Autorius: NM

Kvapusis mairūnas — Majorana hortensis Moench.

Šeima. LŪPAŽIEDŽIAI — LABIATAE

Kvapusis mairūnas
Kvapusis mairūnas

Kvapusis mairūnas — daugiametis žolinis, aromatingas augalas. Jo stiebas status, prie pagrindo sumedėjęs. Lapai — trumpakočiai, smulkūs, elipsiški, lygiakraščiai, plaukuoti. Žiedeliai smulkūs, balti arba rausvi, susitelkę varpos formos žiedyne. Lietuvoje žydi liepos—rugsėjo mėnesiais.

Kvapusis mairūnas — seniai žinomas vaistinis, prieskoninis ir dekoratyvinis augalas, atvežtas iš rytinių Viduržemio jūros pakrančių. Jį jau žinojo ir vartojo senovės egiptiečiai, graikai, romėnai.

Kvapusis mairūnas auginamas Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Ukrainoje. Lietuvoje savaime neauga, auginamas šiltadaržiuose, darželiuose, kolektyviniuose soduose. Mėgsta šiltą, saulėtą, gerai įdirbtą žemę.

Kvapiojo mairūno vartojama antžeminė dalis. Ji pjaunama prieš pat žydėjimą arba žydėjimo pradžioje, džiovinama plonu sluoksniu natūralioje arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava laikoma sandariuose induose.

Mairūne yra 2% malonaus kvapo, saldžiai karstelėjusio skonio eterinio aliejaus, raugų, kartumynų, vitamino C, karotino ir kt.

Kvapiojo mairūno žolės nuoviras ir užpilas gerina apetitą, virškinimą. Jie geriami esant spazmams, meteorizmui, viduriuojant, sergant kolitu. Be to, jie skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Galeniniai mairūno preparatai ramina nervus, mažina depresiją, malšina galvos skausmus, tinka ir slogai gydyti. Ruošiamos ir mairūno žolės vonios, o eteriniu aliejumi įtrinami sąnariai sergant podagra ir reumatu. Nepatartina vartoti mairūno sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, taip pat nėščioms moterims.

Žalias ir džiovintas mairūnas plačiai vartojamas mūsų šalyje ir užsienyje kaip prieskonis paukštienai, dešroms, konservams, keptai kiaulienai, mėsiškoms sriuboms, padažams, koldūnams, vėdarams, grybų, varškės patiekalams, įvairioms salotoms ir kt. Jo eterinis aliejus tinka likeriui, kvepalams, muilui gaminti.

Paprastasis kukurūzas — Zea mays L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Paprastasis kukurūzas
Paprastasis kukurūzas

Kukurūzas — vienametis kultūrinis augalas, turintis kuokštinę šaknį, išsiraizgiusią 30—50 cm gylyje. Stiebas — tvirtas, status, pilnaviduris, 1—5 m aukščio, bambliuotas. Lapai — pražanginiai, lancetiški arba lancetiškai linijiški, lygiakraščiai, bekočiai, 5—12 cm pločio. Lapų viršus — plikas, apačia — šiek tiek plaukuota. Žiedai — vienalyčiai, moteriški ir vyriški formuojasi ant to paties augalo. Vyriškas žiedynas — skėstašakėse šluotelėse stiebo viršūnėje, moteriškas — lapų pažastyse. Sudėtinė varpa — 4—50 cm ilgio ir 2—10 cm skersmens stora, mėsinga burbuolė. Augalas išaugina 1—2 ir daugiau burbuolių. Vaisius gali būti baltas, geltonas, rausvas, žalsvas, o grūdas — stambus, plikas, apvalus ar suplotas.

Kukurūzas atvežtas iš Centrinės ir Pietų Amerikos. Ten buvo auginamas jau prieš daugelį tūkstantmečių. Tai seniausia Persų, Bolivijos ir Meksikos indėnų auginama kultūra duonai. XV a. Kolumbas atvežė grūdus į Ispaniją, čia juos pradėta auginti soduose. Portugalai atvežė grūdus į Indiją, vėliau jie pateko į Javos salą ir Kiniją. Kukurūzai greitai paplito Azijoje, Irane ir Mažojoje Azijoje. Į Rusiją kukurūzai buvo atvežti iš Krymo. Dabar kukurūzai auginami visuose žemynuose, tropikuose bei subtropinėse ir vidutinio klimato šiltesnėse juostose. Didžiausi pasėlių plotai yra Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Tarybų Sąjungoje. Lietuvoje kukurūzai pradėti auginti 1955 metais. Grūdai vartojami maistui, žolė ir grūdai — pašarui. Gydomoji žaliava — purkos bei gemalų aliejus. Purkos vaistams renkamos vaškinėje fazėje, džiovinamos pastogėje arba džiovykloje 40°C temperatūroje.

Kukurūzo purkose yra 2,5% riebalų, apie 0,12% eterinio aliejaus, 2,7% dervų, 3,8% sakų, apie 1,15% karčiųjų glikozidų 3,18% saponinų, fitosterolo, stigmasterolo, kriptoksantino, inozito, vitaminų (C, B3, K), 0,05% alkaloidų, 13% raugų, apie 5% mineralinių medžiagų (kalio, mangano, kalcio).

Grūduose taip pat yra 61,2% krakmolo, 4,2—4,75% pusiau džiūstančio aliejaus, 9—12% baltymų, 7,4% pentozanų, apie 0,21% alkaloidų, vitaminų (0,15—0,2 mg% B1, apie 100 mg% B2, B6, 1,8—2,6 mg% PP, 0,7 mg% B2, E, apie 0,1 mg% H), flavonoidų (kvercetino, izokvercitrino), karotinoidų ir kt.

