Autorius: NM

Triskiautis lakišius — Bidens tripartitus L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Triskiautis lakišius — Bidens tripartitus L.
Triskiautis lakišius — Bidens tripartitus L.

Triskiautis lakišius yra vienametis žolinis augalas. Jo stiebas — status, šakotas, sultingas. Lapai — tamsiai žali, triskiaučiai, pakraščiai dantyti. Šis plaukuotas augalas žydi visą vasarą geltonais žiedais. Vaisius — kibus lukštavaisis.
Triskiautis lakišius auga išdžiūvusiose pelkėse, daržuose, upių, ežerų pakrantėse. Lietuvos laukuose paplitęs kaip piktžolė. Vaistinei žaliavai pjaunama augalo viršutinė dalis (maždaug 15 cm) butonizacijos fazėje, kai graižuose jau susiformavę pumpurai. Nupjautos viršūnės paskleidžiamos plonu sluoksniu gerai vėdinamoje vietoje.
Išdžiūvusi žaliava yra žalia, savotiško kvapo ir skonio. Tinka vartoti gydymui dvejus metus.
Triskiaučio lakišiaus vaistinėje žaliavoje yra 0,26% eterinio aliejaus, gleivių, pigmentų, 7% raugų, kartumynų, vitamino C (750—950 mg% ), karotino (50—60 mg% ), mineralinių medžiagų (geležies, mangano, chromo, vario ir kt), kumarino, organinių rūgščių, flavonoidų ir kt.
Triskiautis lakišius — seniai žinomas vaistinis augalas, kurį vartojo ir tebevartoja įvairių tautų liaudies medicina.
Tibetiečiai juo gydo mažakraujystę, aterosklerozę, o kiniečiai — tuberkuliozę ir mažina temperatūrą.
Biologiškai veiklios lakišiaus medžiagos gydo uždegimus, alergiją, varo prakaitą ir šlapimą, žadina apetitą, virškinimo trakto veiklą, reguliuoja medžiagų apykaitą. Lakišiaus nuoviras geriamas peršalus, sergant urologinėmis ligomis ir kt. Be to, juo gydoma podagra, rachitas, artritas, kepenų, kasos ligos, seborėja, furunkuliozė, neurodermitai, dilgėliniai išbėrimai. Iš lakišiaus žolės ruošiamos gydomosios vonios arba vonelės.
Triskiaučio lakišiaus antpilui paruošti imama 10 g (trys valgomieji šaukštai) paruoštos žaliavos, suberiama į emaliuotą indą, užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama ir kaitinama verdančio vandens vonelėje 15 minučių. Aušinama kambario temperatūroje 45 minutes, perkošiama, žaliava nusunkiama, į gautą nuovirą pripilama virinto vandens iki 200 ml. Geriama po pusę stiklinės po valgio 2—3 kartus per dieną. Tinka nuo uždegimo ir alergijos. Užpilas laikomas vėsioje vietoje dvi paras.
Lakišiaus žolę galima vartoti su kitais vaistiniais augalais. Manoma, kad gerai gydo lakišiaus žolės ir bruknių lapų mišinio užpilas. Jis ruošiamas šitaip: imama po vieną valgomąjį šaukštą lakišiaus žolės ir bruknių lapų, užpilama dviem stiklinėmis verdančio vandens, ekstrahuojama vieną valandą, perkošiama ir geriama 30 minučių prieš valgį po ketvirtadalį stiklinės 3—4 kartus per dieną. Paruoštą užpilą reikia laikyti šaltoje vietoje dvi paras. Užpilas gerina medžiagų apykaitą sergant egzema, furunkuliozė ir kt.
Pamėginkite triskiautį lakišių išauginti sode. Į išpurentą ir patręštą dirvą sėklos sėjamos 1 —1,5 mėnesio prieš užšąlant.

Trilapis pupalaiškis — Menyanthes tiiiohata L.

Trilapis pupalaiškis — Menyanthes tiiiohata L.
Trilapis pupalaiškis — Menyanthes tiiiohata L.

