Autorius: NM

Plaukuotasis beržas — Betula pubescens Ehrh.

Šeima. BERŽINIAI — BETVLACEAE

Plaukuotasis beržas — Betula pubescens Ehrh.
Plaukuotasis beržas — Betula pubescens Ehrh.

Tai iki 20 m aukščio medis su nesvyrančiomis šakomis. Jauni ūgliai — plaukuoti. Lapų pamatas — apvalus, apatinė pusė — plaukuota. Beržas žydi anksti pavasarį. Riešutėliai subręsta liepos—rugpjūčio mėnesiais. Auga drėgnose pievose, miškuose.

Vaistinei žaliavai anksti pavasarį skinami dar neišsiskleidę beržo pumpurai. Lapai skinami žydint. Vaistams tinka ir karpotasis beržas. Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiūvusi žaliava yra sutraukiančio skonio, malonaus kvapo. Sandariuose induose ją galima laikyti dvejus metus.

Pumpuruose yra iki 5% eterinio aliejaus, raugų, dervų, cukraus, vitamino C, organinių rūgščių. Lapuose yra iki 2,8% vitamino C, nikotininės rūgšties, inozito, 3,2% saponino, 0,05% eterinio aliejaus, raugų, flavonoidų (apigenino, kempferolio). Pumpuruose ir lapuose yra kartumynų, fitoncidų, mineralinių medžiagų. Be to, pumpuruose yra daugiau dervų.

Galeniniai preparatai, paruošti iš beržo pumpurų ir lapų, veikia antiseptiškai, jais gydomos grybelinės ligos.

Be to, jie gerina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Rekomenduojama vartoti nuo inkstų ligų, kai atsiranda pabrinkimų dėl širdies nepakankamumo. Jais taip pat galima gydyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kepenų ligas, reumatą. Tačiau, sutrikus inkstų funkcijai, beržo preparatų nevartokite!

Beržo pumpurais gydomos ir kvėpavimo organų ligos (laringitas, bronchitas, tracheitas), kosulys, jie taip pat varo prakaitą.

Beržo preparatais gydoma egzema, nervų ir raumenų uždegimai. Kompresai tinka nuo sąnarių ligų, ilgai negyjančių žaizdų, opų.

Beržo lapų antpilu gydomas lengvas cholecistitas. Ligoniams nebeskauda, nepykina, jie nevemia, pagerėja savijauta, geriau išsiskiria tulžis ir šlapimas. Antpilas stiprina organizmą, tinka nuo avitaminozės.

Nuovirui ruošti imama 10 g beržo pumpurų, užpilama 200 ml vandens ir kaitinama 30 minučių, aušinama kambario temperatūroje 10 minučių, perkošiama ir geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną. Užpilui ruošti imama 10 g beržo lapų, dedama į emaliuotą indą ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama vandens vonelėje 15 minučių, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama, nusunkiama likusi žaliava, ir dar pripilama virinto vandens iki pradinio tūrio. Geriama po pusę stiklinės 10—15 minučių prieš valgį tris kartus per dieną. Šitoks užpilas skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą.

Nuoviru galima plauti galvą, nes jame esančios veikliosios medžiagos dezinfekuoja odą, gydo nuo pleiskanų, mažiau slenka plaukai, stiprėja jų šaknys.

Beržo sultys, kurios teka pavasarį, yra stiprinantis, skanus, gaivinantis ir naudingas gėrimas. Jose yra obuolių rūgšties, cukraus (gliukozės ir fruktozės), vitamino C, kalio, kalcio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų. Net ir konservuojamos beržo sultys nepraranda vertingų savybių ir aromato. Konservuotas beržų sultis gali gerti visi, tik šiek tiek mažiau tie, kurie serga cukriniu diabetu.

Beržo sula tirpdo šlapimtakių akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės), skatina šlapimo išsiskyrimą. Ja (kartu su kitais preparatais) gydoma akmenligė. Taip pat patariama gerti nuo mažakraujystės, bronchito, anginos, furunkuliozės, podagros, egzemos, avitaminozės.

Iš beržų medienos pagamintas degutas veikia antimikrobiškai, dėl to jo yra daugelio tepalų bei linimentų sudėtyje (Višnevskio, Vilkinsono ir kt.). Degutu gydomos parazitinės, grybelinės odos ligos bei sunkiai gyjančios žaizdos.

Beržo grybo ekstraktas vartojamas kaip simptomatinis vaistas piktybiniams navikams gydyti. Jį gydytojai skiria nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės. Vartojant ekstraktą, pagerėja ligonio savijauta, kraujas. Atsiminkite: gydantis beržo grybo ekstraktu, reikia laikytis dietos. Draudžiama valgyti aštrius patiekalus, rūkytus maisto produktus. Geriausiai tinka pieno ir daržovių patiekalai.

Žmonės jau seniai gydymuisi vartoja beržo pumpurus, lapus, žievę ir sulą. Lapų arbata „valo kraują“, skatina šlapimo išsiskyrimą, ją geria nuo skrandžio ir inkstų ligų, ypač nuo akmenligės.

Plačialapis gyslotis — Plantago major L.

Šeima. GYSLOTINIAI — PLANTAGINACEAE

Šeima. GYSLOTINIAI — PLANTAGINACEAE
Šeima. GYSLOTINIAI — PLANTAGINACEAE

Daugiametis žolinis augalas. Jo šaknys — trumpos, kuokštinės, baltos. Lapai — lygiakraščiai, kiaušiniški arba elipsiški, apačia ryškiai gyslota. Žiedynas — cilindrinė varpa. Augalas pradeda žydėti gegužės mėnesį ir žydi iki rudens.

