo trakto ligomis.

Skoniu porai panašūs į svogūnus, tik yra švelnesnio ir malonesnio aromato. Porai valgomi švieži, virti ir džiovinti, taip pat vartojami kaip prieskoninė daržovė.

Burokėliai — Beta vulgaris L.

Šeima. BALANDINIAI — CHENOPODIACEAE

Burokėliai — Beta vulgaris L.
Burokėliai — Beta vulgaris L.

Dvimetis žolinis augalas. Manoma, kad burokėliai kilę iš Viduržemio jūros pakrančių. Ten ir dabar auga savaime. Senovės Graikijoje ir Romoje burokėliai buvo vartojami kaip vaistinis, rečiau kaip maistinis, augalas.

Burokėliai — vertinga gydomoji dietinė daržovė. Senovės gydytojai jais gydė tuberkuliozę, mažakraujystę, avitaminozę, vidurių užkietėjimą, vėžį, hipertoniją, katarą ir kt.

Šakniavaisiuose yra baltymų (1,7%), angliavandenių (10,6% ), ląstelienos (0,7% ), pektinų (1,2% ), aminorūgščių, organinių rūgščių (citrinos, obuolių ir kt.), pigmentų (karotinoidų, antocianų), vitaminų: 20 mg% — C, 0,02 mg% — B1, 0,04 mg% — B2, B6, P, 0,20 mg% PP, karotino — 0,01 mg% , pantoteninės ir folinės rūgšties, mineralinių medžiagų: 88 mg% — kalio, 37mg% — kalcio, 43 mg% magnio, 43 mg% fosforo, 1,4 mg% geležies, 0,64 mg% mangano, 0,12 mg% vario, 0,9 mg% cinko, 0,02 mg% molibdeno, 0,004 mg% kobalto, 0,02 mg% nikelio, 0,02 mg% arseno, 0,36 mg% stroncio, 0,03 mg% chromo ir jodo daugiau negu kitose daržovėse.

Burokėlių organinės medžiagos — betaninas ir betainas — padeda pasisavinti baltymus bei susidaryti cholinui, kuris žadina kepenų ląstelių gyvybingumą bei jų darbą. Cholinas reikalingas riebalų ir cholesterino apykaitai. Jis mažina kraujospūdį ir apsaugo nuo aterosklerozės. Burokėlius patariama vartoti kaip dietinį produktą, kai kamuoja kepenų ligos. Juose esantys biologiniai junginiai gerina medžiagų apykaitą, skatina kraujodaros procesus (ypač tinka sergantiesiems mažakraujyste). Burokėliuose yra medžiagų, didinančių kraujo krešumą, todėl jų nereikėtų valgyti vyresniems žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešumas.

Pektininės medžiagos naudingos žarnyno mikroorganizmams, jos naikina puvimo bakterijas storojoje žarnoje, pašalina iš žmogaus organizmo švino ir stroncio radioaktyviuosius junginius ir kitus nuodingus medžiagų apykaitos produktus.

Burokėlių ląsteliena ir organinės rūgštys skatina žarnyno veiklą, gerina virškinimą, laisvina vidurius. Rekomenduojama kasdien prieš valgį suvalgyti 150—200 gramų virtų burokėlių. Burokėliuose esančios jodo druskos apsaugo nuo aterosklerozės, reguliuoja skydliaukės darbą, o magnio druskos mažina arterinį kraujospūdį.

Lietuvių liaudis nuo senovės burokėliais gydė skorbutą, avitaminozę, mažakraujystę, kepenų ligas, užkietėjusius vidurius, aterosklerozę.