Daugiametis žolinis augalas su storu šliaužiančiu šakniastiebiu. Lapai — pamatiniai, trilapiai, su ilgais kotais, išauga iš šakniastiebio viršūnės. Žiedynstiebis belapis, žiedai sukrauti kekėse. Žydi gegužės antroje pusėje ir birželio pradžioje rausvai baltais žiedais. Auga pelkėse, šlapiose pievose, pelkėjančių ežerų ir upelių pakraščiuose, grioviuose. Paplitęs visoje Lietuvoje.
Trilapio pupalaiškio vaistinei žaliavai renkami visiškai susiformavę lapai be kotelių augalui tik pražydus ar žydint. Jie paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje vietoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35°C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava yra šviesiai žalia, stipriai kartaus skonio. Laikoma vėsioje, sausoje vietoje.
Trilapio pupalaiškio lapuose yra kartaus amorfinio glikozido meniantino, meliatino, alkaloido gencianino, organinių rūgščių (betulininės ir kt.), vitamino C, karotino, raugų, mineralinių medžiagų (mangano, geležies, jodo), angliavandenių, pektinų, fermentų, flavonoidų (trifolino, hiperino), cholino, dervų, riebalų ir kt.
Augalas medicinoje vartojamas dėl jame esančių kartumyninių medžiagų, kurios, dirgindamos liežuvio ir burnos gleivinės receptorius, sužadina skrandžio ir žarnyno liaukų sekreciją. Todėl pagerėja apetitas, virškinimas, suaktyvėja žarnyno peristaltika, tulžies išsiskyrimas ir kt. Manoma, kad augalas mažina uždegimus ir atpalaiduoja spazmus.
Iš vaistinės žaliavos paruošti galeniniai preparatai vartojami ligoniams po sunkių ligų. Jie žadina apetitą. Geriant pupalaiškį, geriau virškinamos ir pasisavinamos maisto medžiagos, ypač kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, užkietėję viduriai, žarnyne dažnai renkasi dujos.
Liaudis pupalaiškius vartoja nuo įvairių virškinimo trakto, kepenų, tulžies ligų, mažakraujystės, reumato, podagros, skrofuliozės, dedervinių ir kt. Iš lapų ruošiamos vonios kai kurioms odos ligoms gydyti. Be to, trilapio pupalaiškio lapų dedama į vaistines arbatas, kurios žadina apetitą, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, laisvina vidurius, taip pat ramina nervus.
Užpilui paruošti imama 10 g vaistinės žaliavos ir sudedama į emaliuotą indą, užpilama stikline verdančio vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje 15 minučių, ekstrahuojama 1—2 valandas, perkošiama ir geriama 5—10 minučių prieš valgį po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną. Vaistus reikia laikyti šaltoje vietoje 2—3 paras. Trilapio pupalaiškio yra Tinctura Amarą sudėtyje (ją gamina farmacijos pramonė).

Trikertė žvaginė — Capsella bursa-pastoris Moench.

Šeima. KRYŽMAŽIEDŽIAI — CRUCIFERAE

Trikertė žvaginė — Capsella bursa-pastoris Moench.
Trikertė žvaginė — Capsella bursa-pastoris Moench.

Trikertė žvaginė yra vienametis arba dvimetis žolinis augalas. Jos stiebas — stačias, šakotas, plikas arba apaugęs plaukeliais. Apatiniai lapai — skroteliniai, kotuoti, suskaldyti į skiautes, viršutiniai — bekočiai, smulkesni, mažiau karpyti. Visi lapai apaugę plaukeliais.

Augalas žydi nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens smulkiais baltais žiedeliais. Jį dažnai parazituoja grybas Albugo candida, todėl kartais trikertė žvaginė būna pilka.

Auga daržuose, lengvose dirvose, soduose, sąšlavynuose,
laukuose kaip piktžolė.

Vaistinei žaliavai renkama žydinti antžeminė augalo
dalis. Džiovinama nuo saulės apsaugotoje vietoje. Išdžiovinta
žolė yra tamsiai žalia, silpno kvapo, kartoko skonio.
Ją reikia laikyti sausoje vietoje. Tinka vartoti trejus metus.

Trikertės žvaginės žolėje yra glikozidų (hisopino, diosmino,
izotiocianino), filochinono, raugų ir mineralinių medžiagų
(kalio, kalcio, fosforo druskų), organinių rūgščių
(citrinos, obuolių, burso, fumarinės, vyno), acetilcholino,
cholino, tiramino, saponinų, alkaloidų, garstyčių aliejaus,
vitamino C, B2, karotino.

Žvaginę, kaip vaistinį augalą, žinojo ir vartojo graikai
bei romėnai. Viduramžiais šia vaistažole buvo stabdomas
kraujavimas.