Mokslininkai nustatė, kad kukurūzų purkos skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, stabdo kraujavimą. Medicininėje praktikoje vartojami kukurūzų purkų ekstraktai, tabletės, milteliai, arbatos, antpilai. Kukurūzų purkų užpilas (10 g purkų 1 stiklinei karšto vandens) efektyvesnis negu kiti preparatai. Jo reikia gerti po 1 valgomąjį šaukštą kas 3 valandos. Vartojant kukurūzų purkų preparatus, ne tik daugiau išsiskiria tulžies, bet pasikeičia ir jos sudėtis: sumažėja klampumas, specifinė masė, bilirubino kiekis. Dėl to preparatai, pagaminti iš kukurūzų purkų, vartojami sergant tulžies pūslės ir takų uždegimais, taip pat kepenų ligomis.

Esantis purkose vitaminas K didina protrombino ir trombocitų kiekį kraujyje, dėl to greičiau kreša kraujas.

Kukurūzų purkos vartojamos ir kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas sergant inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige, taip pat jomis gydomi įvairūs pabrinkimai. užpilas (30 g žaliavos 1 stiklinei karšto vandens, geriama po vieną valgomąjį šaukštą šešis kartus per dieną) labai skatina šlapimo išsiskyrimą iš organizmo, todėl rekomenduojamas ligoniams, kurie serga įvairiomis širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat sutrikus vandens bei druskų apykaitai.

Dabar gydymui plačiai pradėtas naudoti kukurūzų aliejus, kuris gaminamas iš kukurūzų gemalų. Kukurūzų aliejuje yra nesočiųjų riebiųjų rūgščių, fosfatidų ir kitų medžiagų, kurios mažina cholesterino kiekį kraujyje. Kukurūzų aliejų (iki 75 g per parą), derinant su kitais preparatais, patartina vartoti nuo aterosklerozės. Medikai nustatė, kad kukurūzų aliejus skatina tulžies sekreciją. Jame yra vitamino E, todėl jis rekomenduojamas nuo hipovitaminozės. Aliejumi gydomos ir odos ligos. Iš kukurūzų atliekų gaminama gliutamino rūgštis, kuri kartu su kitais vaistais vartojama nervinėms, psichinėms ir kitoms ligoms gydyti. Ši rūgštis yra kraują gaminančio vitamino — folinės rūgšties — komponentas, todėl labai svarbi medžiagų apykaitai.

Žmonės seniai vartoja ir nuovirus (10 g purkų išmirkoma 1,5 stiklinės šalto vandens ir verdama emaliuotame inde 30 minučių ant nekaitrios ugnies), ir užpilus (1 g purkų užplikinama viena stikline karšto vandens). Ataušinti ir perkošti nuovirai bei antpilai geriami po 1—2 valgomuosius šaukštus keletą kartų per dieną.

Purkų nuoviras rekomenduojamas sergant kepenų ir inkstų ligomis, tulžies pūslės akmenlige, kraujuojant, esant širdies kilmės pabrinkimams. Be to, šis nuoviras yra ir raminamasis vaistas. Kukurūzų purkas, virtas su medumi, reikėtų gerti sergant plaučių tuberkulioze.

Farmacijos pramonė iš kukurūzų purkų gamina skystą ekstraktą (Extractum Stigmatum maydis fluidum), kuris vartojamas po 30—40 lašų 2—3 kartus per dieną, taip pat purkas džiovina, iš kurių namie galima pasigaminti antpilą.

Kartusis kietis (pelynas) — Artemisia absinthium L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

KARTUSIS KIETIS
KARTUSIS KIETIS

Daugiametis žolinis augalas. Jo stiebas prie pamato sumedėjęs, viršuje — gausiai šakotas. Augalas apaugęs trumpais, tankiais plaukeliais. Apatiniai stiebo lapai ilgakočiai, plunksniškai suskaldyti, viduriniai — su trumpesniais kotais, o viršutiniai yra sveiki, bekočiai, siaurai lancetiški. Lapų viršus — pilkšvai žalias, o apačia — pilkšva. Žiedai — smulkūs, geltoni, sukrauti į kekes, kurios susideda iš šluotelių. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais. Lukštavaisiai subręsta rugsėjo mėnesį. Dauginasi sėklomis.

Auga visur — griuvėsiuose, šiukšlynuose, šlaituose, pakelėse, dykvietėse, ypač mėgsta kalkingas dirvas.

Vaistinei žaliavai pjaunama iki 25 cm ilgio žydinti augalo viršūnė su lapais ir nesumedėjęs stiebas. Surinkta žaliava džiovinama pastogėse, gerai vėdinamose patalpose arba džiovyklose 40—45°C temperatūroje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiūvusi žaliava yra pilkšvai žalia, stipraus kvapo, kartaus skonio, galima laikyti dvejus metus.

Žaliavoje yra 0,5—2,0% eterinio aliejaus, kuris susideda iš tujono, pineno, kadineno, felandreno, chamazulenogemo, karčiųjų glikozidų (absintino ir anabsintino), organinių rūgščių (gintaro ir obuolių), flavonoidų, vitaminų C, B6, K, karotino, raugų ir mineralinių medžiagų (kalio, kalcio), fitoncidų ir kt.

Kartusis kietis — seniai žinomas vaistinis augalas. Avicena juo gydė akių uždegimą, tulžies ir šlapimo pūslės ligas, sutrikusį menstruacinį ciklą ir kt.

Iš karčiojo kiečio žolės pagaminti vaistai žadina apetitą, stimuliuoja virškinimo trakto liaukų veiklą, gerina virškinimą, skatina tulžies bei šlapimo išsiskyrimą. Augalas pasižymi antiuždegiminiu poveikiu, dėl to tinka skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti.