Plačialapis gyslotis auga pakelėse, pievose, miškuose, • daržuose, pagrioviuose. Lietuvoje ypač paplitęs ir visiems gerai pažįstamas.

Vaistinei žaliavai skinami lapai augalo butonizacijos fazės pabaigoje ir jam žydint. Lapai paskleidžiami plonu sluoksniu ant audeklo arba popieriaus ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje vartant, kad vienodai džiūtų ir nepajuoduotų. Išdžiūvusi žaliava yra žalia, silpno kvapo, kartoko skonio. Tinka vartoti trejus metus.

Gysločio lapuose yra 10% gleivių, 5—12% tanidų, karčiųjų medžiagų, glikozido aukubino, alkaloidų, vitaminų (C, K, U, karotino, cholino), organinių rūgščių (citrinos, obuolių, gintaro, oksalo), dervų, steroidinio saponino (iki 6,5% ), polisacharidų, fermentų, fitoncidų, mineralinių druskų, ypač kalio.

Gysločiu dar XII a. pr.m.e. kinai, graikai ir romėnai gydė dizenteriją. Senovės gydytojas Avicena gysločio lapais stabdydavo kraujavimą, gydydavo žaizdas, kepenų ligas, o jų sultimis malšino ausų ir dantų skausmus.

Dabar gyslotis ir jo preparatai taip pat plačiai vartojami. Juo gydomi uždegimai, raminami skausmai, stabdomas kraujavimas, jis veikia bakteriostatiškai, skatina skrandžio liaukų sekreciją, tinka nuo kosulio. Manoma, kad gysločio veikliosios medžiagos gydo opas, žaizdas, furunkulus ir turi įtakos cholesterino apykaitai, todėl tinka nuo aterosklerozės.

Iš plačialapio gysločio ruošiamas nuoviras. Į emaliuotą indą įberiama 10 g susmulkintų lapų, užpilama stikline verdančio vandens ir kaitinama vandens vonelėje 30 minučių, aušinama kambario temperatūroje 10 minučių, perkošiama, likusioji žaliava nusunkiama ir dar įpilama iki 200 ml virinto vandens. Geriama 15 minučių prieš valgį 3—4 kartus per dieną. Paruoštą nuovirą galima laikyti vėsioje arba šaltoje vietoje ne ilgiau kaip 2—3 paras.

Galima pasigaminti ir gysločio sulčių. Nuplautus lapus reikia sumalti mėsmale, išsunkti sultis ir pridėti tiek pat medaus, pakaitinti 15—20 minučių verdančio vandens vonelėje ir paskui laikyti vėsioje vietoje. Kitas būdas: surinktus nuplautus lapus reikia sumaigyti, užpilti tokiu pat kiekiu cukraus pudros ir laikyti dvi savaites tamsioje vietoje. Sultis reikia gerti 20 minučių prieš valgį po valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną.

Farmacijos pramonė iš gysločio lapų spaudžia sultis, kuriomis gydomos virškinimo trakto ligos (lėtinis gastritas, opaligės, žarnyno uždegimai). Esant normaliam ar sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, vaistus reikia gerti 20 minučių prieš valgį po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Preparatas plantagliucidas (plantagliucidum) veikia antiuždegimiškai ir spazmolitiškai, šiek tiek didina skrandžio sulčių sekreciją. Juo gydomas gastritas (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas) ir skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opaligė. Prieš vartojimą reikia pusę arba vieną arbatinį šaukštelį granulių užpilti puse stiklinės šilto vandens ir gerti 30 minučių prieš valgį 2—3 kartus per dieną.

Nerekomenduojama vartoti, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

Liaudies medicina gyslotį vartoja plaučių, skrandžio navikų profilaktikai, gydo virškinimo trakto, viršutinių kvėpavimo takų ligas (bronchitą, astmą, kosulį), furunkulus, karbunkulus, sumušimus, graužikų, vapsvų, bičių, gyvačių įkandimus. Sumaigyti švieži augalo lapai dedami ant pažeistų vietų. Liaudis gydymui vartoja ir gysločio sėklas. Jose yra daug gleivių (10 g sėklų užpilama 100 ml verdančio vandens ir išgeriama iš karto). Patariama jas vartoti tuomet, kai užkietėja viduriai. Jos apsaugo gleivinę nuo dirginančių medžiagų.

Pipirmėtė — Mentha piperita L.

Šeima. LŪPAŽIEDŽIAI — LABIATAE

Pipirmėtė — Mentha piperita L.
Pipirmėtė — Mentha piperita L.

Pipirmėtė yra hibridas, išvestas XVII a. Anglijoje. Tai daugiametis, kvapus žolinis augalas. Stiebas — stačias, keturbriaunis, šakotas, plikas arba apaugęs retais plaukeliais. Lapai — priešiniai, kotuoti, pailgi, su smailia viršūne ir dantytais kraštais. Žiedai — smulkūs, violetiniai, susitelkę stiebo ir šakučių viršūnėse. Žydi liepos—rugsėjo mėnesiais.

Pipirmėtė auginama darželiuose, soduose ir vaistažolių ūkiuose.

