Autorius: NM

Šeima. VARPINIAI — GRAMINEAE

Paprastasis kvietys — 60—150 cm aukščio vienametis augalas. Šaknys — kuokštinės. Stiebas — plikas. Lapai — liniški, pliki. Žiedynas — sudėtinė varpa. Varpa — reta arba tanki, ilga, keturbriaunė. Varputėse yra 2—5 žiedai. Vaisius — gelsvas arba rusvas, pailgas, miltingas grūdas. Savidulkis augalas. Žydi birželio—liepos mėnesiais.

Mūsų šalyje kviečiai buvo žinomi jau prieš penkis tūkstančius metų. Juos augino Tripolyje ir jo apylinkėse. Iš tripoliečių kviečius išmoko auginti skitai, o paskui ir Kijevo Rusios gyventojai. Vakarų Europoje kviečiai buvo žinomi jau prieš keturis tūkstančius metų. Grūdų ir varpų liekanas geologai rado Dašuro piramidės sienose. Ši piramidė buvo pastatyta maždaug prieš 5300 metų. Manoma, kad žmonės kviečius ten augino dar anksčiau. Pirmą kartą apie kviečius Kinijoje buvo rašyta prieš 4650 metų. Amerika ir Australija anksčiausiai apie kviečius sužinojo tik prieš kelis šimtmečius.

Šiandien žmonės kviečius augina beveik visuose žemynuose.

Kviečių grūduose yra 11—20% baltymų, 60—64% krakmolo, 2% riebalų, 3% ląstelienos, fosforo, kalio, magnio, fermentų, vitaminų (B1, B6, E, F, PP), cholino. Grūduose yra labai tąsios baltyminės medžiagos glitino.

Iš kviečių grūdų gaminamas krakmolas, riebusis aliejus ir spiritas. Aliejus, kurio sudėtyje yra vitamino E, naudojamas nuo podagros, pūlinių, Iš kviečių gaminamos manų kruopos. Jos yra maistingos, ypač tinka vaikams ir nusilpusiems ar sergantiems virškinimo trakto ligomis ligoniams.

Iš fermentuotų grūdų juos distiliuojant gaminamas Mitrošino skystis, kuriuo gydomos egzemos, psoriazė ir neurodermitai. Kviečių sėlenų nuovirą reikėtų gerti, kai žmogui trūksta vitaminų (vienam litrui vandens reikia 200 g sėlenų virti vieną valandą, perkošti). Nuoviro pilama į sriubas, iš jo gaminama gira (0,5 litro nuoviro, 5 g mielių ir 25 g cukraus).

Kvietiniai miltai ir sėlenos naudojamos ir kosmetikai. Iš miltų ruošiamos tonizuojamosios, gaivinamosios kaukės (2 šaukšteliai miltų sumaišoma su šiltu pienu, į tyrelę įpilama šiek tiek agurkų ir kviečių daigų sulčių, išmaišoma ir tepamas veidas, po 30 minučių nuplaunamas iš pradžių šiltu, o paskui šaltu vandeniu).

Kviečių sėlenų voniomis gydoma sudirginta, pleiskanojanti, šiurkšti, sausa oda. 1—3 kg sėlenų reikia supilti į drobinį maišelį ir virinti keliuose litruose vandens. Paskui sunkti ir nuovirą supilti į šiltą vonios vandenį.

Žmonės kviečių nuoviru girdo nusilpusius ligonius, vaikus. Kviečių sėlenų nuoviras su medumi geriamas sergant viršutinių kvėpavimo takų kataru ir nuo stipraus kosulio. Iš sėlenų daromi šutekliai nuo traukulių.

Šeima. SKĖTINIAI — UMBELLIFERAE

Vienametis, malonaus kvapo prieskoninis ir vaistinis augalas. Kilęs iš rytinių Viduržemio jūros pakrančių. Auga Europoje, Amerikoje. Stiebas — stačias, plikas, apvalus, šakotas, dryžuotas. Lapai — pražanginiai, plunksniškai suskaldyti, apačioje — su trumpais koteliais, o viršuje — bekočiai. Žiedeliai — geltoni, sukrauti į sudėtinius skėčius. Vaisiai — kiaušiniški, suploti. Žydi liepos—rugsėjo mėnesiais. Rugsėjyje subrandina rudus vaisius.

Lietuvoje paprastasis krapas auginamas ūkiuose, daržuose, kolektyviniuose soduose.

Vaistinei žaliavai renkami vaisiai, o prieskoniams — lapeliai ir vaisiai. Dar nesunokus vaisiams, augalą reikia nupjauti, surišti į šluoteles ir džiovinti pastogėje arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 30°C temperatūroje, paskui nukulti, išvalyti.

