Autorius: NM

Paprastoji sukatžolė — Leonurus cardiaca L.

Šeima. LŪPAŽIEDŽIAI — LABIATAE

Paprastoji sukatžolė — Leonurus cardiaca L.
Paprastoji sukatžolė — Leonurus cardiaca L.

Paprastoji sukatžolė yra daugiametis, iki 80 cm aukščio žolinis augalas. Jo šakniastiebis — trumpas, o stiebas — stačias, tuščiaviduris, keturbriaunis, plaukuotas. Lapai — kotuoti, skiautėti. Viršus — tamsiai žalias, apačia — šviesiai žalia. Augalas žydi birželio—rugsėjo mėnesiais rausvais žiedais, susitelkusiais viršutinių lapų pažastyse.

Auga pakrūmėse, šlaituose, patvoriuose, derlingose dirvose. Lietuvoje paplitęs augalas.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti viršutinė augalo dalis. Džiovinama gerai vėdinamoje vietoje paskleidus plonu sluoksniu. Išdžiūvusi žaliava yra žalia, silpno kvapo, kartaus skonio. Ji tinka vartoti gydymui trejus metus.

Paprastosios sukatžolės žolėje yra iki 9% raugų, organinių rūgščių (citrinos, obuolių, vyno), saponinų, glikozido leonurino, alkaloido stachidrino, eterinio aliejaus, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, vitamino E (60 mg% ), C, karotino, flavonoidų (rutino, kvercetino).

Sukatžolės galeniniai preparatai pasižymi raminamuoju poveikiu, mažina kraujospūdį, reguliuoja širdies veiklą. Jais gydoma širdies ir kraujagyslių neurozė, stenokardija, kardiosklerozė, hipertonija. Sukatžolės vaistai lėtina širdies ritmą ir stiprina jos susitraukimus. Be to, jie ramina nervus, padeda nuo nemigos, vegetodistonijos. Tinka klimakteriniu laikotarpiu, kai sutrikusi vegetatyvinė nervų sistema. Manoma, kad sukatžolės preparatų sedatyvinis poveikis yra keletą kartų stipresnis už valerijono preparatus.

Užpilui ruošti imama 15 g (keturi valgomieji šaukštai) susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama pro marlę, likusi žaliava nusunkiama ir dar įpilama iki 200 ml virinto vandens. Rekomenduojama gerti valandą prieš valgį po trečdalį stiklinės du kartus per dieną. Paruoštą užpilą galima laikyti vėsioje vietoje dvi paras. Sukatžolės vaistinės žaliavos dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais gydomos nervų ir širdies ligos.

Farmacijos pramonė išleidžia Tinctura Leonuri, kurią reikia gerti po 30—40 lašų 3—4 kartus per dieną. Sukatžolės preparatus reikia vartoti gydytojui paskyrus.

Užsienio šalyse paprastosios sukatžolės vaistais gydoma nervų sistemos ir širdies ligos.

Liaudis šviežios sukatžolės sultimis gydo nervų sistemos ligas ir bronchinę astmą.

Paprastoji spanguolė — Oxycoccus palustris Pers.

Šeima. VIRŽINIAI — ERICACEAE

Paprastoji spanguolė — Oxycoccus palustris Pers.
Paprastoji spanguolė — Oxycoccus palustris Pers.

Spanguolė yra visžalis krūmokšnis. Jo stiebai gležni, šliaužiantys ir šakoti. Lapai — pražanginiai, odiški, smulkūs. Lapo viršus — tamsiai žalias, apačia — melsvai žalia. Žiedai yra rausvi arba avietinės spalvos, smulkūs, taisyklingi, susitelkę skėtiniuose žiedynuose. Spanguolė žydi gegužės— liepos mėnesiais. Sultingas, tamsiai raudonas uogas nokina rugsėjo mėnesį.

Spanguolės mėgsta drėgnas, bet ne per daug šlapias vietas (pelkėtus miškus, pelkes, liūnus). Lietuvoje daugiausia auga Ignalinos, Švenčionių, Varėnos ir Marijampolės rajonuose. Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos institutas spanguoles bando sukultūrinti. Jos gerai auga ir dera saulėtose vietose.

Vaistams renkamos prinokusios uogos, iš jų išvalomos priemaišos, uogos laikomos 0°C temperatūroje. Tačiau galima laikyti ir induose užpiltas vandeniu.

Spanguolių uogos dar vadinamos šiaurės citrinomis, nes jose daug citrinos rūgšties. Uogose yra 4,22% angliavandenių (gliukozės, fruktozės), 4,85% organinių rūgščių (citrinos, benzoinės, ursolo, chino, oleanolinės ir kt.), glikozido vakcinino, 1,4% pektinų, antocianų, 40 mg% askorbino rūgšties, karotino, vitamino P (300—600 mg% ), B1, B2, PP, 14 amino rūgščių, mineralinių medžiagų (net 25 cheminių elementų), tarp jų daugiausia kalio, fosforo, kalcio, geležies, mangano, magnio, vario, jodo ir kt. Manoma, kad žmogaus organizmas gerai pasisavina spanguolių uogose esančius mineralinius elementus. Be to, visose augalo dalyse yra raugų, o augalo žolėje — arbutino, kuris veikia antiseptiškai.

Spanguolių uogos ir jų sultys malšina troškulį, tonizuoja organizmą, didina darbingumą, gerina apetitą, virškinimą, ypač tinka tuomet, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Tačiau jos netinka sergant opalige ir žarnyno gleivinės uždegimu, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Jose esantys organiniai junginiai gydo kraujagyslių, širdies, kepenų ligas.

