Autorius: NM

Paprastoji bitkrėslė — Tanacetum vulgare L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Paprastoji bitkrėslė — Tanacetum vulgare L.
Paprastoji bitkrėslė

Daugiametis, aštraus kvapo, 60—120 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis — šliaužiantis, šakotas. Stiebas — stačias, viršutinė dalis šakota. Lapai — pražanginiai, plunksniški, suskaldyti lancetiškomis, dantytomis skiltelėmis, pliki. Graižai pusrutulio formos, sukrauti tankiose skydiškose šluotelėse ir tame pačiame aukštyje. Vaisius — 1,5—1,8 mm ilgio lukštavaisis. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais geltonais žiedais.

Lietuvoje auga dykvietėse, palaukėse, pamiškėse, pakrūmėse, kirtimuose, pakelėse.

Vaistinei žaliavai skinami tik pražydę augalo graižai. Surinktus graižus reikia džiovinti nuo saulės apsaugotose, gerai vėdinamose pastogėse, paskleidus plonu sluoksniu. Ypač tinka džiovinti skardos stogo pastogėje arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiūvę žiedai yra specifinio kvapo, kartaus skonio.

Bitkrėslės graižuose yra kartumynų (tanacetino), raugų, iki 0,8% eterinio aliejaus, kuriame esti tujono, borneolio, pineno, organinių rūgščių, vitamino C, flavonoidų (luteolino, kvercetino), alkaloidų, dervų, mineralinių druskų.

Bitkrėslės veikliosios medžiagos skatina skrandžio bei žarnyno liaukų sekreciją, gerina virškinimą. Tinka gastritui, kai sumažėjęs rūgštingumas, skrandžio atonijai, enterokolitui gydyti. Medicininėse knygose rašoma, kad bitkrėslės graižų 5% vandeniniu antpilu gydoma skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opaligė. Rekomenduojama gerti po 70—100 ml antpilo tris kartus per dieną

Paprastosios bitkrėslės preparatai skatina tulžies išsiskyrimą, mažina gleivių kiekį joje, gydo kepenų ligas, tulžies pūslės akmenligę. Mokslininkai nustatė, kad bitkrėslė didina širdies susitraukimų amplitudę, retina širdies ritmą, didina kraujospūdį.

Augale esantys raugai tinka nuo odos ir gleivinių uždegimų, taip pat viduriuojant. Bitkrėslės užpilu varomi parazitai iš virškinimo trakto (askaridės, spalinės). Užpilui imama 10 g vaistinės žaliavos, užpilama stikline verdančio vandens ir geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną.

Bitkrėslė vartojama gydymui ir kitose šalyse. Bulgarijoje bitkrėslės preparatai geriami nuo įvairių mikrobų, spazmų, žarnyno parazitų. Mažomis dozėmis gydomos virškinimo trakto ligos. Bulgarai ją vartoja ir nuo kai kurių nervų sistemos negalavimų, skrandžio spazmų, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimo, akmenligės, galvos skausmų, taip pat nuo podagros. Prancūzijoje ji vartojama kaip antihelmintinis, priešuždegiminis, tonizuojamasis, antiseptinis vaistas, taip pat virškinimo trakto ligoms gydyti (5 g graižų reikia užpilti vienu litru verdančio vandens ir gerti du kartus per dieną).

Lietuvoje žmonės bitkrėslę jau seniai vartoja nuo karščiavimo, plaučių tuberkuliozės intoksikacijos. Gydomos ir virškinamojo trakto ligos, ypač kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, taip pat naikinami virškinimo trakto parazitai. Sibiriečiai ja malšina galvos, reumato, podagros skausmus.

Bitkrėslės dedama į tulžį varančias arbatas. Žmonės jos preparatais naikina utėles, blakes, muses.

Bitkrėslė yra nuodingas augalas, didesnės dozės gali suerzinti gleivinę, o didelės dozės — net sukelti persileidimą, viduriavimą, pykinimą, vėmimą. Ar bitkrėslę galima vartoti nuo kokių nors ligų, gali patarti tik gydytojas.

 

Paprastoji avietė — Rubus idaeus L.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastoji avietė — Rubus idaeus L.
Paprastoji avietė

Lietuvos miškuose avietė yra dažnas dvimetis augalas. Jos stiebai — statūs, apvalūs, iki 120 cm aukščio, dygliuoti, lapai trilypiai, plunksniški, nelygiai dantyti, apačia pilka, o viršus — žalias. Avietės žydi gegužės—birželio mėnesiais baltais smulkiais žiedais, sukrautais žiedynuose. Sudėtiniai vaisiai (šviesiai raudonos uogos) prinoksta liepos—rugpjūčio mėnesiais.

Avietės auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat pamiškėse, kirtimuose, krūmuose, drėgnose vietose. Šiuo metu yra išvesta įvairių aviečių veislių, kurios auginamos soduose.

Apie aviečių maistingąsias ir gydomąsias savybes pirmieji sužinojo graikai ir romėnai.

Vaistinei žaliavai renkamos prinokusios laukinių veislių uogos. Jos džiovinamos po skardiniu stogu arba džiovyklose, ypač gerai džiūsta saulėtomis dienomis 50—60 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvusios uogos nesulimpa ir nenudažo pirštų, yra malonaus kvapo, saldžiai rūgštoko skonio.

Aviečių uogose yra iki 10% angliavandenių (fruktozės, gliukozės, pentozės ir kt), iki 2,4% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, skruzdžių, salicilo, kaprono), mineralinių druskų (kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, jodo, vario), tanidų; vitaminų: askorbino rūgšties (vitamino C) — 30,0 mg% , B1 — 20 mg% , P — 60 mg% , B2 — 0,07 mg% , PP — 0,3 mg% , karotino — 0,3 mg% , folinės rūgšties; 1,6% pektinų, purinų, eterinio aliejaus, fitosterino, kuris gydo nuo aterosklerozės. Sėklose yra 24% riebalų, o lapuose susikaupia daug vitamino C (800 mg% ), organinių rūgščių, raugų ir mineralinių medžiagų.