Krapuose yra daug eterinio aliejaus. Vaisiuose jo esti iki 4% . Svarbiausia šio aliejaus dalis — karvonas (iki 50% ), dilapiolis, felandrenas, limonenas. Juose yra 20% riebalinio aliejaus, anetolio, flavonoidų, azotinių ir neazotinių medžiagų, angliavandenių, ląstelienos, karotino (provitamino A), žolėje 1,5% eterinio aliejaus, lapuose ir stiebuose — vitamino C (iki 135 mg% ), karotino (1 mg% ), B1, B2, P, PP, flavonoidų — kvercetino, izoramnetino, kampferolio; kalio, kalcio, geležies ir fosforo druskų, angliavandenių (iki 7% ). Krapuose taip pat yra daug mikroelementų: vario (0,4 mg% ), mangano (1,4 mg%), cinko (0,7 mg% ), molibdeno (0,03 mg% ), nikelio (0,05 mg% ), stroncio (7,8 mg% ).

Paprastojo krapo veikliosios medžiagos žadina apetitą, skatina virškinimą. Mokslininkai nustatė, kad paprastojo krapo antpilas plečia kraujagysles, mažina kraujospūdį, stiprina širdies darbą, atpalaiduoja žarnyno, tulžies latakų spazmus, skatina tulžies bei šlapimo išsiskyrimą, naikina mikrobus, stiprina visą organizmą.

Farmacijos pramonė iš paprastojo krapo vaisių gamina preparatą anetiną. Jis atpalaiduoja spazmus, vartojamas nuo lėtinio širdies kraujagyslių nepakankamumo, bronchinės astmos priepuolių ir virškinimo trakto organų spazmų.

Anetiną reikia gerti po vieną tabletę (0,1 g) 3—5 kartus per dieną. Gydymo kursą skiria gydantysis gydytojas.

Žmonės paprastojo krapo žole arba vaisiais gydo žarnyne vykstančius rūgimo bei puvimo procesus, malšina pilvo skausmus, geria nuo viduriavimo, dispepsijos, šlapimo pūslės uždegimo. Rekomenduojama valgyti sumaltų vaisių miltelių (0,5—1 arbatinį šaukštelį užgeriant šiltu vandeniu) 2—3 kartus per dieną prieš valgį.

Užpilui paruošti reikia vieną valgomąjį šaukštą susmulkintų sėklų užpilti stikline verdančio vandens ir gerti pašildytą prieš valgį po pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną. Jis lengvina kosulį, varo šlapimą, skatina kūdikį žindančių motinų pieno liaukų sekreciją. Be to, galima gerti nakčiai nuo nemigos. Nepatariama vartoti paprastojo krapo esant kraujo apytakos nepakankamumui.

Paprastojo krapo žolė ir vaisiai plačiai vartojami maisto pramonėje ir kulinarijoje. Švieži augalo lapai dedami į salotas, mišraines, bulves, omletą, varškę, daržovių sriubas, mėsos, žuvų patiekalus. Krapų vaisiai paskanina duonos gaminius, sausainius, o jų stiebų dedama į raugiamus agurkus ir kitas daržoves. Eterinis aliejus vartojamas konditerijoje, konservų, likerių ir parfumerijos pramonėje.

Šeima. SKĖTINIAI — UMBELLIFERAE

Paprastasis kmynas yra seniai žinomas vaistinis, prieskoninis, dvimetis, žolinis, iki 100 cm aukščio augalas. Jis auga Europoje, pietinėje Sibiro dalyje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Kryme ir kitur. Šaknis — statmena, mėsinga, mažai šakota. Stiebas — stačias, plikas, briaunotas, šakotas. Lapai — pliki, pražanginiai, plunksniški, apatiniai — su ilgais kotais, viršutiniai — bekočiai. Žydi gegužės ir birželio mėnesiais baltais arba rausvais žiedeliais, sukrautais j sudėtinį skėtį. Vaisiai sunoksta liepos—rugpjūčio mėnesiais. Jų skonis — savitas, deginantis, kvapą jam suteikia eterinis aliejus.

Lietuvoje auga dirvonuose, pagrioviuose, miškų aikštelėse, pievose, taip pat auginamas daržuose, ūkiuose.

Vaistinei žaliavai renkami vaisiai. Juos reikia rinkti vos prinokusius, geriau rasai tik iškritus, nes subrendę ir sausi vaisiai lengvai išbyra. Kmynus reikia nupjauti, surišti į šluoteles ir džiovinti gerai vėdinamoje pastogėje arba džiovykloje, paskui nukulti, išvalyti, dar padžiovinti ir laikyti uždengtuose stiklainiuose arba dėžėse vėsioje patalpoje. Vartoti tinka trejus metus.

Paprastojo kmyno vaisiuose yra 3—6% eterinio aliejaus, kuris susideda iš karvono (65% ), limoneno, dihidrokarvono ir karvakrolo, baltymų (10—12% ), riebalinio aliejaus (iki 16% ), susidedančio iš sviestinės (52,3% ), linolinės (27%), palmitino (3,9%), sterininės (1,3%), linolininės (0,6% ) rūgščių. Be to, kmyno vaisiuose yra fitosterolio, flavonoidų — kvercetino, kempferolio, dervų, raugų ir mineralinių medžiagų, kalio druskų. Žolėje yra flavonoidų, vitamino C ir kt.