Mokslininkai nustatė, kad pelyne esantis kapilinas pasižymi bakteriocidinėmis savybėmis, gydo grybelines ligas ir yra aktyvus antibiotikas. Augale esantis chamazulenogenas ir kitos veikliosios medžiagos teigiamai veikia fagocitinę leukocitų funkciją ir slopina uždegiminius procesus. Juo galima gydyti bronchinę astmą, egzemą, reumatą ir kt.

Žinoma, kad augalo eterinis aliejus farmakologinėmis savybėmis artimas kamparui, todėl jis gerina širdies darbą, tonizuoja centrinę nervų sistemą.

Pelyno žolės dedama j vaistinių augalų mišinius, kuriais žadinamas apetitas ir tulžies sekrecija.

Namie galima pasiruošti pelyno arbatos šitaip. Arbatinį šaukštelį žaliavos reikia užpilti dviem stiklinėm verdančio vandens, uždengti ir laikyti 20 minučių, paskui perkošti ir gerti pusę valandos prieš valgį po ketvirtį stiklinės tris kartus per dieną. Arbata laikoma vėsioje vietoje dvi paras.

Sergant storosios žarnos uždegimu, galima vartoti užpilą, paruoštą iš pelyno žolės ir vaistinio šalavijo lapų lygiomis dalimis. Geriama po vieną valgomąjį šaukštą kas dvi valandas dvi arba tris dienas. Manoma, kad karčiojo kiečio žiedai naikina virškinimo trakto parazitus.

Indijoje karčiuoju kiečiu iš virškinimo trakto varomi kirminai, gydomi įvairūs uždegimai. Bulgarijoje juo gydomas gastritas (kai padidėjusi skrandžio sulčių sekrecija), kepenų ir tulžies pūslės ligos, nemiga ir kt. Vokietijoje pelynu gydomos virškinimo trakto ligos. Prancūzijoje žadinamas apetitas, gerinamas virškinimas, milteliais arba antpilu varomi iš žarnyno kirminai, taip pat tonizuojami virškinimo trakto organai. Lietuviai pelyno žole gydo karščiavimą, gripą, skrandžio, kepenų ir kasos ligas, hemorojų, šalina iš burnos blogą kvapą ir kt. Draudžiama nuolat gerti po daug pelyno žolės antpilo, nes galima apsinuodyti. Būtinai pasitarkite su gydytoju.

Kartusis kietis taip pat naudojamas likerių ir degtinės gamybai.

Kalninė arnica — Arnika montana

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI COMOSITAE

Kalninė arnica
Kalninė arnica

Kalninė arnika yra daugiametis, iki 50 cm aukščio žolinis augalas. Jo stiebas status, nešakotas, apaugęs plaukeliais. Pamatiniai lapai — standūs, atvirkščiai kiaušiniški, gelsvai žali, prigludę prie žemės, o stiebiniai — bekočiai, priešiniai, lancetiški, mažesni už pamatinius lapus. Stiebo viršūnėje ir šakelių galuose formuojasi po vieną graižą. Pražysta birželio—liepos mėnesiais, žiedai gelsvai oranžiniai. Lukštavaisiai subręsta liepos—rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.

Kalninė arnika auga pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos rajonuose, ypač mėgsta retus mišrius miškus, pušynus, žvyringas drėgnas dirvas. Augalas — nykstantis, todėl jį reikia mėginti auginti sode, darželyje ir kitur.

Vaistinei žaliavai renkami tik pražydę augalo graižai. Geriau rinkti saulėtą dieną, kai visiškai nudžiūsta rasa. Žiedai greitai džiovinami gerai vėdinamoje, apsaugotoje nuo saulės spindulių patalpoje. Išdžiūvę žiedai kvepia, yra kartoko, deginančio skonio. Sausoje ir vėsioje vietoje galima laikyti dvejus metus.

Arnikos graižuose yra 4% arnicino, susidedančio iš arnidiolio ir faradiolio, eterinio aliejaus, raugų (5% ), arnisterolio, cinarino (0,05%), betaino, ksantofilo, chlorofilo, azulenų, angliavandenių (fruktozės, gliukozės), inulino, riebalų, stearinų, dervų, vaškų, gleivių, organinių rūgščių (valerijono, acto, obuolių), mineralinių druskų ir kitų junginių.

Arnika — seniai žinomas vaistinis augalas, kuris Vakarų Europoje vartojamas gydymui jau nuo XI amžiaus. Arnikos galeniniai preparatai veikia dirginančiai, spazmolitiškai, priešuždegiminiai. ir skatina kraujo krešėjimą. Arnikos preparatai vartojami nuo hipertonijos ir aterosklerozės, mažos dozės tonizuoja centrinę nervų sistemą, o didelės — slopina. Jos veikliosios medžiagos skatina tulžies išsiskyrimą, teigiamai veikia uždegiminius procesus. Be to, vartojama akušerijoje ir ginekologijoje kraujavimams stabdyti.

Arnikos užpilui ruošti imama 10 g žaliavos, emaliuotame inde užpilama 200 ml verdančio vandens ir kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, paskui aušinama 45 minutes, nukošiama, nusunkiama ir pripilama virinto vandens, kad gautųsi nurodytas kiekis. Geriama pavalgius po 1—2 valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną. Užpilas laikomas vėsioje vietoje dvi paras.

Farmacijos pramonė išleidžia „Tinctura arnicae“, kurią reikia gerti po 20—40 lašų 2—3 kartus per dieną.

Arnikos užpilas ir tinktūra vartojama ir išoriškai (kompresams, pavilgams) esant spazmams, sumušimams, furunkulams, karbunkulams, nudegimams ir kt. Be to, ji tinka ir kosmetikai.

Arnikos dedama į vaistinių augalų mišinius, vartojamus tulžies, kepenų, skrandžio, širdies ligoms bei sumušimams gydyti.

Kalninės arnikos preparatus reikia vartoti atsargiai, nes galima apsinuodyti. Būtinai pasitarkite su gydytoju.