Vaistinei žaliavai pjaunami augalo lapai ir žolė butonizacijos fazėje arba tik pražydus, sausu saulėtu oru. Surinkta žaliava greitai džiovinama gerai vėdinamoje pastogėje, palėpėje arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė yra malonaus kvapo, sutraukiančio, aštraus, šaldančio skonio. Lapai tinka vartoti pusantrų metų.

Lapuose yra iki 2% eterinio aliejaus (jo sudėtyje yra 50% mentolio), kurio kiekis priklauso nuo veislės, meteorologinių, ekologinių, agrotechninių ir kitų sąlygų. Pipirmėtėje rasta limoneno, felandreno, pineno, dipenteno, acto bei valerijono rūgšties esterių, cineolio, glikozido mentazido, piperatozido, ramnozido, hesperidino, betaino, karotino (iki 40 mg%), vitamino C (134 mg%), ursolo, oleanolo ir kitų organinių rūgščių, raugų, pektininių ir mineralinių medžiagų, kartumynų, saponino, mangano, vario, stroncio ir kt.

Pipirmėtės lapų galeniniai preparatai veikia antiseptiškai, ramina skausmus, atpalaiduoja spazmus, gydo uždegiminius procesus, skatina tulžies išsiskyrimą. Juos vartojant, pagerėja apetitas, žarnyno peristaltika, liaukų sekrecija, virškinimas, sumažėja rūgimo, puvimo procesai žarnyne, atsipalaiduoja tulžies bei šlapimo pūslės latakai, tinka nuo pykinimo, vėmimo, skrandžio spazmų. Ypač tinka sergant cholecistitu, cholangitu, tulžies pūslės akmenlige, hepatitu.

Pipirmėtės preparatus žmonės geria nuo padidėjusio jautrumo, nemigos, jie stimuliuoja širdies darbą, malšina galvos skausmus.

Eteriniame aliejuje esantis mentolis (skaidrūs, bespalviai, mėtų kvapo kristalai) veikia antimikrobiškai ir spazmolitiškai. Dirgindamas odos ir gleivinių šalčio jutimo receptorius, jis sutraukia paviršines ir refleksiškai veikia gilesnių audinių bei organų kraujagysles. Gydytojai skiria gerti žmonėms, kurie serga tulžies takų, skrandžio, žarnų ligomis (spazminiu kolitu ir enterokolitu). Jis taip pat malšina neuralginius skausmus, slopina migrenos priepuolius. Stomatologai vartoja 3—5% spiritinius arba aliejinius pipirmėtės tirpalus. Otorinolaringologijoje gydomi nosies, ryklės, gerklų gleivinės uždegimai (gleivinę reikia patepti mentolio aliejumi).

Mentolis vartojamas lašais su cukrumi. Ypač tinka nuo vainikinių kraujagyslių spazmų, silpnų stenokardinių širdies skausmų. Medicininėse knygose rašoma, kad pipirmėtės preparatai švelniai mažina kraujospūdį.

Užpilui paruošti imamas vienas valgomasis šaukštas vaistinės žaliavos ir emaliuotame inde užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 10 minučių, paskui aušinama 45 minutes, perkošiama. Likusioji žaliava nusunkiama ir pripilama virinto vandens iki 200 ml. Užpilas geriamas 15 minučių prieš valgį du kartus per dieną po pusę stiklinės ir laikomas vėsioje vietoje ne ilgiau kaip dvi paras.

Pipirmėtės preparatai taikomi išoriškai trynimams nuo migrenos, reumato, raumenų ir neuralginių skausmų, odos ligų. Iš jos ruošiamos vonios. Galima dėti kompresus ant skaudamų vietų: imami 2—3 šaukštai vaistinės žaliavos ir užpilama puse stiklinės verdančio vandens, pakaitinama iki virimo, ataušinama, paskui drobė suvilgoma ir dedamas kompresas. Jį galima keisti keletą kartų per dieną.

Pipirmėtės lapų dedama į gydomųjų vaistažolių mišinius, kurie gerina virškinimą, tulžies išsiskyrimą, skatina prakaitavimą, malšina skausmus, gydo širdies ligas.

Iš pipirmėtės farmacijos pramonė gamina daug fitoterapinių preparatų, tarp jų: mėtines pastiles ir tabletes, kurios veikia raminamai, atpalaiduoja spazmus, padeda nuo pykinimo, vėmimo ir kt. Imamos 1—2 tabletės ir dedamos po liežuviu. Mėtų tinktūrą reikėtų gerti po 10— 15 lašų tuomet, kai pykina, skauda galvą, esti žarnyno spazmai. Pipirmėtės veikliųjų medžiagų yra validolio, korvalolio, pektusino, menovazino preparatų sudėtyje, kamfoneno ir ingalipto aerozolių sudėtyje, olimetino, Zelenino ir dantų lašų sudėtyje, taip pat efkamono tepalo sudėtyje, vartojamo sąnarių, raumenų ir nervų uždegimams gydyti.

Bulgarijoje pipirmėtės lapai vartojami esnt virškinimo trakto spazmams, meteorizmui, viduriuojant, pykinant, vemiant, taip pat jie skatina tulžies išsiskyrimą sergant akmenlige, stimuliuoja širdies veiklą ir virškinimą. Jais gydomos tos pačios ligos Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Kinijoje ir kitose šalyse.

Žmonės pipirmėtės lapais varo tulžį, prakaitą, šlapimą, taip pat jais gydosi nuo inkstų akmenligės, padidėjusio skrandžio sulčių rūgštingumo (kartu su kitais vaistiniais augalais).