Iš žolės pagaminti galeniniai preparatai stabdo įvairius
kraujavimus, sutraukia gimdos tiesiuosius raumenis<
ir periferines kraujagysles, švelniai mažina kraujospūdį.
Trikertė žvaginė stabdo kraujavimus iš gimdos, skrandžio,
plaučių (sergant tuberkulioze), inkstų, kepenų, susižeidus.
Be to, skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją. Ypač teigiamai veikia šviežios augalo sultys (žvaginę reikia pjauti
butonizacijos fazėje).

Trikertės žvaginės žolės antpilui paruošti imama 10 g
(trys valgomieji šaukštai) žaliavos, užpilama stikline verdančio
vandens, pakaitinama 15 minučių verdančio vandens
vonelėje, aušinama kambario temperatūroje 45 minutes,
perkošiama pro marlę ir geriama po valgio po vieną
valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną.

Vaistinė žaliava derinama su kitomis vaistažolėmis,
ypač tinka su dirvinio asiūklio žole. Užpilui paruošti imama
po du valgomuosius šaukštus trikertės žvaginės ir dirvinio
asiūklio žaliavų, užpilama trimis stiklinėmis verdančio
vandens, ekstrahuojama dvi valandas, perkošiama ir
geriama po pusę stiklinės tris kartus per dieną. Užpilą reikia
laikyti šaltoje vietoje ne ilgiau kaip dvi paras.

Medicininėse knygose rašoma, kad antžeminė žvaginės
dalis — valgoma (kol augalas nepražydęs). Lapai vartojami
kaip prieskonis. Nuplautų ir susmulkintų lapų dedama
į sriubas, žuvų patiekalus, sumuštinius ir kt. Augalą
sveika valgyti, nes jame yra daug organizmui reikalingų
medžiagų.

Šliaužiančioj i žiemė — Vincą minor L.

Šeima. STEPUKINIAI — APOCYNACEAE

Šliaužiančioj i žiemė — Vincą minor L.
Šliaužiančioj i žiemė — Vincą minor L.

Daugiametis visažalis puskrūmis. Stiebas — gulsčias,
šliaužiantis, šakotas. Lapai — priešiniai, trumpakočiai, elipsiški,
odiški, pliki, lygiakraščiai, žiemojantys. Žiedai mėlyni,
pavieniai, lapų pažastyse. Žydi balandžio—gegužės
mėnesiais.

Augalas savaime auga Tarybų Sąjungos europinės dalies
pietuose bei Kaukazo vakariniuose rajonuose. Lietuvoje
auginamas darželiuose, soduose, kapinėse kaip dekoratyvinis
krūmas.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti antžeminė augalo
dalis (žolė). Džiovinama gerai vėdinamoje vietoje arba šildomoje
džiovykloje. Išdžiūvę lapai nukuliami nuo stiebų.
Paruošta žaliava yra žalia, bekvapė, karstelėjusio skonio.

Iš augalo išskirta daugiau kaip 20 įvairių alkaloidų.
Yra kristalinio heterozido (vinkozido), kartaus vincino, 2%
raugų, flobafenų, fitosterolio, iki 130 mg% karotino, flavoninio
heterozido robinino, alkaloidų: vinkamino, izavinkamino,
vinkaminozino, herbacino, pervincino, vinkaherbino,
vinkaherbinino, flavonoido rutino, organinių
rūgščių (gintaro, propiono, izovalerijono, skruzdžių, ursolo),
kartumynų ir mineralinių medžiagų, žaliame augale
yra vitamino C.

Šliaužiančiosios žiemės alkaloidai plečia ir stiprina
kraujagysles, ypač smegenų, gerina jų audinių aprūpinimą
krauju. Žiemę vartojant, daugiau išsiskiria šlapimo,
mažėja kraujospūdis. Be to, tinka ligoniams, kuriems formuojasi
aterosklerozė, siaurėja galvos smegenų kraujagyslės,
skauda galvą, ji svaigsta ir kt. Preparatai skiriami
ir vaikams nuo neurogeninės kilmės hipertonijos, galvos
skausmų, neurovegetacinio pobūdžio tachikardijų
(tik gydytojui paskyrus).

Sliaužiančioji žiemė stabdo kraujavimus iš nosies, žarnyno,
gimdos, gydo burnos, ryklės gleivinės uždegimus,
kosulį, veikia raminamai. Augalo raugai tinka nuo viduriavimo,
gydo žarnyno uždegimus.

Nuovirui paruošti imama vienas valgomasis šaukštas
susmulkintos vaistinės žaliavos, suberiama į emaliuotą
indą, užpilama stikline verdančio vandens, uždengiama
ir virinama 30 minučių verdančio vandens vonelėje, paskui
10 minučių aušinama, nukošiama ir nuoviras geriamas
pusę valandos prieš valgį tris kartus per dieną.