 

Plunksninė kalankė — Kalanchoe pinnata (Lam.)

Persson. Bryophyllum pinnatum (Lam.) kurz.

Šeima. STORALAPIAI — CRASSULACEAE

PLUNKSNINĖ KALANKĖ
PLUNKSNINĖ KALANKĖ

Šiai storalapių šeimai priklauso 130 rūšių augalai. Plunksninė kalankė savaime auga akmeningose dirvose, 1000— 2500 m aukščio kalnuose, Madagaskaro, Havajų salose, taip pat smėlėtose pajūrio ir uolėtose upių pakrantėse, Afrikoje, Azijoje, tropikuose, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje galima auginti šiltnamyje arba kambaryje kaip dekoratyvinį ir vaistingą augalą. Tarybų Sąjungoje auginama pietuose (Adžarske ir kt.).

Tai daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas tiesus, sultingas, apačioje sumedėjęs, išauga iki 20—30 cm aukščio. Lapai stori ir sultingi, su trumpais lapkočiais. Lakštas — elipsiškas arba kiaušiniškas, kraštas dantytas. Iš pradžių lapai esti paprasti, augdami tampa sudėtiniais neporiniais (3—5) plunksniniais lapeliais, dėl ko ši rūšis ir vadinama plunksnine kalankė.

Lapų pakraščiuose išauga gemaliniai pumpurai, jie išleidžia keletą lapelių ir šakneles — taip ir dauginasi.

Žiedai — žalsvi, vėliau rausvi, vamzdeliniai ir sudaro šluotelinį žiedyną. Žydi gausiai, bet nereguliariai. Lietuvos žmonės plunksninę kalankę kartais išsiaugina bute ir dažnai vartoja buityje bei gydymui.

Vaistinei žaliavai ruošiama antžeminė augalo dalis (lapai ir stiebas). Ji nuplaunama, laikoma tamsioje vietoje (5—10°C) septynias paras. Paskui susmulkinama, išsunkiamos sultys ir išvaloma nuo priemaišų. Tai skaidrus opolescuojantis, gelsvai oranžinės spalvos, karstelėjusio skonio, aromatinio kvapo skystis. Plunksninės kalankės šviežioje žaliavoje yra iki 94% vandens, 1,4% pelenų, flavonoidų, polisacharidų, daug organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo), raugų, taip pat mikroelementų ir makroelementų: kalcio, vario, geležies, magnio, aliuminio, silicio, mangano, vitaminų ir kt.

Kalankės sulčių farmakologinį poveikį 1968 metais pripažino TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos Farmakologinis komitetas ir leido vartoti gydymui.

Plunksninės kalankės sultimis ir iš jų pagamintu tepalu gydomi odos audinių uždegimai. Jos nedirgina odos, gleivinės, gerai išvalo iš žaizdų ir opų nekrozinius audinius, padeda joms greičiau užgyti. Chirurgai iš kalankės pagamintais preparatais gydo ilgai negyjančias ir pūliuojančias žaizdas, praguląs, trofines opas. Stomatologai jais gydo paradontozę, stomatitą ir kitus burnos gleivinės uždegimus.

Akušerijoje ir ginekologijoje kalankės preparatais gydomos gimdos kaklelio žaizdelės, spenelių įtrūkimas ir kt.

Mokslininkai nustatė, kad iš kalankės pagamintus preparatus galima derinti su antibiotikais, taikyti fizioterapijoje, refleksoterapijoje. Lietuvos žmonės kalankės sultimis gydo nudegimus, egzemą, įvairių vabzdžių bei gyvačių įkandimus, žaizdas, gerklę, stabdo kraujavimus.

1982 metais V. Širobokovas, A. Jevtušenka ir kiti Kijevo medicinos instituto darbuotojai ištyrė kalankės antivirusines savybes ir nustatė, kad iš 52 tirtų rūšių aštuonios pasižymi dideliu viricidiniu aktyvumu, todėl rekomenduojama gripo gydymui ir profilaktikai.

Farmacijos pramonė išleidžia kalankės sultis flakonuose po 100 ml ir ampulėse. Preparatą reikia laikyti tamsioje vietoje ir ne aukštesnėje kaip 10°C temperatūroje.

Juozažolė — Hyssopus officinalis

Šeima. LŪPAŽIEDŽIAI — LABIATAE

Juozažolė
Juozažolė

Daugiametis puskrūmis, kilęs iš Pietų Europos. Savaime auga Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Altajuje. Juozažolė — vaistinis, prieskoninis, dekoratyvinis, medingas augalas. Šaknis — liemeninė, sumedėjusi. Stiebas — keturbriaunis, stačias, nuo pat pamato šakotas. Lapai — beveik bekočiai, lancetiški, lygiakraščiai, tamsiai žali. Žiedai — sukrauti į žiedynus lapų pažastyse. Žiedo vainikėlis — mėlynas, rečiau rausvas. Juozažolė žydi liepos—rugsėjo mėnesiais. Jos gaunami du derliai.

Lietuvoje savaime neauga. Sodininkai ir gėlininkai ją augina gėlynuose, darželiuose, soduose. Gerai auga saulėtoje vietoje, ypač humusingoje priemolio ar priesmėlio dirvoje.

Vaistinei žaliavai žydėjimo pradžioje pjaunama viršutinė augalo dalis. Džiovinama ji natūraliai arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava yra malonaus kvapo, karstelėjusio skonio.

Juozažolėje yra 0,3—1% eterinio aliejaus (pineno, kamfeno, cineolo), 8% raugų, flavonoidų, izopino, angliavandenių, dervų, gleivių, mineralinių, karčiųjų ir dažomųjų medžiagų. Žaliuose lapuose yra vitamino C (170 mg% ), fitoncidų. Juozažolės veikliosios medžiagos pasižymi antiseptiniu ir spazmolitiniu poveikiu.