Liaudies medicinoje uogos valgomos nuo kraujavimų, jomis mažinama temperatūra, gydomi uždegiminiai procesai. Jos vartojamos gydant inkstų ligas antibiotikais ir sulfanilamidais. Ypač spanguolės tinka nuo hipertonijos, jos švelniai stimuliuoja kasos veiklą.

Antžeminės augalo dalies užpilu gydomos skrandžio ligos, viduriavimas. Užpilui paruošti imama du valgomieji šaukštai lapų ir uogų mišinio, užpilama dviem stiklinėmis verdančio vandens, virinama 10 minučių verdančio vandens vonelėje, ataušinama, perkošiama ir geriama po pusę stiklinės keturis kartus per dieną.

Šviežios ir perdirbtos spanguolės vartojamos maistui. Iš uogų spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, daroma želė, morsas, marmeladas, sirupai, gira, kokteiliai, kisielius, gaivinantys gėrimai, likeriai, trauktinės. Šeimininkės deda uogų į raugiamus kopūstus ir kitus konservuojamus produktus.

Paprastoji saulėgrąža — Helianthus annuus L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Paprastoji saulėgrąža — Helianthus annuus L.
Paprastoji saulėgrąža — Helianthus annuus L.

Paprastoji saulėgrąža yra vienametis, 1—2,5 m aukščio augalas. Jos šaknis — liemeninė, šakota. Stiebas — stačias, nešakotas, plaukuotas kaip ir lapai. Lapai — pražanginiai, širdiškai kiaušiniški, stambūs. Jų lapkočiai — ilgi ir plaukuoti. Viršutiniai lapai — elipsiški. Žiedynas — 15— 20 cm skersmens graižąs, kurio sudėtyje yra daugiau kaip pusantro tūkstančio žiedelių. Išoriniai žiedai — liežuviški, geltoni, vidiniai — vamzdiški, tamsiai geltoni arba rudi, dvilyčiai. Vaisius — keturbriaunis, pailgas arba suplotas lukštavaisis. Saulėgrąžos žydi liepos—spalio mėnesiais.

Saulėgrąža savaime auga Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Amerikoje buvo rasta molinių indų su saulėgrąžomis, kurių amžius 2—3 tūkstantmečiai. Į Europą jos atvežtos XVI a. 1576 m. botanikas Lobelijus pirmasis aprašė saulėgrąžą ir sugalvojo jai pavadinimą. Dabar medicininėje literatūroje ji žinoma kaip Helianthus (iš graikiško žodžio helios — saulė ir antos — gėlė). Po pusantro šimto metų Karlas Linėjus prie šio gentinio vardo pridėjo ir rūšinį pavadinimą annuus — vienametis.

Į Rusiją saulėgrąžos pateko Petro Pirmojo laikais ir buvo auginamos kaip dekoratyvinis augalas. XVIII a. pabaigoje valstiečiai ėmė auginti saulėgrąžas savo daržuose ir valgė kaip skanėstą vietoj riešutų. 1829 m. Saratovo gubernijos valstietis D. Bokarevas pirmasis išspaudė saulėgrąžų aliejų.

Lietuvoje saulėgrąža pradėta auginti XIX a. Dabar ji auginama beveik visame pasaulyje, bet daugiausia Tarybų Sąjungoje ir Argentinoje.

Vaistams vartojami žiedai, lapai ir sėklos. Lapai ir žiedai skinami žydėjimo pradžioje tik ryškiai geltoni, liežuviški. Lapai džiovinami pavėsyje gerai vėdinamoje vietoje, žiedai — tamsiose patalpose. Sėklose yra iki 38—45% aliejaus. Jo sudėtyje yra palmitino, stearino, arachidino, lignocerino, oleino ir linolinės rūgšties gliceridų, iki 19,1% baltymų, 26,5% angliavandenių, apie 2% fitino, 1,5% raugų. 2,63% mineralinių medžiagų, iki 1,75% citrinos, vyno ir chlorogeno rūgščių. Lapuose yra 11 —100 mg% karotino, iki 0,6% kaučiuko, iki 3% dervų, flavonoidų. Žieduose yra solantinės rūgšties, betaino, cholino, arnidiolio, faradiolio, kvercimeritrino, monoglikozido cianidino, karotino, kriptoksantino ir taraksantino.

Vaistams vartojami saulėgrąžų lapų ir liežuviškų žiedų preparatai (užpilas ir ekstraktas). Jie žadina apetitą, gydo viršutinių kvėpavimo takų ligas. Saulėgrąžų aliejus vartojamas užkietėjus viduriams, taip pat nuo aterosklerozės bei jos profilaktikai. Aliejiniuose ir šarminiuose mišiniuose, iš kurių daromos inhaliacijos sergant nosies, gerklų ir ryklės ligomis, yra ir saulėgrąžų aliejaus. Jis taip pat tinka aliejaus ir garstyčių kompresams sergant ūmiu bronchitu, plaučių uždegimu. Aliejus geriamas ir nuo tulžies pūslės takų uždegimo. Geriama po vieną valgomąjį šaukštą ryte prieš valgį.

Saulėgrąžų aliejus tinka ir kosmetikai. Juo tepama sausa, jautri oda, daromi kompresai ir kaukės. Aliejus atpalaiduoja veido nervus, kraujagysles, teigiamai veikia odą. Iš iškultų saulėgrąžų graižų gaminamas pektinas. Juo gydomos skrandžio ir žarnyno ligos, stabdomi žarnyno puvimo procesai, ypač tinka sergant enterokolitu.