Burokėlių sultyse yra kalcio ir natrio, kurie labai svarbūs gydant įvairias ligas. Minėtieji makroelementai organizme, ištirpsta ir dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose. Tirpusis kalcis labai naudingas tuomet, kai žmogus serga centrinės nervų, širdies ir kraujagyslių, raumenų sistemų ligomis. Ypač tinka sergantiesiems vegetacinėmis neurozėmis, migrena, nemiga. Chloras stimuliuoja kepenų, tulžies pūslės ir limfinės sistemos veiklą. Burokėlių sultyse geležies yra nedaug, todėl ją su organiniais junginiais organizmas gerai pasisavina. Nors burokėlių sultys sveikam žmogui labai naudingos, bet, sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, reikia gerti tik pasitarus su gydytoju (jos dirgina gleivinę). Tuomet geriau tiktų burokėlių ir morkų sultys (santykiu 1:3). Šio mišinio per dieną reikia išgerti 1—2 stiklines. Jis aprūpina organizmą mikroelementais, foline rūgštimi, karotinu (provitaminu A), kurie yra natūralios kraujo ląstelių statybinės medžiagos, ypač reikalingos eritrocitams — raudoniesiems kraujo kūneliams gaminti. Aprašytųjų sulčių mišinys tinka žmonėms, sergantiems kraujo ir kraujodaros organų ligomis. Galima į šį mišinį įpilti šviežių agurkų sulčių. Toks gydomasis mišinys tinka tulžies pūslei ir kepenims valyti, taip pat gerai veikia prostatos liauką, padeda tirpinti ir pašalinti iš organizmo šlapimo rūgštį. Šį mišinį rekomenduojame gerti kaupiantis organizme druskoms, sergant podagra, artritu.

Burokėlių sulčių užtenka išgerti pusę stiklinės ryte prieš valgį arba po valgio. Burokėlių ir morkų sulčių mišinio reikia gerti po pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną. Burokėlių, morkų ir agurkų sulčių mišinys (po lygiai) geriamas po stiklinę prieš valgį tris kartus per dieną.

Medicininėje literatūroje rašoma, kad burokėlių sultys stabdo vėžinių ląstelių augimą ir dauginimąsi. Jų sultys naudojamos ir kosmetikai. Burokėlių sultys suteikia odai gaivumo ir elastingumo. Šeimininkės iš šviežių burokėlių daro mišraines, garnyrus, padažus, verda barščius. Žiemai burokėliai marinuojami ir konservuojami. Juos galima raugti. Tam paruošiamas 5% valgomosios druskos tirpalas ir juo užpilami išvirti ir nuplauti burokėliai. Galima įdėti prieskonių: peletrūno, salierų, mairūno, petražolių. Užpilti burokėliai keletą dienų rauginami kambario temperatūroje (kol susidaro pieno rūgštis, paskui laikomi rūsyje, kur pamažu rūgsta. Šitaip rauginti burokėliai naudojami maistui: salotoms, mišrainėms, sriuboms. Jų rašalą liaudis vartoja virškinimui gerinti, kai užkietėję viduriai.

Bulvė — Solanum tuberosum L.

Šeima. BULVINIAI — SOLANACEAE

Bulvė — Solanum tuberosum L.
Bulvė — Solanum tuberosum L.

Bulvė — daugiametis augalas. Jos krūmas siekia iki 60 cm aukščio. Šaknis — strypinė, smarkiai šakota. Antžeminiai stiebai — gausūs, stačiaūgiai, šiek tiek pūkuoti, požeminiai — balti ūgliai, kurių galai sustorėję, mėsingi. Tai krakmolingi gumbai. Gumbų paviršiuje tarsi prisėta akučių, turinčių po 3—4 pumpurėlius. Bulvių gumbų spalva priklauso nuo veislės. Gali būti balti, gelsvi, raudoni, violetiniai. Jų didumas taip pat įvairus. Lapai — plunksniškai karpyti, nuo 7—11 lapelio — kiaušiniški, šiek tiek pūkuoti. Žiedai — stambūs, balti, rausvai arba melsvai violetiniai, po 4—5 žiedus žiedynuose. Bulvė yra savidulkis augalas. Vaisiai — žalios, juosvai violetinės, dvilizdės daugiasėklės uogos. Žydi birželio—rugpjūčio mėnesiais.

Bulvė kilusi iš tropinės Pietų Amerikos ir Čilės. Į Europą atvežta XVI amžiuje, Į Lietuvą — XVII amžiuje. Pirmiausia bulvės paplito dvaruose ir tik XIX amžiuje pradėta jas auginti valstiečių ūkiuose. Lietuvoje daugiausia bulvių auginama rytiniuose rajonuose ir Žemaitijoje.

Bulvių gumbuose yra 73—80% vandens, 2% baltymų (globulino, albumino, tubenino), 0,15—0,3% riebalų, 18,9% angliavandenių (0,5—1% cukraus, 14—24% krakmolo, celiuliozės, pektininių medžiagų, dekstrinų) rūgščių (rūgštynių, obuolių, citrinos), mineralinių medžiagų (19 mg% natrio, 523 mg% kalio, 32 mg% magnio, 13 mg% kalcio, 0,9 mg% geležies, 58 mg% fosforo, 4,5 mg% jodo), vitaminų (0,029 mg% karotino, 0,08 mg% K, 0,11 mg% B1, 0,051 mg% B2, 1,22 mg% PP, 0,19 mg% B6, 16—42 mg% C, U, H, E, D) iki 0,002% solanino.