Austrijos, Bulgarijos, Indijos, Rumunijos, Portugalijos, Vokietijos ir kitų šalių medikai šio augalo preparatais gydo bronchitą, astmą, kosulį, lėtinį gastritą, reguliuoja virškinimo trakto veiklą, juos skiria nuo prakaitavimo.

Vokietijoje antžeminė augalo dalis vartojama prakaitavimui mažinti. Ypač tinka sergant plaučių tuberkulioze, moterims — klimakteriniu laikotarpiu, taip pat viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti.

Prancūzijoje juozažolė nuo seno vartojama organizmui stiprinti, kai sutrikusi nervų sistema, bronchitui, gerklės ligoms gydyti. Pavilgos rekomenduojamos naudoti esant trauminiams poodiniams kraujo išsiliejimams ir išnirimams.

Medicininėje literatūroje rašoma, kad juozažolė, kaip svarbus vaistinis augalas, yra įtraukta į prancūzų, portugalų, rumunų, švedų, vokiečių farmakopėjas.

Lietuvos liaudies medicina rekomenduoja antžeminę juozažolės dalį vartoti organizmui stiprinti, virškinimui gerinti, viduriavimui, bronchinei astmai, viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti, taip pat reumatiniams, plaučių ir krūtinės skausmams malšinti. Be to, žmonės jos užpilu skalauja akis. Juozažolės ir vynuogių uogų nuovirą patariama gerti po arbatinį šaukštelį tuomet, kai kosti arba skauda krūtinę (nuoviras ruošiamas iš 1 dalies žaliavos ir 10 dalių vandens).

Atsiminkite: gydantis juozažolė, negalima vartoti koncentruotų antpilų, arbatų bei nuovirų. Būtinai pasitarkite su gydytoju.

Žali ir džiovinti juozažolės lapai ir žiedai vartojami ir kulinarijoje, nes yra aromatingas prieskonis mėsos bei daržovių patiekalams (jautienos, kiaulienos, ypač riebios, vėdarams, taip pat tinka pupelių ir bulvių sriuboms, agurkų ir pomidorų salotoms, varškės patiekalams).

Beje, iš juozažolės žiedų bitės renka labai gerą nektarą. Juozažolių medus yra ypač vertingas, tinka ir maistui, ir gydymui.

Juodavaisė aronija — Aronia melanocarpa (Michx.) Alliot.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Juodavaisė aronija
Juodavaisė aronija

Juodavaisė aronija — daugiametis 0,5—2,5 m aukščio krūmas. Lapai — pražanginiai, elipsiški arba atvirkščiai kiaušiniški, 4—6 cm ilgio, 2—4 cm pločio, su smailia viršūne. Lapų viršus tamsiai žalias, blizgantis, apačia šviesesnė. Rudenį lapai būna raudoni arba rausvai purpuriniai. Žiedai —- dvilyčiai, balti, po 12—34 susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Vaisiai — sultingos juodos arba tamsiai purpurinės apvalios uogos. Vaisiuje — 8 tamsiai rudos smulkios sėklos (ne ilgesnės kaip 2 mm). Žydi gegužės—birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.

Juodavaisė aronija yra kilusi iš Šiaurės Amerikos. Nuo 1834 metų ji auginama mūsų šalies botanikos soduose kaip dekoratyvinis augalas. Prieš trisdešimt metų pradėta auginti ir Lietuvoje.

Juodavaisės aronijos uogose yra iki 10% angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės), iki 2,5% pektinų, iki 0,5% raugų, 0,97—1,87% organinių rūgščių (obuolių), mikroelementų (molibdeno, 0,5 mg% mangano, 0,3—0,8 mg% vario, boro, 5—8 mg% jodo, magnio, 4—8 mg% geležies), vitaminų (10—60 mg% C, iki 2,4 mg% karotino, B1, 0,13 mg% B2, 1,5 mg% E, 1500—2000 mg% P, 0,5 mg% PP, 0,1 mg% folinės rūgšties), flavonoidų, fenolio junginių.

Mokslininkai nustatė, kad uogos ir sultys mažina cholesterino kiekį kraujyje, spartina kraujotaką, stiprina kraujo kapiliarų sieneles. Nustatyta, kad, vartojant juodavaisės aronijos uogas ir sultis, sunormalėja galvos smegenų sužadinimo ir slopinimo procesai, pagerėja emocinė pusiausvyra.

Juodavaisės aronijos šviežios uogos ir sultys žadina apetitą, didina skrandžio sulčių rūgštingumą, mažina kraujospūdį. Žmonėms, kurių kraujospūdis normalus, tokio poveikio nėra. Sergant hipertonija, paprastai vartojamos šviežios uogos arba sultys po 50—100 g tris kartus per dieną 30 minučių prieš valgį 10—30 dienų. Gydymo kursą galima pakartoti po vieno arba dviejų mėnesių. Uogas rekomenduojama valgyti ir ligoniams, kurie serga gastritu (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), kapiliarų toksikoze, hemoragine diateze, glomerulonefritu, cukriniu diabetu (uogose yra saldžios kristalinės medžiagos — sorbito), ateroskleroze, spinduline ir inkstų ligomis.

Kaip pagalbinis vaistas juodavaisės aronijos šviežios uogos ir jų preparatai tinka sergant sepsiniu endokarditu, reumatu, tymais, dėmėtąja šiltine, skarlatina, alergija. Aronijos preparatai efektyvūs gydant kai kurias odos ligas, ypač šlapiuojančią egzemą. Juodosios aronijos preparatai gali būti derinami su antikoaguliantais, arseno junginiais (kai aspirinas pažeidžia kapiliarus). Jos sultimis galima gydyti nudegimus.