Žaliais ir džiovintais lapais paskaninami mėsos ir daržovių patiekalai, salotos, sriuba. Pipirmėtės eterinis aliejus vartojamas maisto pramonėje, konditerijoje ir parfumerijoje. Jo dedama į nealkoholinius gėrimus, dantų pastas ir miltelius.

Pelkinis pūkelis — Gnaphalium uliginosum L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Pelkinis pūkelis — Gnaphalium uliginosum L.
Pelkinis pūkelis — Gnaphalium uliginosum L.

Pelkinis pūkelis yra vienametis, iki 20 cm aukščio žolinis augalas. Jo šaknis — liemeninė, šakota, stiebas — taip pat šakotas su balsvais pūkais. Lapai — lancetiški, plaukuoti. Augalas žydi birželio—rugpjūčio mėnesiais šviesiai geltonais smulkiais žiedais, susitelkusiais graižuose.

Auga drėgnuose laukuose, pievose, upių bei ežerų pakrantėse. Lietuvoje auga visur.

Vaistinei žaliavai skinama antžeminė augalo dalis nuo birželio iki rugsėjo mėnesio pradžios. Geriausia ją džiovinti skardinio stogo pastogėje arba gerai vėdinamose vietose paskleidus plonu sluoksniu ant popieriaus arba audeklo. Išdžiūvusi žaliava yra pilka, savotiško kvapo, saldžiarūgščio skonio. Sausoje, vėsioje vietoje galima laikyti trejus metus.

Žaliavoje yra alkaloido gnafalino, raugų (4%), eterinio aliejaus (0,05% ), dervų (16% ), organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų C, B1, karotino (iki 55 mg%), fitosterino, pigmentų. Pelkinio pūkelio galeniniais preparatais plečiamos kraujagyslės, mažinamas kraujospūdis, gydomi įvairūs uždegimai. Be to, jie pasižymi sutraukiamosiomis ir mikrobus naikinančiomis ypatybėmis.

Bandymais nustatyta, kad pelkinio pūkelio preparatai plečia periferines kraujagysles, mažina kraujospūdį, lėtina širdies ritmą, aktyvina žarnyno peristaltiką. Todėl jais gydoma hipertonija (pirmoji stadija), stenokardija, skrandžio ir dvilykapirštės’žarnos opaligė. Antpilui paruošti imama 30 g žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, geriama po 1—2 valgomuosius šaukštus 4—5 kartus per dieną prieš valgį.

Žmonės mėgsta pelkinio pūkelio žole gydyti skrandžio ir žarnyno ligas, viduriavimą, širdies negalavimus, cukrinį diabetą, tuberkuliozę, kraujavimus. Išoriškai kompresais ir pavilgais gydomos opos, žaizdos, nudegimai, furunkulai. Tromboflebitams gydyti rekomenduojama pasidaryti kojoms mirkyti voneles (100 g žaliavos 5 litrams verdančio vandens). Išoriškam vartojimui galima paruošti ir aliejinį užpilą. Imami du valgomieji šaukštai žaliavos, užpilama stikline saulėgrąžų ar kitokio aliejaus ir paliekama ekstrahuotis 10 dienų, paskui perkošiama. Užpilu gydomos pūliuojančios žaizdos, terminiai ir cheminiai nudegimai. Be to, pelkinio pūkelio preparatai skatina audinių regeneraciją.

Norėdami vartoti pelkinį pūkelį, būtinai pasitarkite su gydytoju!

Pelkinis gailis — Ledum palustre L.

Šeima. VIRŽINIAI — ERICACEAE

Pelkinis gailis — Ledum palustre L.
Pelkinis gailis — Ledum palustre L.

Pelkinis gailis yra daugiametis, visžalis, iki 80 cm aukščio tankus krūmelis. Jo stiebas — stačias, blizgančiu paviršiumi, lapai — odiški su žemyn užsiraičiusiais kraštais. Augalas žydi gegužės—birželio mėnesiais baltais žiedais, sutelktais skėčiuose.

Lietuvoje auga aukštapelkėse, pelkėtuose spygliuočių miškuose, durpynuose. Tai medingas, svaiginantis augalas.

Vaistinei žaliavai skinami augalo lapai ir žolė, kurie turėtų būti greitai džiovinami gerai vėdinamoje vietoje, kad neparuduotų. Išdžiūvusi žaliava yra natūralios spalvos, aštraus kvapo, kartaus skonio. Tai stipraus farmakologinio veikimo augalas. Tinka vartoti dvejus metus.

Pelkinio gailio žolėje yra eterinio aliejaus, kurio sudėtyje yra cimolio, ledolio, paliustrolio, geraniolio acetato, angliavandenių, flavonoidų, organinių rūgščių, dervų, glikozido arbutino, vitaminų, raugų, mineralinių medžiagų ir kitų stipriai veikiančių junginių. Jo biologiškai aktyvios medžiagos padeda nuo kosulio, varo šlapimą. Be to, jos pasižymi dezinfekuojamosiomis savybėmis.

Gailio galeniniais preparatais gydomas kosulys, laringitas, lėtinis tracheitas, kokliušas, bronchitas, bronchinė astma, plonosios ir storosios žarnų gleivinės uždegimas, podagra, reumatas, skatinamas prakaitavimas ir šlapimo išsiskyrimas. Šie preparatai veikia raminamai, reguliuoja kraujagyslių spindį, nuo jų nustoja skaudėti galvą, nekankina nemiga, ligonis geriau jaučiasi.