Žmonės žiedų ir lapų užpilu žadina apetitą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, gydo bronchinę astmą, dilgėlinę ir neuralgiją, taip pat mažina temperatūrą. Žiedų užpilą (vienas valgomasis šaukštas žiedų vienai stiklinei karšto vandens) reikia gerti po valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną nuo bronchų spazmų ir skrandžio bei žarnyno kolikų. Žiedų užpilu žmonės anksčiau gydė ir maliariją (du šaukštai žiedų vienai stiklinei karšto vandens, geriama po valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną prieš valgį).

Pakaitintu aliejumi rekomenduojama vilgyti tvarsčius, jis gerai gydo žaizdas ir nudegimus. Saulėgrąžų aliejus vartojamas margarino, kulinarinių riebalų ir majonezo gamybai.

Iš saulėgrąžų sėklų galima pasigaminti skanų gėrimą. Imama du arba tris valgomuosius šaukštus nuplautų ir išdžiovintų saulėgrąžų sėklų (vienai stiklinei vandens), sumalama kavamale ir užpilama stikline verdančio vandens. Laikoma 20—30 minučių, paskui antpile ištirpinama šaukštelis medaus.

Paprastoji pušis — Pinus silvestris L.

Šeima. PUŠINIAI — PINACEAE

Paprastoji pušis — Pinus silvestris L.
Paprastoji pušis — Pinus silvestris L.

Paprastoji pušis yra aukštas, visžalis, spygliuotas medis. Tai mūsų miškų puošmena, kuri nuolat žmogui teikia sveikatos. Ji mėgsta augti jauriniame smėlio dirvožemyje ir įvairaus reljefo augimvietėse.

Vaistinei žaliavai pavasarį skinami išbrinkę pušų pumpurai ir spygliai. Pumpurai skinami vasario—kovo mėnesiais, spygliai renkami žiemą. Geriausia skinti saulėtą, nelietingą dieną. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba dirbtinėse džiovyklose. Išdžiūvę pumpurai esti sukibę arba palaidi, dervos kvapo, kartaus skonio. Jie laikomi sandariai uždengtuose stikliniuose induose.

Vaistinėje žaliavoje yra 0,36% eterinio aliejaus (pineno, piborneolio, limoneno, silvestreno), raugų ir karčiųjų medžiagų, sakų, daug fitoncidų; spygliuose — raugų, eterinio aliejaus, flavonoidų, alkaloidų, fitoncidų, 300 mg% vitamino C, K, karotino; sėklose — riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių ir karčiųjų medžiagų.

Apie pušį žmonės sukūrė daug legendų, pasakojimų. Jos sakai, milijonus metų išgulėję žemės gelmėse, virto gintaru, kuris šiandien yra mūsų moterų mėgstamas papuošalas ir pasididžiavimas. Iš jo pramonė gamina daug vertingų daiktų; tarp jų — instrumentus ir indus kraujui perpilti (kad nesuliptų eritrocitai). Iš gintaro išskiriama gintaro rūgštis, kuri naudojama vitaminui D gaminti.

Senovės gydytojai Galenas ir Avicena gintaru traukdavo iš akių svetimkūnius. Iš pušies sakų gaminamas terpentinas, kurio gydomosios savybės jau seniai žinomos. Iš jo gaminami tepalai ir linimentai, kuriais gydoma neuralgija, raumenu uždegimas, reumatas, podagra, taip pat įvairics odos ligos. Iš terpentino gaminamas širdies ir kvėpavimo stimuliatorius — kamparas.

Pušų medienos sausas distiliacijos produktas — degutas, kuris pasižymi dezinfekuojamosiomis ir insekticidinėmis ypatybėmis. Jis yra svarbiausias Višnevskio linimento komponentas. Višnevskio linimentu gydomos žaizdos ir odos ligos. Iš sudegusios pušų medienos gaminama aktyvuota anglis. Ją reikia gerti, kai sutrinka skrandžio ar žarnyno veikla arba apsinuodijus.

Iš pušų pumpurų paruošti galeniniai preparatai tinka inhaliacijoms, padeda nuo kosulio, dezinfekuoja viršutinius kvėpavimo takus, varo tulžį ir šlapimą. Jais gydomi įvairūs uždegiminiai procesai. Iš terpentino gaminamas terpinhidratas, kuris lengvina kosulį ir išvalo gleivinę. Iš pušų pumpurų ruošiamas nuoviras. Imama 10 g susmulkintos žaliavos, ji emaliuotame inde užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, paskui aušinama kambario temperatūroje 10 minučių, perkošiama ir geriama po pusę stiklinės tris kartus per dieną po valgio. Šitoks nuoviras padeda atsikosėti, dezinfekuoja kvėpavimo takus. Inhaliacijoms galima pasidaryti pušų pumpurų antpilą. Imama 20 g susmulkintos žaliavos ir dedama į emaliuotą indą. Ji užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, paskui aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama ir galima inhaliuoti.

Iš pušų ekstrakto taip pat ruošiamos vonios. Vienai voniai reikia 50 g sauso arba 100 ml skysto pušų ekstrakto. Vonios vandens temperatūra — 35—37°C. Procedūra trunka 10—15 minučių. Pušų vonias žmonės naudoja jau seniai. Jos tonizuoja organizmą, suteikia jėgų. Šios vonios netinka žmonėms, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertonija.

Galima ruošti pušų vonias kojoms sergant reumatiniu poliartritu. Nuskintos eglės ar pušies šakelės užplikomos dubenėlyje verdančiu vandeniu ir atvėsinamos iki kūno temperatūros. Šiame vandenyje kojas reikia mirkyti 30 minučių, po to jas šiltai apauti ir pagulėti lovoje. Procedūros kartojamos 7 kartus.