Iš aronijos uogų gaminamos tabletės. Jos, ypač su vitaminu C, tinka nuo diatezių, hipertonijos, taip pat stabdo kraujavimus. Draudžiama jas vartoti, kai padidėjęs kraujo krešumas. Nerekomenduotinos juodavaisės aronijos uogos, sultys ir jos preparatai sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu, esant padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui.

Juodasis serbentas — Ribes nigrum L.

Šeima. UOLASKĖLINIAI — SAXIFRAGACEAE

Juodasis serbentas
Juodasis serbentas

Serbentas — 1—2 m aukščio šakotas krūmas. Metūgiai — plaukuoti, žalsvai gelsvi. Stiebai — tamsiai rudi. Lapai — pražanginiai, ant ilgų lapkočių, su 3—5 skiautėmis, pjūkliškai dantyti. Viršutinė lapo pusė — tamsiai žalia, matinė, plika, apatinė — šiek tiek plaukuota, nusėta geltonomis liaukutėmis, kurios išskiria eterinį aliejų. Žiedai — žalsvai rausvi, po 5—10 susitelkę j retas, plaukuotas, svyrančias kekes. Žiedai — varpeliniai, 7—9 mm ilgio. Vaisius — sultinga, daugiasėklė, juoda su liaukiniais taškeliais, aromatinga apvali uoga. Sėklos — rausvai rusvos, elipsiškos. Žydi balandžio—gegužės, o uogos prisirpsta liepos— rugpjūčio mėnesiais.

Juodieji serbentai savaime auga Europoje, o daugelis — Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje — dažnas uogakrūmis. Mėgsta drėgnus miškus, krūmynus, paupius. Dauginasi atlankomis ir sėklomis.

Istorinėse knygose rašoma, kad XI a. juodieji serbentai augo Novgorodo ir Pskovo vienuolynų soduose. Žinių apie jų gydomąsias savybes randama XIV—XVI a. medicininėse ir vaistažolių knygose. Serbentynai (laukiniai) augo ir Maskvos upės pakrantėse. Ta vieta anksčiau ir vadinosi „Smorodinskaja“. XVII a. pradžioje juodasis serbentas buvo auginamas Pamaskvės soduose. XVIII a. viduryje pradėta auginti Prancūzijoje. Dabar juodasis serbentas auga Šiaurės Europoje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Mongolijoje, Tarybų Sąjungos europinėje dalyje.

Vaistams geriausiai tinka laukinių veislių žaliava. Uogos renkamos visiškai prinokusios. Lapai skinami sveiki, neapipurkšti cheminėmis medžiagomis. Pumpurai skinami žiemą arba anksti pavasarį (prieš sprogstant).

Uogose yra 83—85% vandens, 3,7% ląstelienos, 4,5— 16,8% cukraus (fruktozės, gliukozės, ramnozės), 1,47— 4,5% organinių rūgščių (citrinos, vyno, kiek mažiau obuolių, rūgštynių, gintaro, salicilo), 0,5—0,97% pektinų, 0,33— 0,43% raugų, flavonoidų (antocianų, kvercetino, izokvercetino), cheminių elementų (aliuminio, geležies, fosforo, kalio, mangano, natrio, sidabro), fitoncidų, eterinio aliejaus, vitaminų (40—400 mg% C, 500 mg% P, 0,02—0,08 mg% B1, 0,24—0,3 mg% karotino, 0,04 mg% B2, 0,12— 0,15 mg% B6, 0,72 mg% E, 0,4 mg% B3, 0,86—1,80 mg% K, folinės rūgšties).

Lapuose yra iki 0,6% eterinio aliejaus, iki 250 mg% vitamino C, pumpuruose — 0,75% eterinio aliejaus. Jo sudėtyje yra pineno, sobineno, kariofileno ir kitų junginių, sėklose yra apie 16% riebalų. Gydymui naudojamos uogos ir lapai. Uogose gausu vitaminų. Šviežios ir perdirbtos uogos (sultys, uogienės, trintos uogos su cukrumi, želė, morsas) rekomenduojamos nusilpusiems ligoniams, vaikams, vyresniems žmonėms ir seneliams.

Šviežios ir perdirbtos uogos pasižymi sutraukiamosiomis, prakaitą varomosiomis ir šlapimo išsiskyrimą skatinamosiomis savybėmis. Juodųjų serbentų sultys su medumi tinką gerti sergant bronchitu ir laringitu, nuo jų žmogus lengviau atsikosti. Uogos taip pat gerina apetitą. Be to, jos valgomos sergant avitaminoze, mažakraujyste.

Sultys taip pat naudingos sergant gastritu (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), skrandžio opalige, plonosios žarnos uždegimu, kraujagyslių ligomis. Jos vartojamos po 100—150 g tris kartus per dieną. Galima vartoti ir uogų užpilą (šaukštą sausų uogų reikia užpilti stikline verdančio vandens, ataušinti, perkošti ir gerti po trečdalį arba pusę stiklinės 2—4 kartus per dieną) arba nuovirą (1,5 šaukšto sausų uogų užpilama stikline vandens, verdama 30 minučių, ataušinama ir geriama po vieną šaukštą 3—4 kartus per dieną).

Juodųjų serbentų lapai skatina šlapimo išsiskyrimą, yra antireumatinis ir tonizuojamasis vaistas. Lapų užpilas (20 g susmulkintų lapų užpilama stikline karšto vandens, ataušinama, perkošiama ir geriama po trečdalį arba pusę stiklinės 3—4 kartus per dieną). Antpilą reikia gerti nuo šlapimo pūslės akmenligės, kepenų, inkstų ir kitų šlapimo pūslės ligų. Lapų nuoviru iš organizmo pašalinamas šlapimo ir rūgštynių rūgšties perteklius, todėl labai tinka gerti sergant reumatu, podagra ir sąnarių uždegimu. Uogos ir lapai vartojami sergant ateroskleroze, hipertonija, sumažėjus kraujagyslių elastingumui.