Sliaužiančiąja žieme išoriškai gydomos odos ligos (išbėrimai,
niežulys).

Liaudies medicinoje ja raminami dantų skausmai, padeda
nuo kosulio, nuo anginos ir medžiagų apykaitos sutrikimų.

Iš šliaužiančiosios žiemės vaistinės žaliavos Vengrijos
farmacijos pramonė gamina vinkatoną, o Bulgarijos — vinkopaną.

Smiltyninis šlamutis — Helichrysum arenarium Moench.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Smiltyninis šlamutis — Helichrysum arenarium Moench.
Smiltyninis šlamutis — Helichrysum arenarium Moench.

Smiltyninis šlamutis yra daugiametis žolinis augalas. Jo
žiedinis stiebas — status, viršutinė dalis šiek tiek išsišakojusi,
padengtas pūkeliais. Lapai — atvirkščiai kiaušiniški, lancetiški, buki, apaugę pilkais plaukeliais. 2ydi
birželio—rugsėjo mėnesiais geltonais žiedais.

Šlamutis auga visoje Lietuvoje, ypač pietrytinėje jos
dalyje, saulėtose, smėlėtose, sausose vietose, dirvonuose,
pamiškėse.

Vaistinei žaliavai pražydę graižai renkami sausą, giedrą
dieną. Džiovinama tamsiose, gerai vėdinamose patalpose.
Išdžiūvę graižai yra geltoni, kartaus skonio. Tamsioje,
sausoje vietoje galima laikyti trejus metus.

Šlamučio graižuose yra eterinio aliejaus (0,04% ), dervų,
raugų, karčiųjų ir dažomųjų medžiagų, steroidinių junginių,
riebiųjų rūgščių, 0,25% flavonoidų, vitamino C (1,6
mg%), karotino (16 mg%), inozito, vitamino K, cukraus,
mineralinių druskų, natrio, kalcio, geležies, mangano ir kt.
Augalo galeniniai preparatai varo tulžį, mažina uždegimą,
veikia antibakteriškai ir spazmolitiškai. Smiltyniniu
šlamučiu gydomos kepenų, tulžies pūslės ir virškinimo
trakto ligos.
Šlamučio veikliosios medžiagos padeda šalinti smėlį ir
smulkius akmenėlius sergant lėtiniu kalkulioziniu cholecistitu.
Be to, gydo hepatitą, holangitą. Jo preparatai žadina
apetitą, skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją,
maisto medžiagų pasisavinimą ir diurezę.
Šlamučio graižų nuovirui paruošti imama 10 g (trys
valgomieji šaukštai) žaliavos ir užpilama stikline verdančio
vandens, kaitinama verdančio vandens vonelėje
30 minučių, aušinama kambario temperatūroje 10 minučių,
perkošiama ir geriama po pusę stiklinės 15 minučių prieš
valgį 2—3 kartus per dieną (tulžies išsiskyrimui skatinti).
Nuoviras laikomas šaltoje vietoje dvi paras.
Šlamučio graižų dedama į vaistinių žolių mišinius, kurie
skatina tulžies išsiskyrimą. Dažniausiai daromas šitoks
vaistažolių mišinys: keturios dalys šlamučio graižų, trys
dalys pupalaiškio lapų, dvi dalys pipirmėtės lapų ir dvi
dalys kalendros vaisių. Arbata ruošiama šitaip: vienas valgomasis
šaukštas vaistažolių mišinio užpilamas dviem
stiklinėmis verdančio vandens. Uždengtame inde (geriausiai
termose) ekstrahuojama 20 minučių ir perkošiama.
Geriama šilta arbata po pusę stiklinės 30 minučių prieš
valgį tris kartus per dieną (skatina tulžies išsiskyrimą).
Paruoštas nuoviras laikomas šaltoje vietoje dvi paras.
Iš smiltyninio šlamučio farmacijos pramonė gamina
preparatą flaminum (flavonų mišinys). Jis vartojamas sergant
lėtiniu cholecistitu ir hepatocholecistitu (viena tabletė
30 minučių prieš valgį tris kartus per dieną užgeriant
šiltu vandeniu).
Smiltyniniu šlamučiu liaudies medicina gydo kepenų,
urologines ir virškinimo trakto ligas. Specifinis graižų kvapas
atbaido kandis.

Plikasis skleistenis — Herniaria glabra L.