Bulvės — labai maistingos, jose daug vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių medžiagų, todėl yra svarbus dietinis produktas.

Bulvėmis gydomi uždegimai, žaizdos. Jos skatina šlapimo išsiskyrimą, veikia antispazmiškai gydant širdies ir kraujagyslių ligas. Bulvių sunka reguliuoja žarnyno veiklą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, stabdo vėmimą, gydo opas. Tinka gerti sunką sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu (kai padidėjęs sulčių rūgštingumas), nuo užkietėjusių vidurių. Rekomenduojama gerti po pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną 30—40 minučių prieš valgį. Sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, rekomenduojama bulvių sunką gerti du kartus per metus — pavasarį ir rudenį (po dvi savaites).

Manoma, kad bulvių sunkoje esantis acetilcholinas mažina kraujospūdį.

Lietuvių liaudies medicina taip pat siūlo gerti šviežių bulvių sunką tris kartus per dieną prieš valgį po pusę stiklinės nuo gastrito, skrandžio opaligės, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, taip pat esant galvos skausmams. Tarkuotomis žaliomis bulvėmis gydomi nudegimai, egzemos, nuospaudos ir kitos odos ligos. Bulvių sulčių kompresais gydoma nušalusi oda. Šiam tikslui reikia kelias žalias bulves nuplauti, nulupti ir sutarkuoti, paskui tyrę užkrėsti 0,5—1 cm storio sluoksniu ant kelis kartus sulankstytos marlės ir dėti ant pažeistos vietos. Po 1,5—2 vai. tyrę reikia pakeisti šviežia. Nakčiai kompresą reikia nuimti. Viršutinių kvėpavimo takų kataras gydomas kvėpuojant bulvių garais, kurie kyla trinant išvirtas karštas bulves.

Kosmetikoje bulvių kaukės dedamos ant veido (nuluptos virtos bulvės sutrinamos su grietinėle arba grietine). Šios kaukės ypač efektyvios, kai sausa oda arba gydomasi nuo saulės nudegimo.

Atsiminkite: vartodami pažaliavusias bulves, galite apsinuodyti. Apsinuodijama solaninu, kurio daug susidaro sudygusiose ir pažaliavusiose bulvėse, o ypač jų odoje ir akutėse. Solaninas ardo eritrocitus ir slopina nervų sistemą. Apsinuodijus solaninu, ligonį pykina, dusina, atsiranda traukuliai, padažnėja širdies ritmas.

Bruknė — Vaccinium vitis-idaea L.

Šeima. VIRŽINIAI — ERICACEAE

 

Bruknė
Bruknė

Bruknė — daugiametis visžalis krūmokšnis, 10—30 cm aukščio. Šakniastiebis — šliaužiantis, ilgas, šakotas. Lapai — odiški, smulkūs, standūs, daugiamečiai, su bukomis, šiek tiek įlenktomis viršūnėmis, apatinė pusė šviesiai žalia, gausiai taškuota, viršutinė — tamsiai žalia. Lapkotis — trumpas. Žiedai — balti arba balsvai rausvi, susitelkę viršūnėse nusvirusiose kekėse, kartais pavieniai. Vaisius — rausva, apvali ir sultinga uoga. Sėklos — smulkios, rausvai rudos. Žydi dažniausiai du kartus: gegužės—birželio ir liepos—rugpjūčio mėnesiais. Uogos pradeda nokti rugpjūčio pradžioje. Iš pradžių jos būna žalios, vėliau — baltos, o prinokusios — skaisčiai raudonos.Bruknė — daugiametis visžalis krūmokšnis, 10—30 cm aukščio. Šakniastiebis — šliaužiantis, ilgas, šakotas. Lapai — odiški, smulkūs, standūs, daugiamečiai, su bukomis, šiek tiek įlenktomis viršūnėmis, apatinė pusė šviesiai žalia, gausiai taškuota, viršutinė — tamsiai žalia. Lapkotis — trumpas. Žiedai — balti arba balsvai rausvi, susitelkę viršūnėse nusvirusiose kekėse, kartais pavieniai. Vaisius — rausva, apvali ir sultinga uoga. Sėklos — smulkios, rausvai rudos. Žydi dažniausiai du kartus: gegužės—birželio ir liepos—rugpjūčio mėnesiais. Uogos pradeda nokti rugpjūčio pradžioje. Iš pradžių jos būna žalios, vėliau — baltos, o prinokusios — skaisčiai raudonos.