Liaudies medicina siūlo gerti lapų nuovirą nuo odos, šlapimo pūslės ligų, inkstų akmenligės, reumato ir persisaldžius. Uogų užpilu galima gydyti podagrą ir hemorojų. Sultys vartojamos sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, taip pat skrandžio opalige, achilija ir žarnyno ligomis. Lapų ir šakučių nuovire maudomi vaikai, sergantys skrofulioze.

Iš pumpurų gaminamos esencijos, sirupai ir likeriai.

Gūžinis kopūstas — Brassica oleracea L.

Šeima. KRYŽMAŽIEDŽIAI — CRUCIFERAE

GŪŽINIS KOPŪSTAS
GŪŽINIS KOPŪSTAS

Gūžinis kopūstas — dvimetė daržovė. Gūžinių kopūstų yra trys porūšiai: gūžiniai baltieji, gūžiniai raudonieji ir gūžiniai garbanotieji. Šaknis — strypinė. Pirmaisiais metais greitai formuojasi lapai, o kotas auga lėtai, todėl lapai negali išsiskleisti ir susiformuoja tik gūžė. Antraisiais metais susiformuoja žiedstiebiai. Lapai — trumpakočiai, stambūs, mėsingi, lygūs, išgaubti, susuka kietą gūžę (galvą). Žiedai — taisyklingi, balti arba šviesiai geltoni. Žiedynas — retas, su pailgėjusiu kuokšteliu. Žydi gegužės—birželio mėnesiais. Vaisius — grublėta ankštis su trumpa stora išauga.

Manoma, kad kopūstus žmonės augino jau akmens amžiaus pabaigoje. Jie kilę iš laukinės kopūstų veislės, kuri dar ir dabar auga europinėje Atlanto pakrantėje. Prieš tūkstančius metų sukultūrintas kopūstas buvo atvežtas į Graikiją, o vėliau — į Romą. Plinijus Vyresnysis rašė: „Ilgai reikėtų vardyti visas gerąsias kopūstų savybes“.

Apie kopūstus rašė ir didysis matematikas bei filosofas Pitagoras, kuris mano, kad kopūstai tonizuoja organizmą — „… žmogus esti žvalus ir geros nuotaikos“. Jis ne tik gyrė kopūstus, bet ir selekcionavo juos. Ne veltui viena geriausių kopūstų rūšių senovėje buvo pavadinta Pitagoro vardu.

Senovės romėnų istorikas Markas Porcijus Katonas knygoje „Apie žemės ūkį“ net du skyrius paskyrė kopūstui („Apie gerąsias ir gydomąsias pitagoriškųjų kopūstų savybes“ ir „Apie tai, kaip kopūstai padeda virškinti“). Autorius teigė, kad kopūstai iš visų daržovių — geriausia, valgyk juos virtus arba žalius, jie stebuklingai padeda virškinti, sutvarko skrandį.

Senovės graikų gydytojai teigė, kad kopūstas yra vaistas nuo daugelio ligų. Jis vartotinas kaip migdomasis, malšinantis galvos skausmus, gydantis opas ir kurtumą. Salerno mokyklos mokiniai manė, kad kopūstas labai tinka nuo viduriavimo ir užkietėjusių vidurių.

XII a. pradžioje kopūstai buvo atvežti ir į Rusiją. Senovės slavai juos gavo iš graikų ir romėnų kolonistų, atsikėlusių į Krymą ir kitus Juodosios jūros pakrantės rajonus. Senovės rusų medicinos ir vaistažolių knygose pateikiamuose receptuose rašoma, kad grūsti kopūstai, sumaišyti su kiaušinio baltymu, dedami ant nudegintų vietų, taip pat jais gydomos opos.

Lietuvoje kopūstai auginami nuo XIII a. Mūsų krašte jie labai populiarūs.

Gydymui vartojami švieži lapai ir kopūstų sultys. Kopūstuose yra 90% vandens, 3,13% neazotinių medžiagų, 1,92% cukraus, 1,65% ląstelienos, 2,3% baltymų, 1,83% pelenų, vitaminų (30—60 mg% C, 0,32 mg% PP, 0,02 mg% karotino, 0,13 mg% B1, 0,04 mg% B2, 0,1 mg% B6, K, U, H), 170—190 mg% kalio, 31—78 mg% fosforo, 48 mg% kalcio, 0,01 mg% vario, 0,24 mg% mangano, 0,24 mg% cinko, 0,002 mg% kobalto, 0,003 mg% nikelio, 0,036 mg% fluoro, 0,005 mg% arseno, 0,15 mg% stroncio, 0,005 mg% chromo, 0,04 mg% jodo, 0,19 mg% bromo, 0,9 mg% geležies, fitoncidų, fermentų (lizocimo ir kt.), 0,3—2,4% pektinų, eterinio aliejaus. Surasta 16 laisvųjų aminorūgščių (triptofano, lizino, metionino, tirozino, histidino ir kt.). Kopūstų sultyse ypač daug yra vitaminų, fermentų ir augimą skatinančių medžiagų.

Neseniai sužinota, kad ypač vertingos kopūstų antibaktericidinės savybės, susijusios su juose esančiais fitoncidais. Fitoncidai užmuša auksinį stafilokoką, tuberkuliozės lazdelę ir kai kuriuos kitus mikrobus. Antimikrobinis poveikis priklauso nuo įvairių medžiagų: sieros organinių junginių (gliukobrasidino ir neogliukobrasidino; veniltiooksagalizono gliukozidų), antocianų (gūžiniuose ir raudonuosiuose kopūstuose), chlorogeno ir kavos rūgščių, fermento lizocimo. Šviežiuose kopūstuose rasta specifinės medžiagos, pavadintos vitaminu U, kuris tiesiogiai veikia skrandžio gleivinę, turi teigiamos įtakos peristaltikai, žarnyno mikroflorai, motorinei bei evakuacinei žarnyno veiklai, taip pat skatina gyti opas.