Iš pušų spyglių gaminami vitaminų C, K, karotino koncentratai ir vitamininiai gėrimai. 100 g žalių spyglių užpilama trupučiu virinto vandens, sutrinama, užpilama trimis stiklinėmis vandens, parūgštinama citrinos rūgštimi, pavirinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje, paliekama ekstrahuotis 2—3 valandas, perkošiama pro marlę ir geriama po 100 ml per dieną po valgio kaip vitamininis gėrimas.

Pušys taip pat skleidžia fitoncidus (lakiąsias medžiagas), kurie išvalo iš oro mikrobus ir dulkes. Todėl pušyne lengva kvėpuoti, jame geriau jaučiasi ligoniai, kurie serga įvairiomis plaučių ligomis. Pušynų ore visada esti terpenų, ozono ir kt., bet birželio—liepos mėnesiais jų ypač daug. Tuomet spygliuočių miške gali padidėti kraujospūdis, pradėti dažniau plakti širdis, svaigti galva, kartais darosi sunkiau kvėpuoti pro nosį ir kt. Žiemą spygliuočių miškų oras normalizuoja kraujospūdį ir kraujotaką. Todėl vasarą pušyne prasčiau jaučiasi žmonės, kurie serga hipertonija, širdies ischemine liga. Pušims žydint — gegužės mėnesį — širdininkai pušyne jaučiasi gerai.

Paprastoji pakalnutė — Convallaria majalis L.

Šeima. LELIJINIAI — LILIACEAE

Paprastoji pakalnutė — Convallaria majalis L.
Paprastoji pakalnutė — Convallaria majalis L.

Daugiametis žolinis augalas, kurio šakniastiebis — šliaužiantis ir šakotas. Stiebas — belapis. Lapai — pamatiniai, dideli, ilgakočiai, lankiškai gysloti. Žiedstiebis — stačias, šiek tiek palinkęs, žiedai nusvirę į vieną pusę. Pakalnutė žydi gegužės—birželio mėnesiais baltais, kvapiais žiedais ir subrandina raudoną uogą.

Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat auginama darželiuose.

Vaistinei žaliavai renkama žydinti antžeminė augalo dalis. Džiovinama gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiūvusią žaliavą reikia laikyti sausoje vietoje sandariuose induose.

Pakalnutėje yra širdį veikiančių glikozidų (pagrindiniai— konvaliatoksinas, konvaliazidas), steroidinių saponinų, eterinio aliejaus, organinių rūgščių (obuolių, citrinos, chelidoninės), krakmolo, vitamino C, farnezolo, likopeno, mineralinių medžiagų.

Įvairūs pakalnutės preparatai taikomi medicinoje širdies ligoms gydyti. Jie stiprina širdies raumens susitraukimus, intensyvina kraujotaką, retina širdies susitraukimo ritmą, skatina šlapimo išsiskyrimą, mažina skysčių kaupimąsi organizme. Pakalnutės veikliosios medžiagos ramina centrinę nervų sistemą, gydo širdies neurozes, kardiosklerozę. Ją galima vartoti kartu su valerijonu ir sukatžole

Pakalnutės užpilui paruošti imama 4 g žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens. Užpilą galima gerti tik pasitarus su gydytoju.

Pakalnutės preparatus plačiai vartoja žmonės ir užsienyje. Pavyzdžiui, Bulgarijoje antžeminės augalo dalies galeniniais preparatais gydoma širdies neurozė, ypač klimakteriniu laikotarpiu, aritmija, ekstrasistolija ir kitos širdies ligos.

Pakalnutės žiedai vartojami Šveicarijoje, Suomijoje, šakniastiebiai — Jungtinėse Amerikos Valstijose, o antžeminė dalis — Europos šalyse. Liaudies medicina pakalnute gydo širdies ligas, vandenligę, epilepsiją, o išoriškai — kompresais — gydo akių ligas.

Pakalnutės išnokusios uogos vilioja visus. Todėl jomis dažnai apsinuodija vaikai! Pakalnutė — nuodingas augalas, todėl vartoti jos preparatus galima tik paskyrus gydytojui.

Paprastoji obelis — Malus domestica Bernh.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastoji obelis — Malus domestica Bernh.
Paprastoji obelis — Malus domestica Bernh.

Obelis — visur augantis ir visiems gerai pažįstamas daugiametis erškėtinių šeimos vaismedis. Obelies lapai yra kiaušinio formos, žiedai balti arba oranžiniai, kvapūs. Vaisiai — įvairių spalvų ir formų. Selekcininkai yra išvedę daug ir įvairių obelų veislių, kurių vaisiuose kaupiasi daug biologiškai aktyvių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmui.

Obelis, kaip kultūrinis augalas, buvo pradėta auginti Mažojoje Azijoje, vėliau Egipte, Palestinoje, Graikijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse.

Obuolių skonis priklauso nuo jų cheminės sudėties. Juose yra 85% vandens, 11,3% angliavandenių (fruktozės, gliukozės), organinių rūgščių (obuolių, vyno, citrinos), raugų, eterinių aliejų, fitoneidų, vitaminų (A, B1, B2, B3, B6, C, E, PP, P, K, karotino, folinės rūgšties). Vitamino C daugiau yra laukinių bei šiaurinių augalų vaisiuose. Ypač geros tos veislės, kuriose yra tinkamas vitamino C ir P biologinis santykis. Ursolinė obuolių rūgštis reguliuoja medžiagų apykaitą. Organizmui naudinga chlorogeno rūgštis, mineralinės medžiagos (geležis, manganas, kalis, natris, kalcis ir kt.). Be to, vaisiuose yra nemažai pektino, celiuliozės, raugų, žievėje — florizino ir kvercetino.