Bruknė paplitusi spygliuočių, taip pat mišriuose miškuose visoje Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Nereta ji ir tundroje. Lietuvoje daugiausia auga retuose ir šviesiuose pušynuose, plynuose kirtimuose ir viržynuose, sutinkama taip pat beržynuose, eglynuose, drebulynuose, aukštapelkėse ir kitur.

Gydymui vartojami lapai ir uogos. Lapai renkami iki žydėjimo, uogos — tik prisirpusios. Žaliava džiovinama tamsioje patalpoje.

Uogose yra 84,1—88,4% vandens, 7—10% cukraus, 1,7—2,9% organinių rūgščių (obuolių, citrinos, benzoinės, oksalo, acto, glikolio, pirovyno, oksipirovyno ir kt.), 0,2— 1,7% pektinų, 0,49% raugų, glikozidų (0,1% vakcinino, arbutino, ideinchlorido, likopino, zeaksantino), flavonų, vitaminų (0,5—6,1 mg% karotino, 0,02 mg% B1, 0,02 mg% B2, 10—21 mg% C, 310—600 mg% P), mineralinių medžiagų (0,10—0,15% fosforo, 0,43—0,61% kalio, 68—87 mg% kalcio, 17—34 mg% geležies, 70—83 mg% mangano, 310— 370 mg% magnio).

Lapuose yra 11—13% arbutino, hidrochinono, organinių rūgščių (ursolo, vyno, galinės, chino, elaginės), tanino, hiperozido, izokvercitrino, avikuliarino, kempferolo, ideinchlorido, 277 mg% vitamino C, ne daugiau kaip 6% melampsorino, salidrozido.

Bruknių lapų galeniniai preparatai (augale yra arbutino) pasižymi dezinfekuojamosiomis savybėmis, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą. Raugai pasižymi baktericidiniu poveikiu, gydo uždegimus. Katechininės medžiagos mažina kapiliarų pralaidumą. Galeniniai preparatai (antpilai ir nuovirai) vartojami sergant inkstų akmenlige, reumatu, podagra, artritais, spondilioze, nefritais ir cistitais. Jie ramina, žadina apetitą ir gerina virškinimą.

Užpilai ir nuovirai gaminami santykiu 1:10 ir vartojami kaip šlapimo išsiskyrimų skatinantis vaistas (po 1 valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną).

Prisirpusios uogos vartojamos kirmėlėms varyti ir sergant avitaminoze.

Lietuvių liaudies medicinoje bruknių lapai vartojami sergant inkstų, tulžies pūslės akmenlige, gastritais (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), kepenų ligomis, reumatu. Jų nuoviro duodama gerti žmonėms, kurie naktį nelaiko šlapimo. Be to, juo gydomi įvairios kilmės pabrinkimai. Nuovirui pagaminti reikia 20—30 g lapų ir trijų stiklinių karšto vandens. Mišinys verdamas 10 minučių, paskui perkošiamas ir geriamas tris kartus per dieną.

Ligoniams, nelaikantiems šlapimo naktį, liaudies medicina pataria gerti mišinį iš bruknių uogų, lapų ir jonažolių santykiu 1:1:2. Tris šaukštus mišinio reikia užpilti trimis stiklinėmis verdančio vandens paskui 10 minučių pakaitinti vonelėje, pripiltoje karšto vandens, perkošti ir gerti po vieną stiklinę tris kartus antroje dienos pusėje. Paskutinę stiklinę rekomenduojama išgerti einant miegoti.

Uogų užpilas labai tinka karščiuojantiems ligoniams, troškuliui malšinti. Virtos bruknės su medumi rekomenduojamos sergant plaučių tuberkulioze.

Žalias, mirkytas ir virtas bruknes patartina vartoti sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

Šviežias uogas ir jų sultis rekomenduojama vartoti tuomet, kai padidėjęs kraujospūdis.

Iš bruknių verdamos uogienės, daromi kompotai, nealkoholiniai gėrimai, spaudžiamos sultys. Kadangi bruknių uogose (šviežiose, mirkytose, taip pat ir virtose be cukraus) yra benzoinės rūgšties, tai jos ilgai laikosi.