Užpilui paruošti imamas vienas valgomasis šaukštas žaliavos ir užpilamas stikline verdančio vandens, kaitinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama, papildomai įpilama virinto vandens, kad susidarytų 200 ml antpilo. Geriamas šiltas po ketvirtį stiklinės 3—4 kartus per dieną po valgio. Užpilą galima laikyti vėsioje vietoje dvi paras.

Farmacijos pramonė gamina preparatą ledinum nuo kosulio. Homeopatijoje gailiu gydomi sumušimai, kraujavimai, sužeidimai. Žmonės geria užpilą peršalę, sirgdami viršutinių kvėpavimo takų uždegimais, padeda nuo kokliušo, reumato, podagros, odos ligų. Juo baidomos kandys, blakės ir kiti parazitai.

Pelkinis gailis yra nuodingas augalas. Jį galima vartoti tik paskyrus gydytojui!

Pelkinė vingiorykštė — Filipendula ulmaria Maxim.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Pelkinė vingiorykštė — Filipendula ulmaria Maxim.
Pelkinė vingiorykštė — Filipendula ulmaria Maxim.

Pelkinė vingiorykštė yra daugiametis, iki 150 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas — stačias, briaunotas, viršutinė dalis — šakota. Lapai — plunksniški, dideli, žiedai — maži, jų daug. Žiedynas — tanki viršūninė šluotelė. Augalas žydi birželio—liepos mėnesiais baltais arba neryškiai rausvais, kvapiais žiedeliais.

Vingiorykštė auga upių, ežerų pakrantėse, šlapiose pievose, pelkėse, krūmuose. Lietuvoje — paplitęs augalas.

Gydymui dažniausiai skinami žiedynai, kartais ir žydinti antžeminė augalo dalis. Džiovinama gerai vėdinamose patalpose ar pastogėse. Išdžiūvusi žaliava yra savotiško kvapo, saldžiai sutraukiančio skonio. Vaistinėje žaliavoje yra flavonoidų, eterinio aliejaus, vanilino, fenolio glikozidų, pigmentų, raugų ir mineralinių medžiagų, organinių rūgščių (citrinos ir salicilo), vitamino C, karotino ir kt.

Iš vingiorykštės paruošti preparatai vartojami sergant inkstų, šlapimo pūslės, širdies ligomis, taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą, tinka nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų (karščiuojant, sergant sloga, bronchitu, gripu), nuo ‘ viduriavimo (neinfekcinės kilmės), reumatinių ir galvos skausmų. Jos dedama į vaistinių augalų mišinius, kuriais gydomas reumatas ir mažinama temperatūra.

Liaudies medicinoje vingiorykšte gydomos virškinimo trakto, plaučių ligos, bronchitas, gyvačių įkandimas, odos ligos ir kt.

Be to, homeopatijoje šio augalo preparatais gydomas reumatas ir podagra. Užpilui paruošti imama vienas valgomasis šaukštas žaliavos ir užpilamas stikline verdančio vandens, kaitinama 10 minučių vandens vonelėje, aušinama 45 minutes, nusunkiama, pripilama vandens iki ankstesnio tūrio (200 ml). Geriama po pusę stiklinės tris kartus per dieną.

Pavasarinė raktažolė — Primula veris L.

Šeima. RAKTAŽOLINIAI — PRIMULACEAE

Pavasarinė raktažolė — Primula veris L.
Pavasarinė raktažolė — Primula veris L.

Pavasarinė raktažolė yra daugiametis, iki 30 cm aukščio žolinis augalas. Jo šakniastiebis — trumpas ir labai šakotas. Lapai — pamatiniai, skroteliniai, kiaušiniški, šviesiai žalsvi. Jų viršutinis paviršius — raukšlėtas, apačia — plaukuota. Augalas žydi balandžio—gegužės mėnesiais geltonais, kvepiančiais žiedais.

Auga sausesnėse pievose, pakelėse, šlaituose, dirvonuose, laukuose, miško aikštelėse. Yra išvesta dekoratyvinių veislių, kurios auga darželiuose. Dar senovės graikai pavasarinę raktažolę vartojo nuo kosulio, o žiedus — salotoms.

Vaistinei žaliavai ruošiami lapai, žiedai ir šakniastiebiai. Lapai skinami augalui žydint, o šakniastiebiai kartu su šaknimis kasami rudenį. Jie nuvalomi ir nuplaunami. Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje ar pastogėje. Paruošta žaliava yra šviesiai pilka, malonaus kvapo, kartaus skonio, gleivinga. Laikoma sausoje vietoje sandariai uždengtuose induose.

Raktažolės šaknyse yra iki 10% saponino, eterinio aliejaus (0,08% ), glikozidų, gleivių, kartumynų, tanidų, terpeninių junginių, organinių rūgščių, mineralinių druskų. Lapuose yra saponino, karotino, vitamino C, flavonoidų, žieduose — saponino, flavonoidų, vitamino C ir kitų junginių.

Iš raktažolės pagaminti vaistai padeda nuo kosulio, viršutinių kvėpavimo takų ligų. Jais gydomas bronchų gleivinės uždegimas, lėtinis tracheitas, bronchitas, bronchopneumonija, taip pat jų duodama gerti, kai trūksta vitamino C.

Iš šaknų ruošiamas nuoviras. Imama 10 g susmulkintos žaliavos, užpilama stikline vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, aušinama kambario temperatūroje 10 minučių, perkošiama ir dar pripilama virinto vandens iki ankstesnio tūrio (200 ml). Geriama prieš valgį po 1—2 valgomuosius šaukštus 3—4 kartus per dieną.