Obuoliuose yra medžiagų, kurios užmuša mikrobus. Kuo kvapesnis obuolys, tuo stipriau veikia fitoncidai (šia savybe ypač pasižymi antaniniai obuoliai). Manoma, kad obuoliai iš aplinkos pasisavina kai kuriuos aromatinius angliavandenilius ir taip iš dalies valo orą.

Biologiškai aktyvios obuolių medžiagos įvairiai veikia žmogaus organizmą. Pavyzdžiui, vitaminai C ir P intensyvina medžiagų apykaitą. Todėl, valgant obuolius, kraujagyslės darosi elastingesnės. Obuolius turi valgyti ligoniai, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis. Esant širdies kilmės pabrinkimams, rekomenduojama obuolių ir varškės dieta (600—1000 g obuolių ir 300—500 g varškės). Reikia valgyti 2—5 dienas.

Organinės obuolių rūgštys gerina virškinimą, reguliuoja rūgščių ir šarmų balansą, tinka sergant cukriniu diabetu, podagra, diateze. Ypač daug obuolių reikia valgyti žiemą, kai vartojama daugiau gyvūninės kilmės maisto produktų. Obuoliuose esančios mineralinės medžiagos, ypač kalis, gerina širdies darbą.

Medicininėse knygose rašoma, kad žmonėms, kurie kasdien valgo obuolius, sumažėja kraujyje cholesterino. Manoma, kad cholesterinui pasišalinti padeda pektinai, ursolo rūgštis, mineralinės medžiagos, fruktozė ir kiti junginiai. Pektinai adsorbuoja organizmo medžiagų apykaitos ir virškinant susidariusias toksines medžiagas bei sunkiuosius metalus (šviną, kadmį, gyvsidabrį, kobaltą).

Obuolius gydymui galima vartoti visą laiką. Jų marmeladą, kuriame yra daugiau pektinų, patartina valgyti žmonėms, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis.

Pasitarus su gydytoju, obuoliais galima gydyti ir virškinimo trakto ligas. Šviežius sutarkuotus obuolius reikia valgyti nuo viduriavimo. Jais gydomas ūmus ir lėtinis storosios žarnos uždegimas. Čia geriau tinka saldieji obuoliai. Pirmąsias 2—3 dienas ligoniai turi gerti obuolių nuovirą arba sultis. Be to, skiriama ir obuolių dieta: du kilogramus tarkuotų obuolių (be žievės) reikia suvalgyti per 5—6 kartus per dieną, t. y. tol, kol išmatos pasidarys normalios.

Gydant hipertoniją ir aterosklerozę, reikėtų per dieną suvalgyti 400—500 g obuolių. Tuomet pagerės savijauta, mažiau skaudės galvą, ji nesvaigs, nesigirdės ūžesio. Gydytojai pataria ir obuolių dietą (2—3 dienas per savaitę po 1,5 2 kg obuolių). Nuo mažakraujystės taip pat reikėtų valgyti obuolius, nes juose yra geležies, vitamino C ir folinės rūgšties. Geriau tinka rudeniniai arba žieminiai obuoliai. Žali, virti, kepti obuoliai skatina šlapimo išsiskyrimą.

Obuolius siūloma valgyti ir peršalimo ligų profilaktikai (3—4 obuolius per dieną). Jų nuoviras peršalus lengvina kosulį, tinka užkimus. Tinka ir obelų lapų antpilas (1:10), kuris geriamas po pusę stiklinės keletą kartų per dieną. Lietuvoje gyvenantys žmonės obelų žievės arbata ramina nervus, o šaknų žievės nuoviru (kartu su kitais vaistais) gydo cukrinį diabetą. Obelų žiedadulkės gerina širdies veiklą (rekomenduotinos ir persirgus infarktu).

Obuoliai vartojami žali ir perdirbti. Iš jų gaminami kompotai, uogienės, tyrelės, marmeladai, sultys, vynas, actas, gira, sidras ir kt.

Norint pasigaminti sulčių, kuriose būtų daug vitamino P, reikia obuolius sušaldyti, paskui atšildyti ir spausti sultis. Jos konservuojamos fruktoze (500 g sulčių imama 3—4 arbatiniai šaukšteliai fruktozės). Kambaryje laikomi atšildyti obuoliai greitai netenka vitamino C. Žieminius obuolius galima laikyti ir iki pavasario. Tačiau kiekvieną obuolį reikia suvynioti į aliejumi pateptą popierių. Saldžiarūgščiai obuoliai ypač skanūs džiovinti. Tuomet dažniausiai suskyla vitaminas C, o vitaminas P išlieka ilgiau. Džiovintus vaisius galima sumalti ir juos vartoti su kitais patiekalais kaip padažą.

Verdant obuolių marmeladą, galima į jį įdėti daug vitaminų turinčių juodųjų serbentų arba erškėtuogės ekstrakto. Konservuoti galima su cukrumi, fruktoze arba medumi. Išspaudus sultis, iš atliekų verdama želė. Džiovintas išspaudas galima sumalti.

Iš obelų žiedų bitės prineša daug gero medaus.

Paprastoji kriaušė — Pyrus communis L.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastoji kriaušė — Pyrus communis L.
Paprastoji kriaušė

Kriaušė yra iki 20 m aukščio vaismedis. Lapai — ovalūs arba apvalūs, su trumpai nusmailėjusiomis viršūnėmis, smulkiai pjūkliški arba lygiakraščiai, tamsiai žali, viršus — blizga, apačia — matinė, ant ilgų lapkočių. Žiedai — balti arba blyškiai rausvi. Vaisiai — apvalūs, kiaušiniški, kūgiški, žali, geltoni, gelsvi arba rausvi, įvairaus didumo. Žydi balandžio—gegužės mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.