Šeima. GVAZDIKINIAI — CARYOPHYLLACEAE

Plikasis skleistenis — Herniaria glabra L.
Plikasis skleistenis — Herniaria glabra L.

Tai daugiametis, gelsvai žalias, daugiastiebis žolinis augalas.
Stiebas — gulsčias, driekiasi žeme, šakotas, plikas. Lapai
su trumpais lapkočiais, smulkūs, kiaušiniškai lancetiški,
su susiaurėjusiu pamatu, pliki. Žiedai — žali, dvilyčiai,
smulkūs, susitelkę lapų pažastyse. Žydi nuo birželio iki
spalio mėnesio ir brandina tamsiai rudas sėklas.
Plikasis skleistenis gerai auga smėlėtose dirvose, pakelėse,
sausose pievose. Lietuvoje paplitęs augalas.
Vaistinei žaliavai pjaunama antžeminė augalo dalis
per visą vegetacijos periodą. Žolė paskleidžiama plonu
sluoksniu natūralioje, gerai vėdinamoje pastogėje arba
dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje.
Išdžiūvusi žolė yra malonaus kvapo, aštraus skonio.
Plikojo skleistenio vaistinėje žaliavoje yra flavonoidų:
kvercetino, rutino, triglikozido kvercetino, kvercetino galaktozido, kvercetino arabinozido, izoramnetino ramnoglikozido;
saponinų (3% ), eterinio aliejaus (0,6% ), alkaloido
paronichino, raugų, organinių rūgščių, mineralinių druskų,
karotino, kumarino (herniarino ir kt,), triterpeninio
saponino ir kt.
Šis augalas dažniausiai vartojamas liaudies medicinoje.
Iš jo paruoštas užpilas ir nuoviras geriami nuo lėtinio
šlapimo pūslės uždegimo, prostatito, nefrito, šlapimo nelaikymo
naktį, tulžies pūslės ir inkstų akmenligės. Skleistenis
mažina kraujagyslių uždegimą ir jų pralaidumą,
aterosklerozę, malšina artrito ir podagros skausmus.
Liaudies medicinoje skleistenio užpilas dažnai vartojamas
esant trūkiui, kai po sunkių darbų skauda raumenis
ir kt.
Užpilas gaminamas šitaip: vienai daliai vaistinės žaliavos
imama 10 dalių verdančio vandens, pakaitinama
ant vandens vonelės 10 minučių, aušinama, perkošiama ir
geriama po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną. Šis
užpilas laikomas ne ilgiau kaip dvi paras vėsioje arba šaltoje
vietoje.
Plikasis skleistenis yra nuodingas augalas, todėl, išgėrus
jo daugiau, galima apsinuodyti. Ir skirti gydymui gali
tik gydytojas!

Skėtinė širdažolė — Centaurium minus Moench.

Šeima. GENCIJONINIAI — GENTIANACEAE

Skėtinė širdažolė
Skėtinė širdažolė

Skėtinė širdažolė yra vienametis arba dvimetis, iki 30 cm aukščio žolinis augalas. Jo šaknis — liemeninė, šakota, o stiebas — status, keturbriaunis. Lapai — lancetiški arba kiaušiniški, priešiniai, gysloti. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesiais rausvais žiedais. Auga dirvonuose, pamiškėse, ganyklose, molingose dirvose.

Vaistinei žaliavai renkama žydinti antžeminė augalo dalis ir džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Išdžiovinta širdažolė natūralios spalvos, bekvapė, kartaus skonio.

Širdažolės žaliavoje yra karčiųjų junginių alkaloidų ir glikozidų pavidalu (gencionino, genciopikrino, eritaurino), flavonoidų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, dervų, gleivių, eterinio aliejaus, vitaminų

Skėtinė širdažolė žadina apetitą ir gerina virškinimą, skatina virškinimo trakto liaukų sekreciją, gerina žarnyno peristaltiką ir švelniai laisvina užkietėjusius vidurius

Širdažolės galeniniais preparatais gydomas gastritas, viduriavimas, meteorizmas, kepenų, tulžies pūslės ir inkstų ligos.

Užpilui paruošti imamas vienas valgomasis šaukštas žaliavos, užpilama stikline verdančio vandens, ekstrahuojama 30 minučių, nukošiama ir geriama 30 minučių prieš valgį po du valgomuosius šaukštus 3—4 kartus per dieną. Užpilas žadina apetitą ir gerina virškinimą. Jis laikomas vėsioje vietoje dvi paras.