Anksti pavasarį raktažolės lapuose yra daug vitamino C. Iš jų galima išvirti skanią vitamininę arbatą.

Liaudies medicinoje raktažolė vartojama nuo reumato, kaulų, krūtinės skausmų, galvos svaigimo, nuomario, slogos ir kitų ligų. Nuo aprašytų negalavimų nakčiai reikia gerti karštą raktažolės arbatą, galima į ją pridėti liepžiedžių, gysločių, vaistinės ramunėlės, medetkų žiedų.

Raktažolės lapai tinka ir salotoms. Kai kuriose užsienio šalyse jų, kaip prieskonių, dedama į omletą, salotas su kitais žalumynais. Iš jos žiedų ruošiama kvapi arbata.

Paprastoji žemuogė — Fragaria vesca L.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastoji žemuogė — Fragaria vesca L.
Paprastoji žemuogė — Fragaria vesca L.

Paprastoji žemuogė yra daugiametis, 5—20 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis — trumpas, rusvas, šliaužia horizontaliai arba įžambiai. Stiebas — stačias, rečiau kylantis, šiek tiek ilgesnis už lapus. Iš pamatinių lapų pažastų išauga šliaužiantys ūgliai, kurie ties tomis vietomis, kur yra bambliai, įsišaknija ir išauga jauni augalai. Lapai — trilapiai, ilgakočiai, dantytais kraštais. Stiebas ir lapkočiai — plaukuoti. Žiedai — balti, dažniausiai dvilyčiai, ant ilgų žiedkočių, po keletą susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Žiedsostis išgaubtas, plikas arba šiek tiek plaukuotas, išaugęs į netikrą vaisių-uogą. Uogos — kiaušinio arba rutulio formos, tamsiai raudonos, kvapios, valgomos. Tikrieji vaisiai — smulkios sėklelės — išsidėsčiusios mėsingos uogos paviršiuje esančiose duobutėse. Žemuogė dažniausiai dauginasi ūsais. Žydi gegužės—birželio mėnesiais, kartais antrą kartą žydi vasarą ir net vėlai rudenį. Uogos prinoksta birželio–liepos mėnesiais.

Žemuogė maistui (tikriausiai ir gydymui) buvo vartojama dar ikiistoriniais laikais. Archeologai žemuogių sėklų randa akmens amžiaus žmonių buveinėse. Žemuogė, kaip vaistinis augalas, minimas XIII a. knygose. XVIII a. ji buvo atvežta į Europą iš Čilės ir kaip vertinga kultūra pradėjo sparčiai plisti. Dabar auga TSRS europinės dalies, Kaukazo, Sibiro ir Tian Sanio miškuose, subtropinio klimato juostose. Paplitusi ir Lietuvoje.

stose. Paplitusi ir Lietuvoje. Vaistams vartojama uogos, lapai ir šakniastiebiai. Lapai skinami žydint ir džiovinami pavėsyje. Uogos renkamos prisirpusios. Vaisiuose yra 80—84% vandens, 5—8% cukraus, 1—2% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, chino, salicilo, fosforo, gintaro, oksalo, vyno), karotinoidų, 0,27— 0,47% raugų, 1,6% pektinų, 3,5—4,5% ląstelienos, 0,5— 0,9% pelenų, vitaminų (iki 92 mg% askorbino rūgšties, 160 mg% P, 200—300 mg% PP, 0,3—0,5 mg% karotino, 0,03 mg% B1, 0,07 mg% B2, 0,1 mg% K), eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, fosforo, kobalto, geležies, kalcio), flavonoidų, kvercitino, kvercitrino, fitoncidų, antocianų, pelargonidino ir cianidino darinių. Lapuose yra 250—380 mg% askorbino rūgšties, raugų karotino, alkaloidų, eterinio aliejaus. Šakniastiebiuose — 10% raugų.

Žemuogė yra labai vertinga gydomoji uoga. Gydytojai ją skiria kaip dietinį maistą sergant širdies ir kraujagyslių, kepenų, inkstų ligomis, taip pat kaip vitamino C šaltinį. Ji stiprina organizmą, reguliuoja žarnyno veiklą. Žemuogė stabdo žarnyne puvimo procesus, padeda pašalinti iš organizmo įvairias kenksmingas (nuodingas) medžiagas ir cholesteriną. Ji vartojama sergant skrandžio ir tulžies takų ligomis, žadina apetitą, gerina virškinimą, malšina troškulį. Be to, didelės žemuogių dozės veikia antitireoidiškai, t. y. mažina skydliaukėje jodo absorbciją. Žemuogėje yra fitoncidų, kurie užmuša daugelį ligas sukeliančių bakterijų. Sultimis ir užpilu skalaujama burna ir gerklė, kai yra gleivinės uždegimas ar iš burnos sklinda negeras kvapas.

Žemuogių lapų užpilas retina širdies ritmą ir stiprina širdies susitraukimus, plečia kraujagysles, didina gimdos tonusą ir susitraukimą. Užpilas, pagamintas iš lapų ir uogų, skatina šlapimo išsiskyrimą sergant podagra, taip pat yra vitaminų šaltinis.

Šviežiose uogose yra daug geležies, todėl jas reikia valgyti sergant mažakraujyste. Sausų vaisių užpilas mažina temperatūrą, skatina šlapimo išsiskyrimą. Tinka sergant inkstų ir tulžies pūslės akmenlige, skorbutu ir podagra, taip pat stabdo kraujavimą iš gimdos.