Manoma, kad kriaušės buvo vartojamos maistui Italijoje ir Šveicarijoje ikiistoriniais laikais. Kriaušė, kaip kultūrinis augalas, pradėtas auginti Graikijoje dar prieš mūsų erą. Paskui ją atvežė į Senovės Romą, o vėliau — į Vakarų europą. Paprastoji kriaušė auga Tarybų Sąjungos europinės dalies pietuose ir vidurinėje juostoje, Kryme ir Kaukaze.

Gydymui ir mitybai vartojami švieži ir džiovinti vaisiai.

Kriaušių cheminė sudėtis priklauso nuo rūšies, veislės ir augimo sąlygų. Jose yra 83—87% vandens, 6—13% angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės), 0,10— 2,9% organinių rūgščių (svarbiausios — citrinos ir obuolių), 0,5% raugų, 0,6% ląstelienos, 0,29—0,6% pelenų, vitaminų (0,76 mg% provitamino A, 0,01—2 mg% B1, 0,002— 0,07 mg% B2,5 mg% B6, 4,17 mg% C, 0,15—2,68 mg% E, 0,8 mg% K, P, 0,02—1,2 mg% PP, folinės rūgšties), flavonoidų (kvercetino, rutino), karotinoidų (luteolino, veloksantino, neoksantino), glikozidų, fenolio junginių, cheminių elementų (cinko, vario, kobalto, mangano, kalio, geležies, vanadžio, molibdeno, nikelio, fluoro, jodo).

Kriaušėse yra folinės rūgšties, kuri labai reikalinga kraujodarai. Joje esantys fenolio junginiai stiprina kapiliarus, gydo uždegimus ir aterosklerozę. Kriaušes rekomenduojama valgyti sergant kepenų ir inkstų ligomis.

Lapuose ir vaisiuose yra arbutino, kuris pasižymi dezinfekuojamosiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis, skatina šlapimo išsiskyrimą.

Kriaušių gydomosios savybės buvo žinomos dar viduramžiais. Šviežias kriaušes gerai pasisavina organizmas, jos gerina virškinimą, žarnų peristaltiką. Virtas ir keptas kriaušes žmonės valgo tuomet, kai labai kosti, suserga bronchitu arba plaučių tuberkulioze. Kriaušių nuoviras gerai malšina karščiuojantiems ligoniams troškulį. Kriaušių sultys, užpilas ir nuoviras skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, ypač sergant šlapimtakių ir inkstų akmenlige, šlapimo takų uždegimu, kepenų ligomis. Džiovintų kriaušių nuoviras, kisielius ir kompotas tinka nuo viduriavimo. Viduriuojant vaikams, patartina duoti gerti avižų nuoviro su džiovintų kriaušių kisieliumi.

Kriaušės vartojamos ir maisto pramonėje. Jos džiovinamos, gaminami kompotai, spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, džemai.

Paprastoji kraujažolė — Achillea millefolium L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Paprastoji kraujažolė — Achillea millefolium L.
Paprastoji kraujažolė

Paprastoji kraujažolė yra daugiametis, iki 60 cm aukščio žolinis augalas. Jos šakniastiebis — šliaužiantis, storas stiebas — nešakotas, šiurkštus. Lapai — lancetiški, plunksniškai suskaldyti, apatiniai — kotuoti, viršutiniai — bekočiai. Augalas žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais baltai gelsvais arba rausvais žiedais, sutelktais sudėtiniuose skėčiuose.

Lietuvoje paprastoji kraujažolė auga pamiškėse, sausose pievose, ganyklose, pakelėse, grioviuose.

Vaistinei žaliavai ruošiama žydinti ‘ viršutinė augalo dalis. Surinkta žaliava džiovinama vėdinamoje vietoje, ypač gerai džiūsta po skardos ar šiferio stogu. Tinkamai paruošta žaliava turi malonų, specifinį kvapą ir kartų skonį. Tinka vartoti dvejus metus.

Kraujažolės žaliavoje yra eterinio aliejaus, kurio svarbiausia dalis — azulenai (iki 40% ), taip pat borneolio, cineolio, esterių, pineno, kamparo. Be to, joje yra asparagino, dervų, inulino, tanidų, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, fitoncidų, alkaloidų (achileino, stachidrino), organinių rūgščių (acto, izovalerijono, skruzdžių), vitamino C, karotino, filochinono ir kitų junginių.

Kraujažolę dar Dioskoridas vadino žaizdos žole, nes ji buvo vartojama žaizdoms ir kraujavimams gydyti.

Kraujažolės galeniniuose preparatuose esančios veikliosios medžiagos žadina apetitą, gerina skrandžio liaukų veiklą, gydo gastritą, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kolitą, hemorojų, stabdo vidinį ir išorinį kraujavimą, didina trombocitų kiekį kraujyje, trumpina kraujo krešėjimo laiką, atpalaiduoja žarnyno, tulžies latakų lygiuosius raumenis, skatina tulžies išsiskyrimą į dvylikapirštę žarną, gerina virškinimą. Beje, jos veikia baktericidiškai, prieš uždegimus, slopina alergiją. Nuo jų geriau gyja žaizdos, kepenų ir tulžies latakų uždegimas, jos stimuliuoja gimdos susitraukimus, t. y. stabdo kraujavimą iš gimdos.

Užpilui reikia 15 g smulkios augalinės žaliavos užpilti stikline verdančio vandens, pakaitinti 15 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinti 45 minutes, perkošti, likusią žaliavą nusunkti ir dar pripilti vandens iki pirmykščio tūrio. Užpilą reikėtų gerti po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną po valgio. Paruoštą užpilą galima laikyti vėsioje vietoje 3—4 dienas.