Nuovirui paruošti imama du valgomieji šaukštai žaliavos ir užpilama stikline vandens. Kaitinama verdančio vandens vonelėje 30 minučių, perkošiama ir geriama 30 minučių prieš valgį po vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Skėtinės širdažolės dedama į vaistinių augalų mišinius, kurie žadina apetitą, gerina virškinimą ir kt.

Farmacijos pramonė gamina galeninį preparatą Tinctura amarą, kurio sudėtyje yra ir širdažolės žolės.

Liaudies medicinoje širdažolės arbata gydoma skrandžio, žarnyno, kepenų, inkstų ir kitos ligos. Arbatą patariama gerti silpną (vienas arbatinis šaukštelis žaliavos — stiklinei vandens; išgeriama per dieną). Širdažolės didelės dozės gali sukelti viduriavimą, vėmimą.

 

Sėjamoji salota — Lactuca sativa L.

Šeima. GRAIŽAŽIEDŽIAI — COMPOSITAE

Sėjamoji salota
Sėjamoji salota

Salota yra vienametė daržovė. Lietuvoje auginamos lapinės ir gūžinės salotos. Lapinės salotos lapai yra dideli, žali, dažniausiai atvirkščiai kiaušiniški, dantyti, kai kur skiautėti arba skylėti, bekočiai, prie stiebo prisitvirtinę stačiai. Gūžinės salotos išaugina įvairaus didumo, rutuliškas arba priploto rutulio formos gūželes. Jų lapai yra ovalūs, truputį garbanoti, balsvai žali. Salotų stiebas — stačias, plikas. Žydi vasarą. Vaisiai dažniausiai esti rudi arba balsvi.

Salota kilusi nuo Viduržemio jūros pakrančių. Jos buvo valgomos Senovės Graikijoje ir Vidurinės Azijos šalyse. Dabar jos vartojamos visame pasaulyje. Tarybų Sąjungoje auginamos kelių rūšių salotos.

Gydymui vartojami lapai ir sėklos. Maistui — salotų lapai.

Salotų lapuose yra 88,4—95,5% vandens, 0,1—4% cukraus,iki 2,9% baltymų, vitaminų (0,03 mg% B1,0,lmg% B2, 13—50 mg% PP, 0,05 mg% B6, K, 10 mg% C, 1,75 mg% karotino, folinės rūgšties), laktucino, laktucerino, laktuciktino, alkaloido hiosciamino, 218 mg% kalio, 9,7 mg% magnio, 23,0 mg% kalcio, 0,6 mg% geležies, 35 mg% fosforo, 0,7 mg% mangano, 0,14 mg% vario, 0,3 mg% cinko, 0,03 mg% molibdeno, 0,004 mg% kobalto, 0,1 mg% nikelio, jodo, natrio, aliuminio, titano, boro, chromo, 0,07 mg% silicio, stroncio, arseno, rūgščių (obuolių, citrinos, rūgštynių ir kt.). Lapuose ir stiebuose yra pieno sulčių, kurių sudėtyje yra triterpeno, taraksosterolo, laktukopikrino karčiosios substancijos.

čiosios substancijos. Salotos — labai naudingos nusilpusiems ligoniams, nėščioms moterims, vaikams, taip pat sveikiems žmonėms, ypač anksti pavasarį. Jos žadina apetitą, padeda organizmui pasisavinti medžiagas, reguliuoja virškinimą, skysčių balansą, kraujodaros procesus, širdies darbą, stiprina kraujagyslių sieneles (darosi elastingesnės), varo šlapimą, laisvina vidurius. Salotos — mažai kaloringos, todėl jas patartina valgyti nutukusiems žmonėms. Jos naudingos sergant ateroskleroze, hipertonija, tuberkulioze, mažakraujyste, cukriniu diabetu.

Mokslininkai nustatė, kad, geriant šviežių salotų lapų sultis, žmonėms, kurie serga lėtiniu gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ne tik gerėja savijauta, bet ir randėja opos.

Liaudies medicinoje salotas rekomenduojama valgyti susinervinus, esant spazmams arba nedideliems skausmams. Nuo nemigos siūloma 1 —1,5 valandos prieš miegą išgerti 0,5–1 stiklinę salotų užpilo (vienas šaukštas smulkiai supjaustytų lapų užpilama viena stikline verdančio vandens, palaikoma, kol atauš, perkošiama). Šis užpilas taip pat tinka nuo gastrito ir hipertonijos. Geriama po pusę stiklinės du kartus per dieną arba stiklinę antpilo nakčiai. Susinervinus siūloma gerti šio užpilo tris kartus per dieną po pusę stiklinės.