Mineralinės medžiagos, esančios uogose, reikalingos organizmui kaip ir baltymai, riebalai bei angliavandeniai. Jos reguliuoja organizmo skysčių osmosinį slėgį, šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, apsaugo nuo aterosklerozės ir hipertonijos. Aviečių uogos malonaus aromato, skonio ir pasižymi daugeliu gydomųjų savybių. Šviežios, virtos ar džiovintos uogos tinka nuo peršalimo, skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, padeda nuo kosulio. Gydomoji arbata ruošiama šitaip: du arbatinius šaukštelius džiovintų aviečių uogų reikia suberti į termosą, užpilti stikline verdančio vandens ir uždengti. Karštą arbatą patariama gerti nuo peršalimo, anginos, gripo, aukštos temperatūros.

Avietės tinka sutrikus medžiagų apykaitai, esant avitaminozei. Jos žadina apetitą, skatina skrandžio ir žarnyno veiklą.

Avietės žiedadulkės organizmą tonizuoja, tinka nuo viduriavimo, taip pat dizenterijai gydyti kartu su kitais vaistais.

Bulgarų gydytojai aviečių lapus skiria nuo įvairių uždegimų, taip pat nuo skrandžio, žarnyno ir kvėpavimo takų ligų.

Tibeto gydytojai vertina aviečių lapus, uogas bei ūglius ir skiria juos nuo neurastenijos, aukštos temperatūros.

Liaudies medicina rekomenduoja aviečių lapų arbata gydyti viršutinių kvėpavimo takų ligas, skrandžio ir žarnyno gleivinės uždegimą. Aviečių lapų užpilas ruošiamas šitaip: keturi arbatiniai šaukšteliai susmulkintų aviečių lapų užpilami dviem stiklinėmis verdančio vandens. Užpilas geriamas po pusę stiklinės keturis kartus per dieną. Aviečių lapų vandeniniu užpilu (vieną dalį žaliavos reikia užpilti 10 dalių vandens) skalaujama gerklė sergant angina, gerklų ir kvėpavimo takų uždegimais.

Džiovintų aviečių dedama į vaistažolių mišinius, kurie vartojami nuo viršutinių kvėpavimo takų ir peršalimo ligų. Švenčionių vaistažolių fabrikas ruošia šias prakaitą varančias arbatas: a) po dvi dalis džiovintų aviečių uogų ir šalpusnio lapų ir viena dalis paprastojo raudonėlio žolės; b) po lygiai džiovintų aviečių uogų ir liepžiedžių. Virdami arbatą namuose, imame du valgomuosius šaukštus pirmojo arba antrojo vaistažolių mišinio. Jis suberiamas į termosą, užpilamas dviem stiklinėmis verdančio vandens, paskui perkošiamas ir geriama karšta arbata, ypač tinka nuo peršalimo, gripo, reumato ir kt.

Žmonės, kurie nori ilgiau ir daugiau vartoti aviečių, turėtų pasitarti su gydytoju, nes avietėse esti purinų, kurie gali pakenkti sergant inkstų uždegimu ir podagra.

Avietės yra geras dietinis maistas, kuris tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Iš aviečių gaminamas kompotas, verdamos uogienės, sirupas, kisielius, džemas, spaudžiamos sultys ir kt. Ilgesniam laikui uogos sušaldomos.

Paprastoji gervuogė — Rubus caesius

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastoji gervuogė — Rubus caesius
Paprastoji gervuogė

Vasaržalis dygliuotas krūmas. Stiebai dvimečiai, statūs, su melsvu apnašu. Gausiai apaugę dygliukais. Lapai sudėtiniai, su 3—5 lapeliais, raukšlėti, abi pusės žalios, plaukuotos. Žiedai balti, kartais rausvi, stambūs. 2ydi gegužės—birželio mėnesiais, vaisius brandina rugpjūčio— rugsėjo mėnesiais. Vaisius — beveik juoda, melsvu apnašu, sultinga, saldžiai rūgšti uoga.

Auga visoje Tarybų Sąjungos europinėje dalyje, Kaukaze, Vakarų sibire, Vidurinėje Azijoje. Lietuvoje auga drėgnose ežerų ir upių pakrantėse, krūmuose, grioviuose. Mėgsta lapuočius ir mišrius miškus. Dabar išvesta naujos gervuogių veislės, kurios kultivuojamos soduose. Vaistingoji žaliava — lapai ir uogos. Lapai renkami augalui žydint, o uogos prinokusios.

Gervuogės uogose yra 2,9—3,6% gliukozės, 3,1—3,3% fruktozės, 0,4—0,6% sacharozės, iki 0,3 mg% karotino, 0,033 mg% vitamino B, 21,4 mg% vitamino C, E, 0,56— 0,8% pektinų, 1,1—2,3% organinių rūgščių (obuolių, citrinos, vyno, salicilo), iki 0,4 mg% filochinono, raugų, kalio, magnio, fosforo. Lapuose yra iki 14% raugų, flavonoidų, organinių rūgščių, fitoncidų, mineralinių medžiagų ir kt. Senovėje Dioskoridas gervuogių lapais gydė odos ligas. Avicena lapus vartojo psoriazės gydymui. Pirmajame pasauliniame kare kareiviai rinko gervuogių lapus ir gėrė jų arbatą nuo viduriavimo.