Paprastojo kmyno vaisiai žadina apetitą, gerina virškinimą, stiprina peristaltiką, slopina žarnyne puvimo, rūgimo procesus bei meteorizmą. Jų veikliosios medžiagos atpalaiduoja žarnyno, tulžies ir šlapimtakių latakų spazmus. Kmynų vaisiais gydomos dispepsijos, enteritai, kolitai. Nuo kmyno vaisių žmogus lengviau atsikosti.

Užpilui paruošti reikia 1 valgomąjį šaukštą susmulkintų vaisių suberti į emaliuotą indą ir užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir laikyti tol, kol atauš, paskui perkošti ir gerti po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį. Vaikams duodama gerti po vieną arbatinį šaukštelį keletą kartų per dieną. Iš kmyno vaisių galima išsivirti ir nuoviro. Kmyno vaisių dedama į vaistažolių mišinius, vartojamus apetitui žadinti ir virškinimo trakto ligoms gydyti.

Paprastasis kmynas buvo žinomas ir vartojamas gydymui labai seniai, dar Dioskorido ir Plinijaus laikais.

Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse paprastojo kmyno vaisiai vartojami kaip antiseptinis, spazmolitinis ir stimuliuojantis vaistas sergant įvairiomis virškinimo trakto ligomis.

Liaudies medicina pataria kmynų vaisių arbatą arba sumaltus vaisių miltelius (po pusę arbatinio šaukštelio tris kartus per dieną) vartoti apetitui žadinti, virškinimui gerinti, užkietėjus viduriams, kūdikį žindančių motinų pieno liaukų sekrecijai žadinti bei lėtiniam cholecistitui gydyti, taip pat nuo kosulio.

Paprastojo kmyno vaisių dedama į duonos, pyrago ir kitus konditerijos gaminius. Jų beriama į raugiamus kopūstus, burokėlius, grybus. Kaip prieskonis, jie tinka mėsos ir varškės patiekalams, daržovių salotoms, virtoms bulvėms, taip pat įvairiems nealkoholiniams gėrimams. Kmynų eterinis aliejus taikomas farmacijos, likerių, degtinės gamybai ir parfumerijai.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Daugiametis įvairaus aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis — tvirtas, jo viršutinė dalis sustorėjusi. Stiebai — statūs, briaunoti, viršutinė dalis šakota. Lapai — pražanginiai, bekočiai, plunksniškai suskaldyti. Žiedai sukrauti į graižus, sudarančius šluotelę. Vaisius — plačiai verpstiškas, rusvas lukštavaisis. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais.

Kietis auga prie namų, dykvietėse, sodybose, patvoriuose. Tai visur auganti piktžolė.

Vaistinei žaliavai renkamos tik pražydusios 30 cm aukščio viršutinės kiečio dalys. Džiovinamos pastogėse gerai vėdinamoje vietoje. Žolė ypač gerai džiūsta skardos stogo pastogėje. Išdžiovinta žaliava yra natūralios spalvos, būdingo kvapo. Tinka vartoti vienerius metus.

Kiečio žolėje yra iki 0,61% eterinio aliejaus, susidedančio iš borneolio, cineolio, tujono, vitamino C (lapuose— 175 mg% ), karotino, karčiųjų ir mineralinių medžiagų. Kiečio šaknyse yra raugų, dervų, riebalų, cukraus, inulino, organinių rūgščių, eterinio aliejaus, mineralinių druskų.

Paprastasis kietis yra seniai žinomas ir žmonių dažnai vartojamas augalas. Dar Avicena rekomendavo antžeminę jo dalį vartoti nuo inkstų akmenligės, slogos, galvos skausmo.

Paprastojo kiečio žolės užpilą (rečiau šaknų nuovirą) vartoja ir Lietuvos, ir užsienio šalių žmonės apetitui žadinti, t. y. virškinimo sulčių sekrecijai skatinti, taip pat virškinimui gerinti. Be to, juo gydomos kepenų, tulžies ir šlapimo pūslės ligos. Manoma, kad jo preparatai tinka susijaudinus, nuo nemigos, epilepsijos, isterijos, neurastenijos, amenorėjos, dismenorėjos ir kitų ginekologinių ligų.

Užpilu skalaujama gleivinė esant jos uždegimui. Šviežia, sumaigyta žolė dedama ant negyjančių žaizdų

Kiečio dedama į vaistažolių mišinius, kuriuos žmonės geria nuo tulžies pūslės ligų, o moterys dar ir nuo skausmingų mėnesinių.