Žmonės paprastąją kraujažolę vartoja apetitui žadinti, skrandžio, žarnyno (opaligei, kolitui, dispepsijai), kepenų, tulžies ligoms gydyti, ypač kai kraujuoja iš plaučių, žarnyno, gimdos. Manoma, kad kraujažolės arbata valo iš kraujo, kepenų, inkstų, tulžies ir šlapimo pūslės nereikalingus medžiagų apykaitos produktus. Be to, ja gydomas kosulys, sloga, šlapimo nelaikymas ir kt.

Šviežios kraujažolės sultys stiprina kraujagysles, ypač išsiplėtusias venas, gerina širdies veiklą, savijautą klimakteriniu laikotarpiu, reguliuoja menstruacijų ciklą, stabdo kraujavimą iš gimdos ir hemorojinių kraujagyslių. Patariama skalauti burnos ertmę, kai kraujuoja gleivinė (sergant stomatitu, gingivitu). Kraujažolės veikliosios medžiagos gerina organizmo medžiagų apykaitą ir tinka ligoniams, kuriems gali formuotis akmenligė. Gydytojai pataria gerti augalo šviežias sultis, sumaišytas lygiomis dalimis su medumi, po arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną.

Kraujažolės dedama į vaistinių arbatų mišinius, kuriuos reikia gerti tuomet, kai dingsta apetitas, tinka nuo virškinimo trakto ligų, šlapimo pūslės uždegimo ir esant sutrikusiai medžiagų apykaitai.

Norint gydytis kraujažolės preparatais, reikia pasitarti su gydytoju. Jų nepatartina gerti ligoniams, kurių padidėjęs kraujo krešumas.

Žemės ūkyje kraujažolės nuoviras vartojamas kaip biologinė-insekticidinė priemonė žemės ūkio kenkėjams naikinti.

Paprastoji kiaulpienė — Taraxacum officinale L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Paprastoji kiaulpienė — Taraxacum officinale L.
Paprastoji kiaulpienė

Daugiametis, žolinis augalas. Jo šaknis — stora, sultinga, šviesiai ruda, giliai auga. Lapai — skroteliniai, giliai dantytais pakraščiais, siaurėjantys pamato link, švelniai plaukuoti. Žiedstiebiai — tuščiaviduriai, be lapelių, graižai — stambūs. Žydi balandžio—gegužės mėnesiais geltonais, savotiško kvapo žiedais. Augale daug pieno sulčių.

Paprastoji kiaulpienė auga retuose lapuočių miškuose, dirvonuose, ganyklose, pievose, pakelėse, kiemuose.

Vaistinei žaliavai kiaulpienės šaknys kasamos rudenį arba pavasarį. Iškastas šaknis reikia nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu ir džiovinti lauke arba šildomoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiūvusios šaknys yra bekvapės, saldžiai kartaus skonio. Žaliava tinka vartoti penkerius metus.

Kiaulpienės šaknyse yra iki 40% inulino, iki 20% cukraus, organinių rūgščių (obuolių, citrinos ir kt.), glikozido taraksacino, taraksolio, stigmasterino, 2—3% kaučiuko, dervų, riebalų, cholino, triterpeninių alkoholių, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies, magnio, fosforo ir kt.), karotino, gleivių. Lapuose yra vitamino C (iki 417 mg%), B2 (iki 225 mg% ), karotino (43 mg% ), karotinoidų (taraksantino, flavoksantino, liuteino), triterpeninių alkoholių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, cholino, asparagino ir kitų cheminių junginių.

Avicena rašė, kad šį augalą žinojo senovės gydytojai ir liaudis, ypač buvo vertinamos jo sultys. Rusų liaudies medicinoje jis buvo laikomas gyvybės eliksyru. Juo buvo gydomos įvairios ligos.

Kiaulpienės šaknyse esančios karčiosios medžiagos žadina apetitą, skatina virškinimo trakto veiklą, jomis gydomi uždegimai. Be to, jos varo tulžį, šlapimą ir laisvina vidurius. Kiaulpienės preparatais gydomos kepenų ir tulžies ligos, geltligė, gastritas, užkietėję viduriai, kolitas, hemorojus. Manoma, kad augalo sultys mažina cholesterino kiekį kraujyje, dėl to jos vartojamos nuo aterosklerozės. Medicininėse knygose rašoma, kad augalo šaknų ir antžeminės dalies sultyse yra daug biologiškai veiklių medžiagų, kuriomis sėkmingai galima gydyti tulžies pūslės ir inkstų akmenligę. Be to, jos naudojamos nuo egzemos, furunkulų, pigmentinių dėmių. Paprastosios kiaulpienės šaknų aliejine ištrauka gydomi nudegimai. Kiaulpiene taip pat gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos. Ji varo prakaitą ir mažina temperatūrą. Nuovirui paruošti reikia 10 g (vieno valgomojo šaukšto) susmulkintų paprastosios kiaulpienės šaknų. Jos suberiamos į emaliuotą indą ir užpilamos stikline verdančio vandens, pavirinama 30 minučių vandens vonelėje, aušinama 10 minučių, perkošiama ir nuoviras geriamas šiltas 15 minučių prieš valgį po trečdalį stiklinės 3—4 kartus per dieną. Kiaulpienės žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą, tuštinimąsi.

Lietuviai kiaulpienės sultimis gydo nuospaudas, karpas. Lapai vartojami kaip priešnuodinis įkandus gyvatei.

Paprastosios kiaulpienės jauni lapai tinka salotoms. Kad nebūtų kartūs, surinktus lapus reikia pamirkyti sūdytame vandenyje (30 minučių), paskui nuplauti. Šitaip paruoštos salotos ypač tinka pavasarį, kai trūksta vitaminų, mikroelementų ir makroelementų. Valgant šias salotas, gerėja sąnarių medžiagų apykaita. Iš šaknų gaminamas kavos surogatas.