Surinktos žydinčios viršutinės augalo dalys vartojamos kaip sutraukianti priemonė esant maisto intoksikacijai, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opai.

Šviežiomis uogomis bei jų sultimis malšinamas karščiuojančių ligonių troškulys, skatinamas prakaito išsiskyrimas peršalus. Pernokusios uogos vartojamos nuo vidurių užkietėjimo.

Karštas lapų užpilas (vienas valgomasis šaukštas susmulkintų lapų užpilamas stikline verdančio vandens) skatina prakaitavimą.

Gervuogės lapų nuoviras (1:10) gydo skrandžio kraujavimą, viduriavimą. Jo geriama po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną. Skalaujama burnos ertmė esant gleivinės uždegimui, stomatitui, gingivitui, kai skauda gerklę.

Liaudies medicina vartoja užpilą iš gervuogių lapų (2 d.), medetkos žiedų (1 d.) virškinimo trakto uždegimams gydyti. Gerti po stiklinę tris kartus per dieną prieš valgį. Minėto užpilo kompresu gydomos odos ligos (dedervinė, egzema, opos, pūliuojančios žaizdos). Uogos arba jų užpilas — švelniai raminanti priemonė nuo klimakterinių neurozių. Bulgarijoje, Rumunijoje ir kituose kraštuose iš gervuogės lapų verdama aromatinga, skani, gaivinanti arbata. Surinkti švieži lapai sudedami į emaliuotą indą, uždengiami ir paliekami 2—3 dienoms fermentuotis, kol lapai suvys ir patamsės. Paskui greitai džiovinami atviroje vietoje. Paruošta arbata aromatu, spalva ir skoniu primena kinietišką arbatą.

Gervuogės uogos vartojamos kaip dietinis produktas. Iš uogų verdamos uogienės, džemas, marmeladas, kompotai, sirupai, spaudžiamos sultys, daromas vynas.

Paprastasis varputis — Agropyron repens P. B.

Šeima. VARPINIAI — GRAMINEAE

Paprastasis varputis — Agropyron repens P. B.
Paprastasis varputis

Daugiametis žolinis augalas. Jo šakniastiebis — plonas, nariuotas, ilgas, šliaužiantis. Stiebai — statūs ar šiek tiek pakilę, tuščiaviduriai. Lapai — ilgi, plokšti, žali arba melsvai žali. Žiedynas — sudėtinė varpa. Augalas žydi birželio—liepos, o sėklas brandina rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.

Varputis auga laukuose, pievose, sodybose, pakelėse, daržuose. Tai sunkiai išnaikinama dirvų piktžolė, bet žmogaus sveikatai — naudinga.

Vaistinei žaliavai rudenį ir anksti pavasarį kasami šakniastiebiai (kol nesužėlę). Iš jų išrenkamos priemaišos, išplaunama šaltame vandenyje ir džiovinama paskleidus plonu sluoksniu ant lentų ar popieriaus.

Varpučio šakniastiebiuose yra eterinio aliejaus, angliavandenių (krakmolo, cukraus), organinių rūgščių (obuolių ir kt), riebalų, 9,2% baltymų, agropireno, gliukovanilino, gleivių, saponinų, iki 150 mg% vitamino C, karotino (iki 6 mg%), inulino, inozito, mineralinių druskų ir kitų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų.

Iš varpučio šakniastiebių pagamintais galeniniais preparatais gydomi uždegimai, varomas prakaitas, šlapimas. Be to, jie švelniai laisvina vidurius. Jais galima gydyti sutrikusią organizmo druskų apykaitą, virškinimo trakto, viršutinių kvėpavimo takų ligas, tulžies pūslės, inkstų, šlapimo pūslės akmenligę, podagrą, reumatą.

Varpučio šakniastiebių nuoviras ruošiamas šitaip: 20 g susmulkintos žaliavos reikia užpilti stikline verdančio vandens, kaitinti 30 minučių verdančioje vandens vonelėje, aušinti 10 minučių, paskui perkošti, likusią žaliavą nusunkti, dar įpilti virinto vandens iki pirmykščio tūrio. Nuovirą reikia gerti po valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną. Užpilui reikia 15 g susmulkintos žaliavos. Ji užpilama dviem stiklinėmis šalto vandens ir laikoma kambaryje 10—12 valandų. Paskui reikia perkošti ir gerti po pusę stiklinės 3—4 kartus per dieną.

Medicininėse knygose rašoma, kad tulžies pūslės akmenligę galima gydyti varpučio lapų ir stiebų sultimis, kurių reikia i

Paprastasis šermukšnis — Sorbus aucuparia L.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastasis šermukšnis — Sorbus aucuparia L.
Paprastasis šermukšnis

Šermukšnių yra daug rūšių, bet dažniausiai auga paprastasis šermukšnis. Jo aukštis — iki 15 metrų. Jauni ūgliai — pūkuoti, vėliau pliki, pilkšvai rusvi. Lapai — sudėtiniai, plunksniški, jų viršus — tamsiai žalias ar pilkas, o apačia — plaukuota. Žiedai — balti, susitelkę gausiažiedėse skėtiškose šluotelėse. Žydi gegužės—birželio, vaisius brandina rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais. Vaisius — rutulio formos raudonos arba rausvai oranžinės uogos.

Paprastasis šermukšnis yra maistinis ir vaistinis augalas. Apie jo gydomąsias savybes žinojo senovės graikai, o Viduramžiais jos jau buvo žinomos ir Europoje. Šermukšnis auga Vakarų Europoje, Tarybų Sąjungos europinėje dalyje, Sibire, Kaukaze ir kitur. Lietuvoje auga lapuočių, spygliuočių bei mišriuose miškuose, kirtimuose, pamiškėse. Auginamas soduose, sodybose, parkuose, pakelėse.