Salotų sėklų užpilą patartina vartoti moterims, maitinančioms krūtimi kūdikius, kai sumažėja pieno.

Nerekomenduojama salotas vartoti sergant podagra, inkstų akmenlige, taip pat mažiau reikėtų valgyti sergant kolitais ir enterokolitais.

Sėjamoji petražolė — Petroselinum sativum Hoffm.

Šeima. SKĖTINIAI — UMBELLIFERAE

Sėjamoji petražolė
Sėjamoji petražolė

Petražolė yra dvimetis, 30—100 cm aukščio kvapus augalas. Šaknis — liemeninė, gelsvai balta. Stiebas — stačias, šakotas, plikas. Lapai — pliki, viršus blizga. Apatiniai lapai — 2—3 kartus plunksniškai suskaldyti, viršutiniai — trilapiai. Žiedai — smulkūs, gelsvai žalsvi, susitelkę sudėtiniuose skėčiuose. Vaisiai — smulkūs, pilkšvai žali. Pirmaisiais metais suformuoja verpstišką šaknį ir šakniastiebinius lapus. Antraisiais metais iš šaknies išauga plikas stiebas, kurio viršūnėje išsišakoja žiedynas. Žydi birželio—liepos mėnesiais, sėklas nokina rugpjūtyje.

Petražolė kilusi iš Viduržemio jūros rytinių pakrančių. Ją, kaip vaistinį ir prieskoninį augalą, žinojo senovės egiptiečiai, romėnai ir graikai. Į Europą petražolė pateko Karolio Didžiojo laikais. Dabar Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje auginamos dviejų rūšių petražolės: lapinė ir šakninė.

Gydomoji žaliava — vaisiai, šaknys ir lapai. Vaisiai renkami tik prinokę, šaknys kasamos rudenį, lapai ir žolė pjaunama žydinčių antramečių augalų. Lapai ir šaknys vartojami maistui.

Petražolės vaisiuose yra 2—7% eterinio aliejaus, kurio svarbiausia sudedamoji dalis — apiolis (18% ). Be to, aliejuje yra pineno, alitetrametoksibenzolo, apiolio rūgšties, 10% miristicino, bergapteno ir kumarino. Vaisiuose yra iki 22% riebalų, 1,12—1,87% flavonoidų (iki 1,47% apiino, liuteolino ir apigenino glikozidų). Lapuose yra iki 0,08% eterinio aliejaus, 75—800 mg% vitamino C, 10—30 mg% provitamino A, 5 mg% vitamino E, 0,05 mg% B1, 0,05 mg% B2, PP, K, liuteolino, apigenino, 85,05% vandens, 3,66% azotinių medžiagų, 0,72% riebalų, 0,75% cukraus, 1,45%  celiuliozės, 1,68% pelenų. Žieduose rasta kvercetino ir kemferolio. Šaknyse yra eterinio aliejaus, apigenino, cukraus, 37 mg% vitamino C, iki 1,5% baltymų, iki 9% angliavandenių ir šiek tiek karotino. Visose augalo dalyse yra mineralinių druskų, geležies, kalcio, fosforo, mangano, kobalto, nikelio, cinko, molibdeno, stroncio, fluoro.

Petražolėje esantis eterinis aliejus skatina šlapimo išsiskyrimą ir stimuliuoja skrandžio sekreciją, ypač tinka, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas. Apiolis ir miristicinas taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą, didina gimdos, skrandžio ir šlapimo pūslės lygiųjų raumenų tonusą. Flavonoidai, kaip ir apiinas, veikia antispazmiškai. Petražolėje yra daug askorbino rūgšties.

Liaudies medicinoje petražolė vartojama nuo įvairių šlapimo organų ligų, šlapimo pūslės ir inkstų prostatos uždegimo, akmenligės, vandenės, kai sutrinka mėnesinių ciklas arba pučia pilvą. Šaknimis gydomi inkstų diegliai, žadinamas apetitas ir gerinamas virškinimas. Petražolės lapų dedama ant uodų ir bičių įgeltų arba sumuštų vietų. Šviežių lapų sultimis, taip pat šaknų nuoviru, sumaišytais su citrinos sultimis, naikinami šlakai ir pigmentinės dėmės. Petražolės šaknų nuoviru plaunamas veidas nuo saulės įdegimo.