Paprastoji jonažolė — Hypericum perforatum L.

Šeima. JONAŽOLINIAI — HYPERICACEAE

Paprastoji jonažolė — Hypericum perforatum L.
Paprastoji jonažolė

Jonažolė — daugiametis, žolinis, iki 100 cm aukščio augalas. Jo šakniastiebis — plonas, šakotas, dvibriaunis. Lapai — priešiniai, bekočiai, lygiakraščiai, pailgai kiaušiniški, turi daug liaukelių. Augalas gausiai žydi visą vasarą, žiedai susitelkę šakelių viršūnėse. Žydėti pradeda birželio mėnesį aukso spalvos žiedais.

Lietuvoje auga sausuose miškuose, pievose, šlaituose, krūmuose, pagrioviuose, pakelėse ir kitur.

Vaistinei žaliavai skinama žydinčios jonažolės viršutinė dalis. Nupjauta jonažolė džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje arba palėpėse, šildomose džiovyklose 35 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava yra karstelėjusio ir sutraukiančio skonio. Tinka vartoti dvejus metus.

Vaistingojoje augalo žaliavoje yra iki 0,4% dažomųjų medžiagų, ne daugiau kaip 1% flavonoidų (hiperozido, kvercitino, rutinoj, karotino (iki 55 mg% ), vitaminų — C (140 mg% ), PP, cholino, antocianų, saponinų, dervų, 1% eterinio aliejaus, raugų (iki 13%), organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, fitoncidų ir kt.

Šios aprašytos jonažolės veikliosios medžiagos ir gydo įvairias ligas. Jos naikina mikrobus, slopina uždegimus, stabdo kraujavimą, stimuliuoja organizmą.

Dar Avicena jonažole gydė žaizdas, ja malšino skausmus, skatino šlapimo išsiskyrimą, taip pat gydė piktybinius navikus.

Iš jonažolės pagamintais galeniniais preparatais dabar gydomos virškinimo trakto (opaligės, skrandžio, plonosios ir storosios žarnų gleivinės uždegimai, viduriavimas), plaučių, širdies, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės, inkstų ligos. Jų duodama nuo šlapimo nelaikymo, hemorojaus, reumato, taip pat jais gydomi nudegimai. Be to, jonažolės arbata skalaujama gerklė, ypač sergant gingivitu ir stomatitu.

Gastritui gydyti ruošiamas jonažolių užpilas: du valgomuosius šaukštus susmulkintos žolės reikia , užpilti stikline verdančio vandens ir laikyti dvi valandas. Užpilą rekomenduojama gerti po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį. Šiuo užpilu gastritą reikia gydyti 1—2 mėnesius. Iš jonažolių galima pasigaminti aliejaus: 10 g žiedų reikia užpilti 20 g saulėgrąžų arba kitokio aliejaus ir laikyti tris savaites. Juo gydomos žaizdos, opos, nudegimai.

Jonažolės užpilas tonizuoja organizmą, kelia kraujospūdį. Esant depresijai, juo galima kartais pakeisti sintetinius antidepresantus.

Jonažolės dedama į įvairias gydomąsias arbatas. Jos tinka su žemuogėmis, mėtomis, beržų pumpurais, ramunėlėmis ir kitomis vaistažolėmis sergant skrandžio uždegimu, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, kepenų ligomis, cholecistitu.

Užpilui (po lygiai jonažolių, ramunėlių, mėtų, liepos žiedų) valgomąjį šaukštą mišinio reikia užpilti stikline verdančio vandens. Kai prisitrauks, reikia perkošti, įpilti du šaukštus degtinės. Užpilu galima valyti veidą, ypač vakare. Be to, jonažolių aliejumi galima tepti sudirgintas arba nudegusias odos vietas. Užpilas riebiai veido odai ruošiamas iš jonažolės, kraujažolės, šalavijo, šalpusnio lapų ir dirvinio asiūklio mišinio. Du valgomuosius šaukštus mišinio reikia užpilti dviem stiklinėmis verdančio vandens ii virinti verdančio vandens vonelėje 10 minučių, aušinti 45 minutes, paskui nukošti. Užpilu reikia suvilgyti lininę skarelę ir dėti ant veido. Laikyti 15 minučių. Paskui veidą nuplauti šiltu vandeniu. Tokias veido kaukes reikia kartoti penkiolika kartų.

Manoma, kad jonažolių nuoviras stiprina plaukus, jie mažiau riebaluojasi. Jonažolių nuovire (du valgomuosius šaukštus žolės reikia užpilti litru verdančio vandens) galima mirkyti sutrūkusias ir nutrintas kojas, paskui jas reikia nušluostyti ir patepti maitinamuoju kremu „Sport“ ar kokiu nors kitokiu.

Jonažolės veikliųjų medžiagų dedama į kremą „Krasnaja šapočka“, dantų pastą „Romaška“, dantų eliksyrą „Eukalipt“ ir losjoną „Flora“.

Nors jonažolė ir vaistinis augalas, bet ją reikia vartoti atsargiai. Ypač netinka žmonėms, kurie serga hipertonija. Jonažolėje esantis hipericinas didina organizmo imlumą ultravioletiniams spinduliams. Ja gydantis, nereikėtų kaitintis saulėje, dirbti radiologinėje laboratorijoje, ypač ten, kur aukšta temperatūra. Mokslininkai nustatė, kad jonažolė neigiamai veikia regos nervą. Gydantis jonažole, reikia pasitarti su gydytoju.