Vaistams skinami visiškai prinokę vaisiai ir džiovinami 60—80 °C temperatūroje. Kartais skinami ir šermukšnio žiedai, kurie džiovinami nuo saulės apsaugotose, gerai vėdinamose patalpose. Išdžiūvę vaisiai yra natūralios spalvos, apvalūs, raukšlėti, silpno kvapo, sutraukiančio kartoko skonio. Tinka vartoti dvejus metus.

Vaisiuose yra angliavandenių (iki 4,8% fruktozės, 3,8% gliukozės, 0,7% sacharozės ir kt), organinių rūgščių (iki 2,8% obuolių, citrinos, gintaro, sorbino), 90—200 mg% vitamino C, 18 mg% karotino, vitaminų E, K, P (770 mg% ), folinės rūgšties (0,15 mg%), raugų, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų (0,3 mg% ), cinko, (5,0 mg% ) magnio, (2,0 mg% ) mangano, (0,4 mg% ) geležies, (0,12 mg% ) vario ir kitų junginių. Sėklose yra riebalinio aliejaus. Mokslininkai nustatė, kad šermukšnio vaisiuose vitamino C yra penkis kartus daugiau negu obuoliuose ir tris kartus daugiau negu citrinose. Jo vaisiai — polivitaminų šaltinis. Jie pasižymi sutraukiamosiomis ir tulžį bei šlapimą varančiosiomis ypatybėmis, švelniai laisvina vidurius. Šermukšnių vaisiai tinka esant avitaminozei, reguliuoja virškinimo (raktą, ypač užkietėjus viduriams.

Vaisiuose esantieji vitaminai P, karotinas ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos didina gleivinės atsparumą, gerina kraujagyslių elastingumą ir lėtina aterosklerozės formavimąsi, mažina kraujospūdį, gerina medžiagų apykaitą, gerai veikia kepenis, tulžį, inkstus. Patariama vartoti sergant cukriniu diabetu, hemorojumi, paradontoze.

Farmacijos pramonė gamina vitamininius mišinius, į kurių sudėtį dedama džiovintų šermukšnio vaisių (šermukšnio uogų ir didžiosios dilgėlės lapų mišinys, šermukšnio vaisių ir erškėtrožių vaisių mišinys). Šias arbatas reikia gerti tuomet, kai trūksta vitaminų, ypač pavasarį. Arbatai paruošti reikia vieną valgomąjį šaukštą žaliavos įberti į termosą ir užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir laikyti 4—6 valandas, paskui perkošti ir gerti po pusę stiklinės du kartus per dieną prieš valgį.

Šermukšnio žiedus ir uogas žmonės vartoja užkietėjus viduriams. Jų nuovirais ir užpilais stabdomas kraujavimas, varomas prakaitas, gydomos plaučių ligos ir reumatas. Šviežių vaisių sultys vartojamos sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, sergant dizenterija. Mokslininkai nustatė, kad, jas vartojant, mažiau kaupiasi riebalų kepenyse ir cholesterino — kraujyje.

Maistui renkami švieži vaisiai po šalnų, nes būna saldesni. Iš jų gaminama uogienė, marmeladas, actas, vynas, gira, spaudžiamos sultys.

Paprastasis šaltekšnis — Frangula alnus MM.

Šeima. ŠALTEKŠNINIAI — RHAMNACEAE

Paprastasis šaltekšnis — Frangula alnus MM.
Paprastasis šaltekšnis

Paprastasis šaltekšnis yra daugiametis, iki 4 m aukščio krūmas arba medis. Jo stiebai — statūs, gausiai šakoti. Lapai pražanginiai, kotuoti, lygiakraščiai. Žydi gegužes liepos mėnesiais neryškiais, žalsvai baltais, smulkiais Žiedais, susilelkusiais lapų pažastyse. Subrendęs vaisius yra |uodas kaulavaisis.

Auga Lietuvos miškuose, ežerų, upių pakrantėse, šlapiose, drėgnose bei pelkėtose vietovėse.

Vaistinei žaliavai žievė lupama pavasarį, kai lengvai atšoka nuo medienos. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba pastogėse. Išdžiūvusios žievės išorinis paviršius yra rusvas, o vidinis — oranžinis, žievė — bekvapė, kartaus, sutraukiančio skonio. Gerai laikant, vaistinga žaliava tinka vartoti trejus metus.

Vaistinėje žaliavoje yra iki 8% antraglikozidų: frangulaemodino, frangulino, gliukofrangulino, chrizofano rūgšties, organinių rūgščių (obuolių ir kt), 10,4% raugų, eterinio aliejaus, alkaloidų, gleivių, dervų, cukraus, pentozanų, karčiųjų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų, flavonų ir kt.

Šaltekšnio žievės veikliosios medžiagos laisvina vidumis, todėl vaistinė žaliava turi būti laikyta ne trumpiau kaip 1,5 -2 metus arba ją šviežią 1—2 valandas reikia pakaitinti viršum verdančio vandens garų, kad suirtų Cheminiai junginiai, kurie labai dirgina virškinimo trakto gleivinę, Vartojant iš šviežios žievės paruoštus preparatus, gali pradėti pykinti.

Šaltekšnio žievės galeniniai preparatai reguliuoja virškinimo trakto veiklą, ypač esant spazminiam ir  atoniniam vidurių užkietėjimui, taip pat sergant hemorojumi. Vaistai pradeda veikti po 8—10 valandų. Jie rekomenduotini žmonėms, kurie dirba sėdėdami, mažai juda.