Užpilui paruošti reikia trijų valgomųjų šaukštų susmulkintos žaliavos. Kietį reikia užpilti pusantros stiklinės (300 ml) verdančio vandens ir kaitinti verdančio vandens vonelėje 15 minučių, aušinti kambario temperatūroje 45 minutes, nukošti ir gerti po ketvirtį stiklinės tris kartus per dieną.

Paprastojo kiečio švieži ir džiovinti lapai tinka salotoms, sriuboms, mėsos, daržovių patiekalams gaminti.

Šeima. KAŠTONINIAI — HIPPOCASTANACEAE

Paprastasis kaštonas yra daugiametis, stambus, dekoratyvinis medis. Jo žievė — tamsiai pilkšva, pumpurai kiaušiniški, lipnūs, padengti žvyneliais. Lapai — priešiniai, sudėtiniai. Žiedai — netaisyklingi, susitelkę šluotelėse, vaisius — rutuliška, dygliuota kekė. Žydi gegužės—birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugsėjo—spalio mėnesiais.

Kaštonas savaime neauga, todėl jis sodinamas derlinguose dirvožemiuose, parkuose, soduose, sodybose, pakelėse.

Vaistinei žaliavai renkama žievė, žiedai, sėklos. Žievė lupama nuo jaunų šakučių pavasarį. Žiedynai renkami tuomet, kai žiedai apačioje išsiskleidę, o viršuje — tik pradeda skleistis. Tinkamiausi vaistinei žaliavai dar neišsprogę kaštono vaisiai su žaliais kevalais.

Paprastojo kaštono žievėje yra glikozidų (eskulino, fraksino), triterpeninio saponino escino, raugų ir mineralinių medžiagų, riebalinio aliejaus. Lapuose yra kvercitrino, izokvercitrino, rutino, spireozido, astragalino, luteino ir violeksantino, žieduose — kvercitrino, kvercetino, rutino, izokvercitrino; pektinų. Vaisiuose — vitaminų B], B2, Bo, B12, H, cholino, inozito, pantoteno, folinės, nikotino, aminorūgščių, sėklose — spireozido, escino, riebalinio aliejaus, rauginių ir mineralinių medžiagų, fitosterolio, krakmolo, baltymų, vitamino C.

Paprastojo kaštono galeniniai preparatai gerai veikia kraujagysles, gydo uždegiminius procesus ir mažina jų pralaidumą, lėtina kraujo krešumą. Todėl jie naudojami nuo kojų venų aterosklerozės, varikozinio jų išsiplėtimo, hemorojaus, tromboflebito, taip pat profilaktiškai, kad nesusidarytų trombai po gimdymo ir įvairių operacijų.

Iš žievės ruošiamas nuoviras. 20 g susmulkintos žaliavos reikia užpilti stikline verdančio vandens, pakaitinti verdančio vandens vonelėje 30 minučių, aušinti kambario temperatūroje 10 minučių, paskui perkošti ir gerti po du valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną.

Farmacijos pramonė iš paprastojo kaštono žaliavos gamina šiuos preparatus: Aesllazidum, Vokietijoje — Escuzanum. Šie vaistai vartojami, kai pažeistos kraujagyslių sienelės, išsiplėtusios venos ir prasideda jų uždegimas. Tinka trombozių profilaktikai gimdant ir po įvairių operacijų.

Žmonės šviežias žiedyno sultis geria nuo išsiplėtusių kojų venų ir hemorojaus. Reikia gerti prieš valgį po 20—30 lašų su vandeniu du kartus per dieną.

Iš kaštono vaisių gaminama spiritinė ištrauka (viena dalis žaliavos ir 10 dalių degtinės), kurią reikia gerti prieš valgį po 25—30 lašų 2—3 kartus per dieną. Be to, šia ištrauka sergantys žmonės trina sąnarius.

Šeima. KIPARISINIAI — CUPRESSACEAE

Paprastasis kadagys yra visuomet žaliuojantis, iki 4 m aukščio krūmas. Stiebas — stačias, žievė — pilkšvai ruda. Lapai — standūs spygliai, suaugę po tris į menturius. Vaisius — tamsiai mėlynas, blizgantis, malonaus kvapo kankorėžis. Jis prinoksta antrųjų metų rudenį. Žydi balandžio—gegužės mėnesiais.

Auga durpynuose, pušynuose, žvyrynuose, rečiau mišriuose miškuose.

Vaistinei žaliavai rudenį renkami visiškai prinokę kankorėžiai (uogos). Po krūmu reikia patiesti paklodę, uogas nukrėsti, išrinkti priemaišas ir džiovinti natūraliai arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35—40°C temperatūroje. Išdžiovinti kankorėžiai yra apvalūs, jų paviršius blizgantis arba matinis, melsvo arba violetinio atspalvio, malonaus kvapo. Išdžiovintus kankorėžius galima laikyti trejus.