Liaudies medicinoje žemuogės labai populiarios. Jos vartojamos nuo širdies ligų, hipertonijos, aterosklerozės. Manoma, kad jos gerina medžiagų apykaitą ir gerai veikia sergant inkstų ir kepenų akmenlige. Be to, žemuogėmis gydomasi nuo skrandžio, tulžies pūslės uždegimo, hemorojaus. Rekomenduojamos žemuogių uogos ir kirmėlėms varyti. Žemuogės naudingos žmonėms, kurie serga tuberkulioze ir cukriniu diabetu. Uogos malšina skausmus, ypač sergant reumatinėmis sąnarių ligomis. Kramtant žemuoges, tirpsta dantų akmenys.

Manoma, kad žemuogės lapų užpilas ir nuoviras gerai varo šlapimą, gydo anginą, dizenteriją, stabdo kraujavimus iš gimdos. Lapų, šaknų ir uogų nuoviras geriamas sergant gelta, hemorojumi. Ant senų opų, įdrėskimų, pūliuojančių žaizdų galima dėti šviežius žemuogių lapus.

Labai naudingas džiovintų lapų užpilas (3 g lapų užpiama dviem stiklinėmis karšto vandens, verdama penkias minutes ir laikoma dvi valandas, geriama per 3—4 kartus mažais gurkšneliais) sergant tulžies pūslės akmenlige, gastritu, bronchine astma, nemiga, prakaituojant naktį. Užpilas gerina virškinimą ir žadina apetitą.

Žemuogės lapai ir uogos labai tinka kosmetikai. Riebiai odai, kur labai išsiplėtusios poros, labai tinka žemuogių kaukės (šaukštelis šviežių žemuogių sulčių ir kiaušinio baltymas išplakamas ir juo tepamas veidas). Šviežių uogų sultimis galima tepti strazdanotą, dėmėtą ir spuogotą odą. Lapų užpilu gydomi įvairūs išbėrimai, spuogai, dedervinės, skrofuliozės.

Atsiminkite: kai kurie žmonės žemuogėms yra alergiški. Kai tik pradeda niežėti odą, atsiranda dilgėlinių reiškinių, reikia nevartoti žemuogių ir kreiptis į gydytoją.

Žemuogės vartojamos maistui. Iš jų ruošiami kompotai, verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminamas sirupas, želė ir kita.

Paprastoji vyšnia — Cerasus vulgaris Mill.

Šeima. ERŠKĖTINIAI — ROSACEAE

Paprastoji vyšnia — Cerasus vulgaris Mill.
Paprastoji vyšnia — Cerasus vulgaris Mill.

Vyšnia yra 2—3 metrų aukščio kaulavaisinis medis arba krūmas. Jos stiebas padengtas rusvai pilka žieve. Jaunos šakelės — nusvirusios. Lapai — paprasti, kotuoti, elipsiški, smailiaviršūniai, pjūkliškais pakraščiais, pilki, su dviem linijiškais prielapiais. Žiedai — taisyklingi, dvilyčiai, ant ilgų žiedkočių. Žiedai po 2—5 susitelkę skėčiuose. Peržydėjus vyšniai, taurelė nubyra. Vainikėlis — penkių vainiklapių, baltas, taip pat nubyra; daug kuokelių. Vaisius — tamsiai raudona sultinga uoga. Vaisiaus kauliukas — labai kietas, šviesiai geltonas, vienasėklis. Sėklos — nuodingos!

Vyšnios tėvynė — Juodosios jūros pakrantė (Kaukazas ir Krymas), iš kur ji pateko į Romą ir išplito po visą Europą. Jau III a. pr. m. e. gydytojas Sifinijus rašė apie vyšnią kaip apie vertingą vaistinį augalą. 1569 m. Vokietijoje išleistame medicininiame rinkinyje „Sveikatos sodas“ visas skyrius skirtas vyšniai.

Rusijoje vyšnios buvo auginamos Kijevo Rusioje, vėliau Suzdalės, o dar vėliau Vladimiro kunigaikštystėse. Jau XVII a. vyšnia buvo auginama Pamaskvėje. Nuo XIX a. pradėta auginti daugelyje Rusijos sričių. Dabar vyšnios daugiausia auginamos Šiaurės pusrutulio šalyse. Tarybų Sąjungoje — Ukrainoje, Moldavijoje, Šiaurės Kaukaze, taip pat Lietuvoje.

Vaistinė žaliava yra šviežios uogos ir medžio sakai (klijai). Žmonės vartoja vaiskočius, lapus ir jaunus ūglius.

Vyšnių uogose yra 77,5—86,3% vandens, iki 17,5% cukraus, 0,8—2,7% organinių rūgščių (citrinos ir obuolių), iki 11% pektinų, iki 0,2% raugų, mineralinių medžiagų (vario, geležies, kalio, magnio, cinko, fosforo, mangano ir kt.), vitaminų (0,3—0,55 mg% karotino, 0,2—0,3 mg% B1, iki 15 mg% C, 0,24—0,4 mg% PP, iki 0,4 mg% folinės rūgšties), fenolio junginių, oksikumarinų. Sėklose yra iki 35% riebalų, amigdalino. Žievėje rasta citrininės rūgšties, raugų, kvercetino, amigdalino ir kumarino.