Šaltekšnio žievės nuovirui paruošti reikia 20 g (dviejų valgomųjų šaukštų) susmulkintos žaliavos. Ji užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama 10 minučių kambario temperatūroje, paskui perkošiama ir, esant lėtiniam vidurių užkietėjimui, geriama po pusę stiklinės prieš vakarienę. Paruoštą nuovirą galima laikyti šaltoje vietoje dvi paras. Šaltekšnio žievės dedama į vaistažolių mišinius, kurie reguliuoja vidurių veiklą ir skatina tulžies išsiskyrimą.

Farmacijos pramonė išleidžia sausą šaltekšnio žievės ekstraktą (Extractum Frangulae siccum) tabletėmis. Jas reikėtų gerti po 1—2 tabletes nakčiai. Skystą šaltekšnio žievės ekstraktą (Extractum Frangulae tluidum) reikia gerti po 20—40 lašų prieš valgį pagal reikalą.

Ilgai vartojant šaltekšnio žievės preparatus, organizmas prie jų pripranta, dėl to jie silpniau veikia. Todėl, gydytojui paskyrus, jų dozę galima didinti.

Šaltekšnio žievės dedama į vaistažolių mišinius, kuriais reguliuojama virškinimo organų veikla, skatinamas tulžies išskyrimas ir gydomas hemorojus.

Paprastasis raugerškis — Berberis vulgaris L.

Šeima. RAUGERŠKINIAI — BERBERIDACEAE

Paprastasis raugerškis — Berberis vulgaris L.
Paprastasis raugerškis

Paprastasis raugerškis yra daugiametis, dygliuotas, išsišakojęs, 1,5—2,5 m aukščio krūmas. Ūgliai — briaunoti, jauni — gelsvi arba gelsvai purpuriniai, vėliau — rausvai pilki. Lapai — ploni, plėveliniai, elipsiški arba atvirkščiai kiaušiniški, iki 4 cm ilgio ir 2 cm pločio, su suapvalėjusia arba kartais siaurėjančia viršūne. Lapalakščio kraštas aštriai dantytas, pjūklo formos. Danteliai pereina į minkštas adatėles. Lapų viršus — melsvai žalsvas, o apačia — šviesesnė. Dygliai — pavieniai, trišakiai, 1—3 cm ilgio. Žiedynas — kekės formos, susideda iš 8—25 nusvirusių geltonų žiedelių, išsidėsčiusių trumpų ūglių viršūnėse. Žiedai — smulkūs, dvilyčiai. Žiedkočiai —5—12 cm ilgio. Vaisius — pailga arba elipsiška, skaisčiai raudona, kartais gelsvai raudona, su dviem sėklomis, iki 12 mm ilgio rūgšti uoga. Sėklos — pailgos, truputį suplotos, viršutinėje dalyje siaurėjančios. Žydi gegužės—birželio mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčio—spalio mėnesiais. Rudenį lapai būna geltoni arba raudoni, o uogos ilgai kybo ant šakelių.

Raugerškis buvo žinomas labai seniai. Jį, kaip vaistinį augalą, žmonės vartojo Babilonijoje ir Indijoje. VII a. pr.m.e. raugerškį pradėta vartoti ir Egipte. Asirijos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos molinėse dantiraščio lentelėse, rašytose 650 m. pr.m.e., rastas įrašas apie raugerškio uogas kaip apie „kraują valantį“ vaistą. Europoje pradėtas auginti XIV amžiuje. Dabar savaime auga Tarybų Sąjungos europinėje dalyje, Kaukaze, Kryme. Jis veisiamas kaip dekoratyvinis augalas soduose, skveruose ir parkuose.

Gydymui renkami lapai, šaknys, uogos, šaknų ir antžeminės augalo dalies žievė. Lapai skinami pavasarį, kai jie visiškai susiformavę. Šaknys kasamos rudenį, nes tuomet būna daugiausia susikaupę alkaloidų. Žievė lupama pavasarį, kai būna atšokusi nuo medienos. Uogos renkamos prisirpusios.

Raugerškio vaisiuose yra iki 7,7% cukraus, 3,5—6% organinių rūgščių (obuolių, vyno, citrinos), 0,4—0,6% pektino, 0,6—0,8% rauginių ir dažinių medžiagų, 25— 172 mg% vitamino C, 250—500 mg% vitamino P, vitamino K, flavonoidų (leikoantocianų, antocianų, katechinų, flavonolių), fenolio rūgščių, karotinoidų (ksantofilo, liuteino, zeaksantino, chrizantemaksantino, flavoksantino, auroksantino, kapsantino ir kt), 0,96% pelenų, iki 0,57% pektinų ir mineralinių medžiagų. Neprinokusiose uogose yra alkaloido berberino. Šaknyse ir šaknų žievėje yra alkaloidų (berberino, palmitino, kalumbamino, jatrorizino, oksiakcintino, berbamino, berberubino). Antžeminių augalo dalių žievėje yra 0,46—0,53% alkaloidų, 1,48% raugų, pektinų, sakų, riebalų, fitosterolio, mineralinių medžiagų. Lapuose yra 0,08—0,18% alkaloidų, 2,1—2,9% rauginių medžiagų, 5,2% dervų, 0,6 mg% vitamino K, liuteino, askorbino rūgšties, vitamino E, karotino, organinių rūgščių ir eterinio aliejaus.

Augalo gydomosios savybės daugiausia priklauso nuo jame esančio berberino, kuris mažina arterinį kraujospūdį, veikia raminančiai, lėtina širdies susitraukimus, taip pat sutraukia gimdos raumenis ir kraujagysles, stabdo kraujavimą iš gimdos. Be to, raugerškio preparatai slopina tulžies pūslės tonusą, retina ir stiprina jos susitraukimus, gerina tulžies nutekėjimą, mažina skausmą ir uždegimą.