Žaliavoje yra 2% eterinio aliejaus, kuris susideda iš daugelio komponentų (pineno, borneolio, kamfeno, dipenteno, terpineolio, terpineno ir kt), cukraus, organinių rūgščių (obuolių, skruzdžių, acto), dažomųjų medžiagų, raugų ir mineralinių medžiagų, kartumynų, pektinų, antociano, vaško, glikozidų, flavonoidų, dervų, fitoncidų. Spygliuose yra 266 mg% vitamino C, karotino, fitoncidų.

Eterinio aliejaus randama ne tik uogose, bet jo yra ir spygliuose, medienoje. Per parą vienas hektaras kadagyno išgarina apie 30 kg fitoncidų, kurie labai gerai valo orą nuo teršalų. Jie pasižymi dezinfekuojamuoju poveikiu, užmuša daugelį mikrobų. Šio amžiaus pradžioje kadagio eterinis aliejus buvo naudojamas chirurgijoje siuvama jai medžiagai — ketgutui — sterilizuoti. Žmonės nuo seno žinojo, kad geriausiai kadagys tinka statinėms, kuriose bus konservuojamos rudens gėrybės (kopūstai, agurkai ir kt.), dezinfekuoti.

Įvairių šalių žmonės seniai vartojo kadagio uogas gydymui, nors jų veikliosios medžiagos buvo ištirtos kur kas vėliau. Senovės gydytojai jas vartojo kaip sutraukiamąjį, šlapimo išskyrimą skatinantį, dujas iš žarnyno šalinantį vaistą. Medicinoje kadagys vartojamas tik todėl, kad jame yra eterinio aliejaus. Jis stipriai varo šlapimą, žadina bronchų, tulžies sekreciją. Kadagio kankorėžio uogos žadina apetitą, skatina virškinimą, žarnyno peristaltiką.

Kadagio uogų užpilui reikia 10 g žaliavos užpilti stikline verdančio vandens, kaitinti 10 minučių vandens vonelėje ir aušinti 45 minutes. Paskui reikia nukošti, likusią žaliavą nusunkti ir įpilti virinto vandens, kad gautųsi nurodytas tūris užpilo. Geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną nuo lėtinio šlapimo pūslės uždegimo, inkstų akmenligės, skrandžio bei kepenų ligų.

Galima paruošti ir nuovirą: vieną valgomąjį šaukštą žaliavos reikia užpilti dviem stiklinėmis verdančio vandens, virinti 20 minučių, perkošti ir gerti po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną. Šiais vaistais galima gydyti viršutinių kvėpavimo takų ligas (kosulį, bronchitą, tracheitą, laringitą).

Kadagio eteriniu aliejumi gydoma sąnarių reumatas, podagra. Juo trinamos skaudamos vietos. Iš kadagio ruošiamos ir aromatinės vonios nuo podagros ir reumato. Voniai paruošti reikia 200 g uogų užpilti dviem litrais verdančio vandens, pavirinti, nukošti ir supilti į vonią.

Kadagio kankorėžiai vartojami bendrai terapijai su kitomis vaistažolėmis gydant viršutinių kvėpavimo takų, virškinimo trakto, kepenų bei inkstų ligas. Jų galeniniai preparatai labai erzina inkstų parenchimą, todėl, sergant nefritu bei kitomis inkstų ligomis, reikia būtinai pasitarti su gydytoju. Nepatartina ilgai gerti vaistažolių mišinių, kurių sudėtyje yra kadagio kankorėžių.

Kadagio kankorėžiai vartojami ir maisto pramonėje. Tai prieskonis raugiant kopūstus, ruošiant mėsos patiekalus, gaminant alų, likerius ir kt.

Šeima. LŪPAŽIEDŽIAI — LABIATAE

Paprastasis čiobrelis yra daugiametis puskrūmis. Stiebas plonas, gulsčias, visas plaukuotas, prie žemės — įsišaknijantis. Lapai — priešiniai, lancetiniai, prie pagrindo susiaurėję į lapkotį, kartais gausiai plaukuoti. Žiedai menturiuose, jų vainikėlis yra šviesiai purpurinis. Vaisius — beveik apskritas, tamsiai rudas riešutėlis. Žydi birželio— liepos mėnesiais.

Lietuvoje auga pūdymuose, sausuose pušynuose, žvyrduobėse, pakelėse, smėlėtose vietose, bet galima auginti kaip vaistinį, prieskoninį ir medingą augalą.

Vaistinė žaliava — augalo antžeminė dalis. Ji pjaunama augalui žydint. Džiovinama nuo saulės apsaugotose patalpose, ypač tinka skardos arba šiferio pastogės. Galima džiovinti ir specialiose šildomose džiovyklose, kur temperatūra ne aukštesnė kaip 30—35°C.

Išdžiovinta ir paruošta žaliava yra malonaus kvapo, aitraus skonio ir tinka vartoti dvejus metus.