Gydymui dažniausiai vartojamas petražolės vaisių antpilas. Imama pusė arbatinio šaukštelio sėklų, jos sutrinamos ir užpilamos dviem stiklinėmis šalto vandens, laikoma 8 valandas ir geriama po 2—3 valgomuosius šaukštus kas dvi valandas. Ruošiamas ir nuoviras: imama 30 g sėklų, žolių, lapų. Užpilama stikline verdančio vandens, pavirinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, ataušinama, perkošiama ir geriama po du valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną. Iš šaknų spaudžiamos sultys ir geriamos po 1—2 arbatinius šaukštelius 3—4 kartus per dieną. Draudžiama petražole gydytis nėščioms moterims.

Petražolės tinka ir dietinei mitybai, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, taip pat kaip prieskoninė daržovė.

Parazitams (utėlėms) naikinti iš sulčių ar tiršto vaisių nuoviro (dvi dalys sulčių ir 3—4 dalys vazelino) daromas tepalas.

Sėjamoji aviža — Avena sativa L.

Šeima. VARPINIAI — GRAMINEAE

Sėjamoji aviža
Sėjamoji aviža

Vienametis, kultūrinis, varpinis, iki 100 cm aukščio augalas. Stiebas — stačias, nešakotas, lapai — linijiški, žiedai susitelkę šluotelėse. Žydi gegužės—birželio, o grūdus brandina rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais.

Senovėje avižos augo kaip piktžolės, o vėliau jomis žmonės pradėjo šerti gyvulius. Avižų maistinė ir pašarinė vertė buvo pripažinta kur kas vėliau. Dabar avižos yra svarbi sėjamoji kultūra. Dar Plinijus Vyresnysis savo raštuose užsiminė, kad iš avižų žmonės verda tyrelę maistui. Galenas rašė, kad avižos Indijoje auginamos ir pašarui, ir maistui. Dioskoridas iš avižų paruošta tyrele gydė viduriavimą, o jų gleivėmis — kosulį.

Lietuvoje avižų auginama gana daug. Avižų grūduose yra riebalų (iki 5% ), baltymų (10—12% ), angliavandenių, krakmolo (iki 40% ), eterinių aliejų, sakų, vitamino B1, (0,5 mg% ), B2 (0,06 mg% ), B6, E, karotino, cholino, fermentų, mineralinių medžiagų, tarp jų ir mikroelementų. Šimte gramų avižų grūdų yra 2,3 mg vario, 0,01 mg kobalto, 0,02 mg nikelio, 0,01 mg chromo, iki 0,29 mg fluoro, 0,1 mg molibdeno, 0,1 mg arseno, jodo, apie 6 mg mangano, iki 2,6 mg cinko, daug kalcio, natrio, kalio, fosforo, geležies, magnio ir kt.

Mokslininkai įrodė, kad avižos ir iš jų pagaminti maisto produktai didina fizinį ir psichinį organizmo atsparumą. Iš avižų pagaminti patiekalai padeda sportininkams išlaikyti gerą sportinę formą, pasiekti geresnių rezultatų.

Avižos įvairiu pavidalu tonizuoja ir stiprina išsekusius ligonius, tinka nuo virusinio hepatito, gastrito, enterokolito, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, neurastenijos, nemigos, protinio nuovargio. Avižose esanti geležis ir kitos veikliosios medžiagos gydo mažakraujystę, o kalcis ir fosforas reikalingi kaulams formuotis. Tai puikus maistas vaikams. Žalių avižų vandeniniame antpile esančios veikliosios medžiagos varo prakaitą, šlapimą ir mažina temperatūrą.

Avižų ląsteliena švelniai skatina virškinimą, todėl jos rekomenduojamos užkietėjus viduriams. Be to, avižose esančios gleivės apsaugo žarnyną nuo mechaninių pažeidimų ir infekcijų. Todėl jomis labai seniai gydomos skrandžio, žarnyno ir kepenų ligos. Avižos tinka nuo dantų karieso, cukrinio diabeto, jos mažina cholesterino kiekį kraujyje, normalizuoja širdies ritmą.

Manoma, kad polifenoliai, esantys avižose, gydo kepenų ligas, padeda organizme suskilti riebalams, didina organizmo atsparumą infekcijoms. Avižų šiauduose yra daug biologiškai veiklių medžiagų, vitamino P. Iš jų ruošiamos vonios (1 kg šiaudų — voniai) nuo reumato bei sąnarių uždegimo.

Šviežių avižų antpilu arba nuoviru gydomos odos ligos, ypač egzema, lėtinis dermatitas, vaikų diatezė.

Avižų kruopos ar dribsniai labai maistingi. Iš avižinių produktų gaminami įvairūs patiekalai, daromas kavos pakaitalas.