Iš raugerškio šaknų gaminamos tabletės Berberini bisulias, kurios skatina tulžies išsiskyrimą sergant kepenų ir tulžies pūslės uždegimais. Sergant lėtiniu hepatitu, hepatocholecistitu, cholecistitu ir tulžies akmenlige, reikėtų gerti po 1—2 tabletes (5—10 mg) tris kartus per dieną prieš valgį. Gydymo kursas — dvi—keturios savaitės. Raugerškio preparatais kartu su kitais vaistais gydomas gimdos gleivinės uždegimas po gimdymo. Raugerškio lapų tinktūra {Tinctura folli Berberis vulgaris), nuoviru ir užpilu stabdomas kraujavimas iš gimdos. Raugerškio lapų preparatai taip pdt vartojami sergant tulžies ir inkstų akmenlige, podagra, reumatu, virškinimo trakto sutrikimais. Ypač dažnai žmonės geria lapų užpilą (vieną valgomąjį šaukštą lapų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir palaikyti vieną valandą, gerti po valgomąjį šaukštą 4—5 kartus per dieną). Jis varo tulžį, ypač sergant hepatitu, cholecistitu, tulžies pūslės akmenlige, tulžies takų diskinezija.

Šaknų ir žievės užpilai mažina karštį, veikia raminančiai ir gydo uždegimus. Raugerškio vaisiuose yra flavonoidų ir fenolio rūgšties. Juos vartojant, stiprėja kapiliarai, nesusergama ateroskleroze.

Liaudies medicinoje paprastasis raugerškis yra labai populiarus. Žievė, šaknys, uogos vartojami nuo virškinimo trakto ligų, ypač tinka žmonėms, kuriems pučia vidurius, skauda pilvą, prastas apetitas. Nuo šių negalavimų galima gerti užpilą, pagamintą iš augalo antžeminės dalies arba šaknų žievių (pusė arbatinio šaukštelio žaliavos stiklinei vandens, geriama po 1—2 šaukštus 2—3 kartus tarp valgių). Galima pasigaminti užpilą iš vaisių (du arbatiniai šaukšteliai sutrintų uogų ir stiklinė virinto vandens, geriama po 1—2 valgomuosius šaukštus keletą kartų per dieną). Raugerškio vaisiuose yra daug vitamino C, todėl iš jų gaminamas pasaldintas užpilas (vienas šaukštas sutrintų uogų ir stiklinė virinto vandens), kurį reikėtų gerti po ketvirtadalį arba pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną. Lapų ir vaisių užpilai geriami sergant širdies ligomis.

Sergant reumatu, uogų arba žievės užpilu malšinamas skausmas, o sergant maliarija, varomas prakaitas. Uogų sultys šiek tiek laisvina vidurius. Žievės ir vaisių užpilai vartojami sergant cukriniu diabetu. Esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, patartina gerti šaknų užpilą. Antžeminės augalo dalies žievės užpilu, sergant angina, skalaujama gerklė. Nuo kosulio taip pat reikėtų gerti užpilą. Sergant akių ligomis, dedami užpilo kompresai.

Iš raugerškio uogų spaudžiamos sultys, gaminami sirupai, drebučiai, želė, gėrimai ir uogienės.

Paprastasis raudonėlis — Origanum vulgare L.

Šeima. LUPAŽIEDŽIAI — LABIATA

Paprastasis raudonėlis — Origanum vulgare L.
Paprastasis raudonėlis

Paprastasis raudonėlis yra daugiametis, iki 60 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas — stačias, šakotas, plaukuotas. Lapai — pailgai kiaušiniški, kotuoti. Žiedai smulkūs, violetiškai rausvi, susitelkę skėtiškoje šluotelėje. Vainikėlis — rausvai violetinis arba šviesiai purpurinis, rečiau baltas; vaisius — 0,75—1,0 mm ilgio riešutėlis. Žydi birželio— rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai bręsta rugsėjo mėnesį.

Auga pamiškėse, šlaituose, krūmuose, pievose, miškuose. Žmonės augina soduose, darželiuose kaip vaistinį ir prieskoninį augalą. Lietuvoje — dažnas.

Vaistams pjaunama žydinti augalo antžeminė dalis 20—30 cm nuo žemės. Džiovinama nuo saulės apsaugotose, gerai vėdinamose pastogėse arba dirbtinėse džiovyklose 35—40°C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava yra natūralios spalvos, stipraus aromatinio kvapo, kartoko, sutraukiančio skonio. Tinka vartoti dvejus metus. Farmacijos pramonė gamina vaistinę žaliavą briketų pavidalu.

Raudonėlio vaistinėje žaliavoje yra 0,4—1,2% eterinio aliejaus, kuris susideda iš fenolių: timolio ir karvakrolio; triciklinių seskviterpenų, geraniolio acetato, raugų ir mineralinių medžiagų, vitamino C (askorbino rūgšties). Stiebuose vitamino C yra 58 mg% , lapuose — 565 mg% , žieduose — 166 mg% . Raudonėlio sunokusiose sėklose yra iki 28% džiūstančių aliejų ir kt.

Paprastojo raudonėlio preparatai naikina mikrobus, gydo uždegimus, malšina skausmą. Jo užpilas varo prakaitą, skatina bronchų ir virškinimo trakto liaukų sekreciją, žadina apetitą, gerina žarnyno peristaltiką, skatina šlapimo išsiskyrimą. Tinka vartoti užkietėjus viduriams, vykstant žarnyne puvimo procesams, esant meteorizmui, sumažėjus tulžies sekrecijai. Gydytojai juo gydo cholecistitą ir enterokolitą.