Paprastojo čiobrelio žolėje yra 0,1—1% eterinio aliejaus, susidedančio iš 30% timolio, 20% karvakrolio, cimolo, pineno, borneolio ir kt. Be to, yra organinių rūgščių, flavonoidų, raugų ir mineralinių medžiagų, kartumynų, vitamino C ir kt.

Čiobrelis vartojamas nuo kosulio, bronchito, laringito, tracheito ir kitų viršutinių kvėpavimo takų ligų. Čiobrelio užpilas pasižymi sutraukiamosiomis savybėmis, veikia antiseptiškai (naikina mikrobus), gydo uždegimus, atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo išsiskyrimą. Juo gydomos virškinimo trakto, kepenų, inkstų ir šlapimo pūslės ligos.

Čiobrelio žole gydomas radikulitas, ja malšinami neuralginiai ir sąnarių skausmai (daromos aromatinės vonios, dedami kompresai). Kompresui čiobrelio žaliavą reikia užplikyti verdančiu vandeniu, suvynioti į drobulę ir dėti ant skaudamos vietos. Čiobrelio eteriniu aliejumi galima įtrinti odą, skausmingą vietą.

Užpilas ruošiamas šitaip: 15 g žaliavos reikia užpilti stikline verdančio vandens. Geriama po vieną valgomąjį šaukštą 4—5 kartus per dieną. Čiobrelio žolės ekstrakto yra farmacijos pramonės išleidžiamo preparato pertussinum sudėtyje, kuris ypač tinka vaikams nuo kosulio.

Manoma, kad čiobrelio eteriniame aliejuje esantis timolis neigiamai veikia ligonius, sergančius širdies, kepenų, inkstų ligomis, todėl daug ir koncentruoto čiobrelių užpilo gerti nereikėtų. Čiobrelių žiedadulkės gerina smegenų veiklą, reguliuoja kraujotaką.

Paprastasis čiobrelis taikomas gydymui ir užsienyje. Lenkijoje čiobrelio žole gydomas bronchitas, bronchinė astma, kepenų, inkstų, sąnarių ir kitos ligos, Vokietijoje — viršutinių kvėpavimo takų (kosulys, angina ir kt.) bei virškinimo trakto ligos, Bulgarijoje — viršutinių kvėpavimo takų (bronchito, laringito, tracheito, bronchinės astmos) ligos, skrandžio opaligė, virškinimo trakto ligos. Čiobrelio žolę vertina ir prancūzai. Ji atpalaiduoja spazmus, gydo uždegimus, žaizdas, nudegimus. Čiobrelio žole (kartais ir su kitais vaistiniais augalais) gydomas sąnarių reumatas (vonių bei kompresų pavidalu).

Lietuviai čiobrelių arbata gydo įvairias peršalimo, nervų ligas, kosulį, bronchinę astmą, skrandį, kai sumažėjęs rūgštingumas, galvos skausmus, malšina pilvo skausmus ir kt.

Paprastojo čiobrelio žolė vartojama maisto pramonėje: likeriams, balzamams, degtinei, konservams, konditerijos gaminiams, taip pat kaip prieskonis mėsai, dešroms, sriubai, padažams ir marinatams.

Čiobrelių eterinio aliejaus yra kvepalų, losjonų ir dantų pastų sudėtyje. Čiobrelių žieduose yra daug nektaro, todėl juos labai mėgsta bitės.

Šeima. ĄŽUOLINIAI — FAGACEAE

Ąžuolas visiems gerai pažįstamas, iki 40 m aukščio medis. Jo šaknys — didelės, šakotos. Žmonės mano, kad tai tvirtumo, jėgos, grožio ir ilgaamžiškumo simbolis. Jo lapai — atvirkščiai kiaušiniški, dažniausiai nesimetriški. Žydi gegužės mėnesį. Vaisius yra iki trečdalio apgaubta gvildo gilė.

Auga miškuose, pakrantėse, laukuose, auginamas parkuose, gyvenvietėse. Jis gyvena iki 400—500 metų.

Vaistinei žaliavai ąžuolo žievę reikia rinkti pavasarį, nes tuomet ji lengviausiai lupasi. Tinkamiausia — 2—3 metų ąžuolo žievė. Ji džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios žievės paviršius blizga, ji trapi, bekvapė, sutraukiančio skonio. Sandariai uždengtuose induose gerai vėdinamoje patalpoje galima laikyti penkerius metus.

Ąžuolo žievėje yra iki 20% raugų, flavono kvercetino, galinės ir elaginės rūgščių, cukraus, flobafenų, pentozanų (13—14%), pektino (6%), dervų, gleivių, mineralinių druskų. Gilėse yra krakmolo (40% ), baltymų ir raugų, cukraus. Lapuose yra kvercitrino, kvercetino, pentozanų, raugų, fitoncidų ir kitų medžiagų.