Gydytojai kopūstų sultimis gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, gastritus (kai sumažėjęs rūgštingumas), kolitus ir cholecistitus. Gydant šias ligas, rekomenduojama 3—4 savaites gerti po pusę stiklinės sulčių 2—3 kartus per dieną. Sultis reikia gerti prieš valgį, pašildytas (pagamintas sultis reikia laikyti šaltai). Geriančių kopūstų sultis ligonių pagerėja savijauta, neskauda galvos, nepykina, ligonis nevemia, neužkietėja viduriai, greičiau surandėja opos. Opaligę galima gydyti ir šviežiomis kopūstų sultimis, taip pat kopūstų milteliais, kuriuos gydytojas skiria po 1—2 arbatinius šaukštelius pusei stiklinės šilto vandens. Gerti reikia 30—60 minučių prieš valgį. Kopūstų sulčių milteliai rekomenduotini ir nuo aterosklerozės.

Lietuviai valgo šviežius ir raugintus kopūstus. Jie yra vertingas dietinis produktas sergant širdies ir kraujagyslių, skrandžio bei žarnyno ligomis. Rauginti kopūstai gerina virškinimo trakto liaukų sekreciją, apsaugo nuo skorbuto. Jie vartojami kaip lengvai vidurius laisvinantis vaistas sergant kolitais. Be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą sergant vandene ir podagra. Raugintų kopūstų galima valgyti kiek nori. Jų sultis rekomenduojama gerti nuo hemorojaus, kepenų ligų, esant dispepsijai. Prieš geriant jas reikia pašildyti ir išgerti vieną arba dvi stiklines iš karto.

Šviežių kopūstų sultimis, sumaišytomis su cukrumi arba su medumi santykiu 1:1, gydomi viršutinių kvėpavimo takų katarai. Rekomenduojama gerti po vieną arbatinį šaukštelį 5—6 kartus per dieną.

Kopūstais žmonės išoriškai gydo įvairius uždegimus, nudegimus, sumušimus. Švieži lapai dedami ant skaudamų vietų: ant kaktos, kai skauda galvą, ant sąnarių. Kopūstų sultimis, praskiestomis vandeniu, skalaujama burna ir gerklė sergant stomatitais ir angina. Be to, jomis gydomos karpos. Susmulkintais kopūstų lapais, sumaišytais su kiaušinio baltymu, gydomas žaizdos, opos, nudegimai. Susmulkinti kopūstų lapai, išvirti piene ir sumaišyti su sėlenomis, dedami ant pažeistų vietų sergant skrofulioze, šlapiuojančia egzema ir kitomis odos ligomis.

Geltonžiedis barkūnas — Melilotus officinalis Lam.

Šeima. ANKŠTINIAI — LEGUMINOSAE

Geltonžiedis barkūnas
Geltonžiedis barkūnas

Geltonžiedis barkūnas yra dvimetis, žolinis, maloniai kvepiantis augalas. Šaknis — liemeninė, šakota. Jis turi vieną arba keletą šakotų, briaunotų stiebų. Lapai — pražanginiai, trilapiai, pjūkliškai dantyti. Žiedai — geltoni, 5— 7 mm ilgio, susitelkę kekėse lapų pažastyse. Žydi beveik visą vasarą.

Geltonžiedis barkūnas mėgsta augti geresnėse žemėse, ypač pakelėse, ant ežių/pylimų, dobilienose, dirvonuose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti viršutinė augalo dalis su lapais ir žiedais. Ji džiovinama gerai vėdinamoje vietoje, apsaugotoje nuo saulės spindulių. Išdžiūvusi žaliava yra malonaus kvapo, laikoma sandariuose induose dvejus metus.

Geltonžiedžio barkūno žolėje yra kumarino (0,4—0,9% ), glikozidų (meliliotino, meliliotozido), purino darinių (alantoino, alantoninės rūgšties), eterinio aliejaus (0,01%), organinių rūgščių, mineralinių druskų, vitaminų C, E, P, cholino, flavoninų, gleivių, raugų ir kt. Jame esančios veikliosios medžiagos plečia kraujagysles, ramina nervų sistemą, todėl naudojama stenokardijos spazmams atpalaiduoti ištikus širdies kraujagyslių trombozei. Jis taip pat gerina kraujotaką, padeda lengviau atsikosėti, juo gydomi įvairūs uždegimai.

Užpilui ruošti reikia imti du valgomuosius šaukštus žaliavos, suberti į emaliuotą indą, užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir kaitinti verdančio vandens vonelėje 15 minučių, paskui palaikyti kambario temperatūroje 45 minutes, nukošti, o likusią žaliavą nusunkti ir dar pripilti virinto vandens iki buvusio tūrio. Geriama po pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną.

Barkūno preparatai vartojami kompresams, kaip minkštinantis ir skausmą malšinantis vaistas. Žolės nuoviru gydoma votys, sumušimai, furunkulai, pieno liaukų ir ausų uždegimas, patinę sąnariai ir kt. Užpilas kompresams ruošiamas iš 20 g žaliavos ir vieno litro virinto vandens.

Lietuvių liaudis geltonžiedį barkūną vartoja atsikosėjimui lengvinti, juo gydo viršutinių kvėpavimo takų gleivinės uždegimus, taip pat juo gydoma nemiga, malšinami neuralginiai skausmai ir kt. Be to, jo preparatai slopina žarnyne puvimo procesus.

Gydantis geltonžiedžiu barkūnu, reikia būtinai pasitarti su gydytoju, nes, išgėrus daugiau, galima apsinuodyti.