Užpilui paruošti reikia 15 g žaliavos ir stiklinės verdančio vandens. Namie užpilą geriausiai ruošti termose. Geriamas karštas po 1—2 valgomuosius šaukštus 3—4 kartus per dieną.

Raudonėlio žolės dedama į prakaitą varančias ir kosulį lengvinančias arbatas. Tinka skalavimams nuo gingivitų, anginos ir kitų viršutinių kvėpavimo takų ligų. Mokslininkai pastebėjo, kad raudonėlio vaistinės žaliavos poveikis yra raminamasis ir antispazminis. Ji vartojama nuo nemigos, galvos skausmų, esant padidėjusiam nerviniam jautrumui ir kt. Patariama gerti po trečdalį stiklinės 2—3 kartus per dieną.

Paprastojo raudonėlio užpilu išoriškai gydomos odos ligos (furunkulai, pūliniai, egzema, išbėrimai ir kt.). Jis tinka aromatinėms vonioms, sausiems ir drėgniems kompresams nuo sąnarių ligų.

Paprastojo raudonėlio žolė vartojama ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje — virškinimo trakto ligoms gydyti, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Rumunijoje — atsikosėjimui lengvinti, apetitui žadinti ir virškinimui gerinti, kepenų ir odos ligoms gydyti, prakaitui varyti ir diurezei skatinti.

Žmonės juo gydo epilepsiją, peršalimo ligas, paralyžių, malšina vidurių skausmus. Raudonėlis lengvina kosulį. Nėščioms moterims draudžiama vartoti raudonėlio preparatus.

Paprastasis raudonėlis vartojamas ir kaip prieskonis. Jis tinka sriuboms, raugintiems agurkams, žuvies bei kiaušinių patiekalams, dešroms, mėsai ir kt. Jo eterinis aliejus vartojamas maisto pramonėje bei parfumerijoje.

Raudonėlio žieduose susikaupia nemažai nektaro, todėl bitės juos noriai lanko ir surenka daug gero medaus. Žmonės raudonėlį deda į spintas nuo kandžių.

Paprastasis putinas — Viburnum opulus L.

Šeima. ŠEIVAMEDINIAI — CAPRIFOLIACEA

Paprastasis putinas — Viburnum opulus L.
Paprastasis putinas

Paprastasis putinas — šakotas, 1,5—5 m aukščio krūmas. Sakutės — plikos, šviesiai pilkos, kartais rusvos. Lapai — priešiniai, ištisiniai arba skiautėti, triskiaučiai, rečiau penkiaskiaučiai, plačiai kiaušiniški, kartais beveik apvalūs, iki 10 cm ilgio ir 5—8 cm pločio. Lapkočiai — 1—3,5 cm ilgio. Žiedynas — kekė, kraštiniai žiedai belyčiai, stambūs, nevienodo didumo, vidiniai — dvilyčiai, varpiniai, smulkesni už kraštinius, balsvi su gelsvu ar žalsvu atspalviu. Vaisius — apvali arba elipsiška, raudona, blizganti, sultinga, kaulavaisinė uoga. Žydi gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį. Vaisiai prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais. Žievė lupama juostelėmis pavasarį, vaisiai skinami prinokę.

Putinas — seniai žinomas vaistinis augalas. Pirmosios žinios apie gydymą putinu randamos XVI a. herbaruose. 1859 m. garsus rusų gydytojas F. Inozemcevas rekomendavo putinu gydyti piktybinius navikus. Ilgai gydytojai naudojo tik amerikietiškojo putino žievę (Viburnum pruniiolium L.). Ir tik 1928 metais tarybiniai mokslininkai A. Rozenfeldas ir G. Tutajevas įrodė, kad paprastasis putinas veikia taip pat kaip ir amerikietiškasis.

Paprastasis putinas auga visoje Tarybų Sąjungos europinėje dalyje, Kaukaze, Užkaukazėje, Sibire, Kryme ir Kazachstane. Lietuvoje auga upių pakrantėse, drėgnuose miškuose. Sodybose, parkuose auginamas paprastasis putinas su visai nevaisingais baltais ar rožiniais žiedais.

Gydymui vartojama putino žievė, žiedai ir vaisiai. Paprastojo putino uogose yra 82,6% vandens, apie 12,8% sausų tirpiųjų medžiagų, 7,7% cukrų (2,1% sacharozės, 5,6% monosacharidų), 0,83% pektinų, 1,6% rūgščių (obuolių, rūgštynių, valerijono, skruzdžių, acto, kavos), vitaminų (24—100 mg% C, karotino, P), iki 3% rauginių medžiagų, mikroelementų, flavonoidų (kempferolo, kvercetino, astragalino, peonozido), eterinio aliejaus. Žievėje yra 6,5% dervų, iki 2% raugų, organinių rūgščių (acto, izovalerijono, skruzdžių, sviesto, oleino, kaprilo, linolinės, cerotino, palmitino), eterinio aliejaus, ne daugiau kaip 2% glikozido viburnino, fitosterolino, fitosterino ir kitų cheminių junginių. Žieduose yra flavonoidų, vitamino C, eterinio aliejaus, organinių rūgščių; lapuose — organinių rūgščių ir glikozido arbutino.

Medicininėje praktikoje vartojami putino žievės ekstraktai ir nuovirai. Jie stiprina gimdos raumenų tonusą ir vartojami nuo gimdos kraujavimų. Jais gydomas endometritas, gimdos gleivinės hiperplazija, taip pat miomos. Žievės ekstraktas labai tinka nuo gausių ir skausmingų menstruacijų, taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą. Žievės nuoviro kompresai dedami ant nosies ir kaktos, kai iš nosies bėga kraujas. Juo skalaujama burna esant gleivinės uždegimui. Žievės nuoviras gaminamas ir geriamas šitaip: 3—4 g smulkiai supjaustytos žievės reikia užpilti stikline karšto vandens, kaitinti 15 minučių, paskui perkošti ir gerti po valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną.