Ąžuolo žievė gydymui vartojama todėl, kad joje yra raugų, kurie pasižymi sutraukiamosiomis ypatybėmis, gydo uždegimus ir stabdo kraujavimą. Ąžuolo žievės nuovirą reikėtų gerti nuo įvairių virškinimo trakto ligų: viduriavimo, lėtinio enterokolito, skrandžio ir žarnyno kraujavimo, inkstų, šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimo, apsinuodijus sunkiaisiais metalais ir kt.

Ąžuolo žievės nuovirui reikia 10 g (vienas valgomasis šaukštas) smulkios žaliavos. Ją reikia užpilti kambario temperatūros stikline vandens, uždengti, maišant kaitinti verdančioje vandens vonelėje 30 minučių ir aušinti 10 minučių, perkošti, likusią žaliavą nusunkti ir dar įpilti virinto vandens iki ankstesnio tūrio ir gerti po vieną valgomąjį šaukštą 2—3 kartus per dieną.

Nuoviras išoriniam naudojimui ruošiamas šitaip: 20 g (du valgomuosius šaukštus) smulkios žaliavos reikia užpilti stikline vandens ir ruošiama anksčiau nurodytu būdu. Šiuo nuoviru skalaujama burnos ertmė, ypač kai sergama gleivinės uždegimu, angina, stomatitu, gingivitu, faringitu, kai kraujuoja iš dantenų ir kt. Be to, kompresais gydomos pūlingos odos ligos, nudegimai, nušalimai, egzema, pragulos, furunkulai, prakaituojančios kojos (galima daryti voneles).

Ąžuolo lapai tinka agurkams raugti, o iš gilių žmonės daro kavą, jomis šeria gyvulius. Gilės yra maistingos, jose nemažai baltymų, angliavandenių, riebalų ir kitų organizmui reikalingų medžiagų. Gilės maistingumu prilygsta javų grūdams, bet maistui nevartojamos, nes jose yra karčiųjų alkaloidinių medžiagų. Labiausiai giles mėgsta kiaulės. Giles taip pat ėda kiškiai, pelės, voverės, šernai ir kiti žvėreliai.

Ąžuolo tanidai taikomi odų pramonėje.

Šeima. KANAPINIAI — CANABINACEAE

Daugiametis, ne aukštesnis kaip 7 m vijoklinis augalas. Apynio šaknis yra daugiametė, vertikali, mėsinga. Jo stiebas – briaunotas, šiurkštus, apaugęs kabliškais dygliais. Lapai stambūs, iškarpytais pakraščiais, priešiniai. Kuokeliniai žiedai yra šluoteliniuose žiedynuose, o piestelimai kankorėžio pavidalu susitelkę į varpas. Augalas žydi birželio—rugpjūčio mėnesiais. Žiedai — žalsvai balsvi arba gelsvai žalsvi.

Auga upių, ežerų pakrančių tankmėje, drėgnuose miškuose, taip pat auginamas soduose, daržuose.

Vaistinei žaliavai brendimo pradžioje, dažniausiai rugpjūčio pabaigoje, renkami apynio spurgai. Surinkti jie džiovinami ir išdžiūvę esti žalsvai gelsvi, stipraus kvapo, kartaus skonio. Vaistinė žaliava laikoma tik vienerius metus.

Apynio spurguose yra karčiųjų medžiagų (humulono ir lupulono), 0,5—1% eterinio aliejaus, 5% raugų, organinių rūgščių (skruzdžių, riebalų, valerijono), dervų, sakų, vaško, dažomųjų ir mineralinių medžiagų, hormono estrogeno, flavonoidų, kumarino, cholino, asparagino, vitaminų (B1, B3, B6, PI’, rutino).

Paprastąjį apinį žinojo ir vartojo gydymui VIII a. arabai. Juo skatino šlapimo išsiskyrimą ir „valė“ kraują, žadino apetitą.

Apynio galeniniais preparatais raminama centrinė nervų sistema, gydomi uždegimai, taip pat malšinamas skausmas. Be to, jie yra desensibilizuojantis vaistas.

Pastebėta, kad apynių nuovirai ir užpilai gerina medžiagų apykaitą, pasižymi baktericidiniu ir antigrybeliniu poveikiu, šalina galvos odos pleiskanas ir stiprina plaukus, žadina apetitą, gerina virškinimą, gydo gastritą bei gastroenterokolitą, tinka nuo tulžies pūslės ir inkstų ligų. Gydytojai rekomenduoja apynio nuovirą gerti nuo odos ir gleivinių uždegimų, alergijos, niežulio, profesinių dermatitų. Augalo preparatai veikia ir raminančiai, ypač tinka nuo nemigos, kraujagyslių vegetodistonijos, negalavimų klimakteriniu laikotarpiu. Minėtąsias ligas galima gydyti tik apynio spurgais arba juos derinti su kitomis panašiai veikiančiomis vaistažolėmis. Be to, apynių ir kitų vaistažolių mišinius reikėtų gerti gydant inkstų, šlapimtakių ligas, taip pat mineralinei medžiagų apykaitai reguliuoti. Apynį galima naudoti ir nuo sumušimų (kompresams, pavilgams, aromatinėms vonioms).