Vyšnių uogos stiprina organizmą ir žadina apetitą. Jas reikėtų valgyti sergant mažakraujyste, nes jose yra daug geležies, kitų mikroelementų ir vitaminų. Vyšnios tinka nuo aterosklerozės, hipertonijos ir kitų kraujagyslių ligų.

Lietuvoje žmonės dažniausiai valgo vyšnių uogas ir geria jų sultis. Vyšnių sultys gerai gydo tracheitą, bronchitą, padeda nuo kosulio. Uogų antpilas malšina troškulį, ypač karščiuojantiems ligoniams, mažina temperatūrą. Jis taip pat žadina apetitą, lengvai laisvina vidurius ir veikia raminamai. Vyšnių žiedadulkės skatina šlapimo išsiskyrimą.

Vyšnių vaiskočių nuoviras (10 g žaliavos stiklinei vandens) labai skatina šlapimo išsiskyrimą ir stabdo viduriavimą. Rekomenduotinas sergant inkstų akmenlige, vandene, hipertonija, virškinimo trakto ir sąnarių ligomis. Šviežių lapų ir pieno nuoviras padeda sergant įvairios kilmės gelta, o šviežių lapų košelės tamponai išoriškai stabdo kraujavimą. Vyšnių šakelių nuoviras tinka nuo viduriavimo, lėtinio kolito.

Iš vyšnių kamienų įtrūkimų dažnai išsiskiria vyšnių sakai — klijai. Jais pakeičiamas gumiarabikas gaminant emulsijas.

Vyšnių uogos (šviežios, džiovintos ir konservuotos) yra skanios ir visi jas noriai valgo. Iš jų verdamos uogienės, džemai, kompotai, daromi antpilai, spaudžiamos sultys. Vyšnių sirupas vartojamas medicinoje antpilų, ištraukų, mikstūrų skoniui pagerinti. Vyšnių sėklas reikia vartoti atsargiai, nes jose yra nemažai nuodingo glikozido amigdalino, kuriuo galima apsinuodyti. Nepatariama su sėklomis (kauliukais) virti uogienių, ruošti kompotų.

Paprastoji trūkažolė — Cichorium intybus L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Paprastoji trūkažolė — Cichorium intybus L.
Paprastoji trūkažolė — Cichorium intybus L.

Paprastoji trūkažolė yra iki 70 cm aukščio daugiametis, žolinis, vaistinis augalas. Šaknis stambi, dažniausiai šakota, stiebas — stačias, tvirtas, taip pat šakotas. Apatiniai lapai — plunksniškai skiltėti, o viršutiniai — lancetiški, dantyti, apkabinantys stiebą. Žiedai daugiausia pavieniai, prisitvirtinę viršutinėje stiebo dalyje ar lapų pažastyse. Augalas žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais mėlynais žiedais, kuriuose daug nektaro.

Gerai auga kalkingose dirvose, dirvonuose, pakelėse, šlaituose, žvyrduobėse. Tai Lietuvos laukų piktžolė.

Vaistinei žaliavai rudenį arba pavasarį kasamos gerai susiformavusios šaknys. Jos nuvalomos, nuplaunamos šaltu vandeniu ir supjaustomos į gabalėlius, kad greičiau išdžiūtų. Džiovinamos natūraliose arba dirbtinėse džiovyklose.

Vaistinei žaliavai galima rinkti tik pražydusius žiedus. Juos reikia džiovinti gerai vėdinamose, apsaugotose nuo saulės spindulių džiovyklose.

Išdžiūvusios šaknys esti rusvai pilkos, raukšlėtos, bekvapės, kartaus skonio. Trūkažolės šaknyse yra daug inulino (iki 60%), fruktozės (7,4%), glikozido intibino, nuo kurio šaknys būna karčios, pektinų, vitamino C, B1, cholino, sakų, riebalų, baltymų, gleivių, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių. Sultyse yra laktucino, taraksasterolio, o žieduose — glikozido cikorino.

Trūkažolės antpilu jau Avicena gydė karščiuojančius ligonius. Duodavo jos gerti ir žmonėms, kurių sutrikęs virškinimas, dažnai pykina. Išoriškai siūlė dėti šios vaistažolės kompresus ant sąnarių sergant podagra, įkandus gyvatei, įgėlus širšei ir kitiems vabzdžiams.

Trūkažolės galeniniais preparatais gydomi uždegimai, naikinami mikrobai. Iš trukažolės pagamintais preparatais žadinamas apetitas, virškinimo trakto liaukų sekrecija. Juos vartojant, geriau pasisavinamos maisto medžiagos. Be to, jais gydomas gastritas, enteritas, kolitas, taip pat vartojami nuo kepenų, geltligės, padidėjusios kasos, cukrinio diabeto, tulžies pūslės akmenligės, inkstų ligų. Trūkažolė varo šlapimą, veikia raminamai. Išoriškai trūkažole gydomi įvairūs odos išbėrimai, egzema, lurunkulai ir karbunkulai.

Trūkažolės šaknų nuovirui paruošti imama 10 g susmulkintos žaliavos ir užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, aušinama kambario temperatūroje 10 minučių ir geriama po pusę stiklinės 2—3 kartus per dieną.

Susmulkintų ir paskrudintų šaknų dedama į natūralią kavą ir jos gėrimus. Iš trukažolės šaknų pagamintame gėrime nėra kofeino, todėl jį gali gerti žmonės, sergantys širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos ligomis. Iš jaunų lapų daromos salotos.