Putino uogų dedama į vitamininę arbatą. Ji tonizuoja organizmą, stiprina širdį ir skatina šlapimo išsiskyrimą.

Žmonės putino žievės nuovirą geria nuo skrofuliozės, dusulio ir peršalimo ligų, isterijos ir traukulių.

Žiedų ir jaunų šakučių užpilas vartojamas nuo diatezės ir odos išbėrimų.

Uogos vartojamos kaip prakaitą varantis ir vėmimą skatinantis, vidurius laisvinantis vaistas. Jos geriamos nuo skrandžio opaligės. Uogų nuoviras su medumi tinka nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų, plaučių uždegimo, bronchito, kepenų ligų, geltos, viduriavimo. Šviežios uogos arba jų užpilai vartojami sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, tinka profilaktikai nuo skrandžio vėžio. 10—20% putino uogų sulčių skiediniais plaunami pūliniai. Sultimis galima gydyti veido spuogus.

Šviežios, džiovintos ir konservuotos uogos (džemai, sultys, trintos uogos su cukrumi) vartojamos susijaudinus, esant kraujagyslių spazmams, sergant hipertonija, ateroskleroze. Jos valgomos su medumi arba cukraus sirupu. Manoma, kad nuolat valgant uogas, pagerėja ligonių, sergančių virškinimo organų piktybiniais navikais, savijauta.

Paprastasis lazdynas — Corylus avellana L.

Šeima. BERŽINIAI — BETULLACEAE

Paprastasis lazdynas — Corylus avellana L.
Paprastasis lazdynas

Paprastasis lazdynas — 2—6 m aukščio krūmas. Stiebo žievė — rausvai pilka. Lapai — pražanginiai, gana stambūs, 6—12 cm ilgio, ovalūs, su trumpomis aštriomis viršūnėlėmis, dvigubai dantytais kraštais, plaukuoti; viršus — tamsiai žalias, apačia — šviesesnė. Žiedai — vienalyčiai. Lazdynai yra vienanamiai augalai. Kuokeliniai žiedai susitelkę į daugiažiedžius žiedynus — žirginėlius. Piesteliniai žiedai sukrauti po du pumpuro formos žiedyne. Vaisius — apvalus arba pailgas rausvai geltonas riešutas, apgaubtas gožele.

Žydi anksti pavasarį, kovo—balandžio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugsėjyje.

Manoma, kad lazdyną soduose augino jau Pompėjos gyventojai. Apie lazdyno naudą rašė romėnų poetas Vergilijus. IV—III a. pr. m. e. jį augino čerkesai. Lietuvoje lazdyną, kaip vaisinį augalą, žmonės pradėjo auginti XVIII a. pabaigoje—XIX a. pradžioje. Selekcininkai išvedė nemažai kultūrinių veislių. Dabar lazdynas auga Euroazijos ir Šiaurės Amerikos miškų zonose. Lietuvoje auga lapuočių ir mišriuose, taip pat spygliuočių miškuose, palaukėse, kirtimuose, upių ir kalvų šlaituose.

Gydomoji žaliava — lapai, stiebų žievė ir branduoliai.

Riešutų branduoliai yra labai skanūs ir maistingi. Juose yra iki 70% riebalų, 15—17% baltymų, 3,5—8% cukraus, 3,2% ląstelienos, 2—3% aromatinių medžiagų, mineralinių medžiagų (geležies, jodo, kalcio), vitaminų (E, B1, karotino). Lapuose yra 0,04% eterinio aliejaus, glikozido miricitrozido, palmitino rūgšties, sacharozės, vitamino C, žievėje — eterinio aliejaus, tanidų, flobafenų, betulino, lignocerilinio alkoholio.

Lazdyno vaisiai — riešutų branduoliai — gerina krūtimi maitinančių motinų pieno liaukų funkciją (didina pieno išsiskyrimą), tirpdo akmenis sergant inkstų akmenlige, trukdo kauptis dujoms žarnyne.

Žievėje esantis eterinis aliejus ir kiti gydomieji komponentai sutraukia kraujagysles, veikia antiseptiškai ir gydo uždegimus. Žievės nuoviru gydomos išsiplėtusios venos, flebitai, kapiliarinis kraujavimas. Aprašoma, kad lapų nuoviras vartojamas nuo prostatos hipertrofijos.

Iš lapų ir žievės gaminami nuovirai (vieną valgomąjį šaukštą lapų ar žievės reikia užpilti stikline karšto vandens, kaitinti tol, kol užvirs, paskui palaikyti vieną valandą ir perkošti, išgerti per dieną).

Žmonės sutrintus riešutų branduolius vartoja nuo plaučių ligų, karščiavimo ir inkstų akmenligės. Riešutų branduolius su medumi žmonės valgo nuo mažakraujystės ir reumato. Susmulkinti ir sumaišyti su kiaušinio baltymu jie vartojami nudegimams gydyti. Riešutų branduolių aliejumi žmonės gydo epilepsiją ir askaridozę. Aliejumi įtrinamą galvos oda, kad mažiau slinktų plaukai. Žoželių nuoviras tinka nuo viduriavimo.

Iš lapų gaminama vertinga ir skani arbata, kuri skatina šlapimo išsiskyrimą. Lapų nuoviras geriamas sergant įvairiomis kepenų ligomis. Žievės nuoviras vartojamas ir nuo maliarijos.

Riešutų branduoliai yra vertinga žaliava maisto pramonėje. Jų dedama į šokoladą, saldainius, tortus, pyragaičius.