Apynio aliejaus yra Vokietijoje gaminamo preparato valokordino sudėtyje. Jį lašais reikia gerti nuo neurozių, padidėjusio jautrumo. Jis švelniai atpalaiduoja širdies kraujagyslių spazmus, gydo tachikardiją, nemigą, žarnyno spazmus bei hipertoniją.

Apynio užpilas ruošiamas šitaip: imamas valgomasis šaukštas susmulkintų spurgų, užpilama stikline verdančio vandens, paskui kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, ataušinama, perfiltruojama ir geriama po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną prieš valgį.

Daug gerti augalo spurgų preparatų nepatariama, nes gali pradėti pykinti, skaudėti galvą, žmogus gali vemti. Tačiau, sumažinus vaistų kiekį, šie reiškiniai išnyksta.

Apynys seniai naudojamas ir maisto pramonėje: aludarystei, duonkepystei, nes suteikia malonų kvapą ir savotišką skonį.

Apynys yra nuodingas augalas, todėl jį vartoti reikia atsargiai. Visuomet pasitarkite su gydytoju!

Šeima. AMALINIAI — LORANTHACEAE

Daugiametis, nuodingas, parazitinis, visuomet žaliuojantis, rutulio formos krūmas. Stiebas — labai šakotas, apvalus, gelsvai žalias, plikas. Lapai — pailgai ovališki, lygiakraščiai, priešiniai, kieti, odiški, gelsvai žali. Žiedai — bekočiai, gelsvai žali, susitelkę šakelių viršūnėse. Žydi kovo— balandžio mėnesiais, o vaisiai prinoksta vėlai rudenį. Gleivingos sėklos, patekusios ant medžio šakos, sudygsta. Daigo šaknelė prasiskverbia pro medžio žievę ir, pasiekusi medieną, įsitvirtina.

Lietuvoje amalas daugiausia parazituoja lapuočius medžius, ypač beržą ir tuopą. Jo farmakologinis poveikis dažniausiai priklauso nuo medžio, ant kurio jis auga. Paprastasis amalas paplitęs pietinėje Lietuvoje (Alytaus, Merkinės, Varėnos, Druskininkų, Marijampolės, Lazdijų ir kituose rajonuose).

Vaistinei žaliavai visą žiemą pjaunamos jaunos šakelės su lapais. Jos smulkiai supjaustomos, džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, ant krosnies arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava yra specifinio kvapo, kartaus skonio.

Amalo žolėje yra viscerino, viskamino, viskolio, iki 0,1% amorfinio viskotoksino, susidedančio iš aminorūgščių ir cukrų; organinių rūgščių (oleanolovinės ir ursolio), cholino, acetilcholino, tiramino, inozito. Uogose yra alkaloidų, glikozido siringinino, riebalų, vitamino C, karotino, kaučiuko, dervinių, tanidinių ir mineralinių medžiagų.

Paprastasis amalas buvo vartojamas gydymui dar Plinijaus ir Paracelso laikais. Juo buvo gydoma epilepsija, nervų ligos, kraujavimas, o XVIII—XIX a.— galvos kraujagyslių ligos ir net isterija.

Mokslininkai nustatė, kad iš amalo paruošti galeniniai preparatai plečia kraujagysles, ramina centrinę nervų sistemą, mažina kraujospūdį, gerina širdies darbą, skatina miegą. Kai kurie gydytojai mano, kad amalo preparatai geriausiai veikia ligonius pirmojoje hipertonijos stadijoje, o trečiojoje stadijoje ypatingo pagerėjimo nepastebėta. Paprastojo amalo ekstraktas geriamas po 30—40 lašų tris kartus per dieną.

Paprastojo amalo preparatai skatina šlapimo ir baltymų apykaitos produktų išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, juo gydoma aterosklerozė, nefritas ir kitos inkstų ligos (kartu su kitais preparatais). Manoma, kad jie gali padėti ir nuo piktybinių navikų.

Liaudies medicina siūlo amalo užpilus kraujavimui stabdyti, nuo skausmų, taip pat jais varyti kirminus iš virškinimo trakto. Iš vaistinės žaliavos galima paruošti šaltą užpilą šitaip: 15 g žaliavos užpilama 200 ml virinto ir ataušinto vandens, palaikoma 12 valandų, paskui perkošiama ir geriama po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Iš amalo galima ruošti vonias nuo hemorojaus, taip pat tinka išoriškai žaizdoms, opoms, pūliniams gydyti.

Paprastojo amalo vandeninius preparatus reikia laikyti šaltoje vietoje (šaldytuve) 2—3 paras.

Šis augalas yra nuodingas, todėl juo galima gydytis tik pasitarus su gydytoju.